Lietuvoje gan tyliai praslinko žinia, kad nuo šių mokslo metų Latvijos valstybė nebefinansuos mokyklų ne latvių dėstomąja kalba. Ilga ir daug daug juodų putų krioklių iš promaskoliškų burnų sulaukusi reforma baigta.
Tiesą sakant, ir didelė dalis Latvijos rusakalbių su tuo susitaikė ar bent jau suprato, kad niekas jų užgaidų nebepaisys. Rusų kalbos niekas neuždraudė, mokyklas gali finansuotis patys, gali steigtis privačios, veikiančios komerciniais pagrindais ar bendruomenių išlaikomos. Protesto mitingėlis (kitaip nepavadinsi) išėjo visai nedidelis – marginalkvailių ir rusonacių pacypavimas. Į jį bemaž niekas nekreipė dėmesio, ir lazdomis latvių policija šių degeneratų nedaužė.
Kyla klausimas – kodėl tokia reforma net nepradėta vykdyti Lietuvoje? Kodėl Lietuvos Respublika turi pataikauti kažkieno imperiniams ar mikroimperiniams instinktams arba elementariai nesimokančiųjų lietuviškai tinginystei?
Kai tokį klausimą iškėliau socialiniame tinkle „Facebook“, kolega Tomas Baranauskas man pareiškė, kad čia kalta Lenkija – girdi, ji čia sprendžia tuos reikalus, nes yra Lietuvos strateginė partnerė. Į tai tegaliu atsakyti viena – strateginis partneris kito šantažuoti neturėtų, o ir reikalas čia ne tiek Lenkijos spaudime, kiek mūsų valdžių, kurių per nepriklausomybės laikotarpį keitėsi daug, bailume. Ką gi ta strateginė partnerė Lietuvai padarytų, jei imtumėmės reformos latvišku pavyzdžiu? Neleistų tautiečių į „Biedronką“? Apie rusišką atvejį net nekalbėtina – tai net ne Europos Sąjungos kalba.
Apskritai kalbant, pačios lietuvių visuomenės pakantumas ir pritaikėliškumas persiduoda valdžiai. Jei mes sutinkame važiuoti su taksistais ar pavežėjais, kurie išdrįsta lietuviškai pasakyti „aš nekalbu lietuviškai“ arba išvis reikalauja kalbėti su jais taip, kaip jie nori – kam gi jiems mokytis?
Asmeniškai aš, jausdamas pavojingą Lietuvos, o ypač Vilniaus, rerusifikacijos tendenciją, esu jau ne vieną pasiuntęs, o į reikalavimą sumokėti už jo nuostolius atvykstant pagal iškvietimą atsakęs net nelabai mandagiai. Kartais čia galima pavartoti ir tarptautinę gestų kalbą – užlenkiant visus pirštus, išskyrus vidurinį, arba kombinuojant penkiais pirštais.
Beje, man nesvarbu, ar valstybine kalba piktybiškai nenori kalbėti už vairo (arba kitur paslaugų sferose) dirbantis rusakalbis, ar arabakalbis, ar kas kitas. Joks lietuvis neprivalo dėl kažkieno tingėjimo ar pasipūtimo patirti nepatogumų.
Visiškai nepriklausomai nuo to, ką mano buožgalvynas, besivadinantis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kuris niekada nebuvo reikalingas ir privalo būti likviduotas, tokia perteklinė pakanta pasipūtimui ir tinginystei jau seniai yra peraugusi į nuolankų pataikavimą ir pasidavimą.
Tauškalai apie tai, kad lietuvių kalba nabagėliams per sunki, yra tik tauškalai. Nei rusų, nei lenkų kalbos nėra lengvesnės. Kaip ir teiginys „aš negabus kalboms“. Visa tai – atsikalbinėjimas, dangstant neadekvačias nesimokančiųjų ambicijas bei tingėjimą.
Dar vienas iš „argumentų“ yra tas, kad jie, girdi, gyvena ne tarp lietuvių, o savo bendruomenėse. Tada kyla klausimas – kas gi prievarta juos suvarė į getus?
Važiuodamas į svetimą šalį net kaip turistas iš anksto pasimokau pasisveikinti, atsisveikinti, paklausti kelio, paklausti, kiek kainuoja, padėkoti tos šalies kalba. Ir dar daugiau būtiniausių frazių. Tai ne tik pagarbos kitiems, tai – savigarbos klausimas. Jau nekalbant apie pretenziją ilgesnį laiką arba nuolat gyventi ir dirbti svetimoje šalyje. Bet kokios kalbos šnekamuoju buitiniu lygiu galima pramokti per kelis mėnesius daugiausia.
Taigi, seniai laikas įsivesti tvarką, kad gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvoje svetimšalis turi per tam tikrą laiką išsilaikyti (ne simbolinį) lietuvių kalbos egzaminą. Kitaip leidimas turėtų būti naikinamas be teisės jį vėl įgyti.
O grįžtant prie mokyklų temos – privačiai finansuojamas lai steigia kokia tik nori dėstomąja kalba. Biudžetinės lėšos švietimui kalba, kuri nėra valstybinė, niekaip neturi figūruoti. Tai, beje, yra įprasta praktika daugumoje šalių ir tai nėra jokia diskriminacija bei niekaip negresia kažkieno etninei ir kultūrinei tapatybei.
Nepriklausomybės pradžioje, Lietuvai siekiant integracijos į NATO bei Europos Sąjungą, daug kas valdžioje manė, kad toks pataikavimas švietimo srityje padės sumažinti kai kurių tautinių mažumų atstovų pasipriešinimą euroatlantinei krypčiai. Padėjo ar ne – sunku pasakyti. Bet dabar šis klausimas jau irgi nėra aktualus. Tereikia politinės valios, kurios, žinoma, sunku tikėtis iš dabartinės valdančiosios koalicijos, tačiau ir ankstesnės valdžios jos nepademonstravo.
Skaičiau, kad Prancūzijoje valstybinėse mokyklose mokoma tik valstybine prancūzų kalba, negausias prancūzų/ mažumos kalba mokančias mokyklas dalinai remia vietos bendruomenės. Kritikams atsakoma- skaitykite Prancūzijos Konstituciją
Skaičiau, kad Vilniaus rajone jau atsiranda vieši užrašai nevalstybine kalba, Valstybinės kalbos komisija tik rekomenduoja jų neįrenginėti. Ar taip galimai nepažeidžiama Lietuvos Konstitucija, kurioje rašoma, kad valstybinė kalba- lietuvių kalba? Kodėl tyli Konstitucinis teismas?
Čia kalbama apie atsiprašant strateginius partnerius, apie kokius? Lemkai? Tikrai? Nejuokinkit…panašu, kad kai prieš keletą metų per Europos futbolo atrankos rungtynes Varšuvoje lenkų sirgaliai iškėlė didžiulį plakatą su užrašu lietuvi mužike klaupkis prieš lenkų poną…jie buvo teisūs…mūsų savigarba žemiau plintuso ir kodėl kiti turėtų mus gerbti, jeigu mes negerbiame savęs…Latviai šaunuoliai, jie turi „kiaušus” ir lenkai jiems pretenzijų nekelia, ne tik dėlto, kad jų ten nedaug, bet dėlto, kad žino, kad jeigu ką latviai nepasiduos spaudimui…Čia tie visi patriotiniai kliedesiai mes palaikom Ukrainą, lenkai mūsų „broliai” gali labai greitai baigtis…Neatnetu galimybės, kad gali atsitikti taip, kad vokiečių brigada arba neatvyks arba po kurio laiko pasitrauks…ir kas tada ateis|? Aišku mūsų „broliai” lenkai…kurie po atėjimo jau nebeišeis…Lenkai kažkuom panašūs į rusus, gal dėlto, kad yra slavai svajoja apie kresų prisijungimą prie Lenkijos…Irt pabaigai…lenkai oficialiai atsiprašė dėl 1920 metų puolimo ir po to sekusios 20 metų okupacijos, kai buvo įsteigtos koncentracijos stovyklos lietuviams ir kitų dalykų? Kažkaip negirdėjau…Kas atidarė Lietuvos konsulatą Vilniuje 1920 m.? Ogi” narsieji ” lietuviai, kurie nuolankiai nulenkė galvas prieš savo ponus ir pridėjo į kelnes, kai lenkai pagrasimo, kad atnaujins karo veiksmus…Kad juos galima nugalėti, įrodė paprasti kaimiečiai savanoriai, Giedraičių kautynėse….Ir niekas kažkodėl nekalba apie tai, lenkai ne kartą kreopėsi į rusų carą pagalbos, kad galėtų žiauriai numalšinti kazokų maištus Ukrainoje…Kokie esam patys, tokie ir mūsų partneriai…
Lenkai gali, bendros grėsmė akivaizdoje, mėgautis savo galimybėmis spausti Lietuvą, tačiau tiesiog anekdotinės pretenzijos Vokietijai dėl reparacijų rodo, kaip ir prieškario Lenkijoje, pavojingai prarastus ryšius su realybe
Latviams pavyko įtikinti nelatvius (rusus,lenkus,baltarusius) kad latviai yra tautinė MAŽUMA , didelių tautų apsupty. Lietuviai gi dar nuo LDK didybės laikų vaizduojasi privalantys globoti LDK kažkada buvusias tautas, nors reali lietuvių padėtis Lietuvoje gal tik kažkiek geresnė kaip latvių Latvijoje
Lietuvai to daryt neleis mūsų strateginė – Lenkija. Na, o Vilnių rusifikavo mūsų vadinamieji patriotai – patriotinės partijos. Konservatoriai ir krikščionys demokratai, kuriems pritaria jų oponentai – LDDP su savo satelitais. Palydovais ir palydovėmis bei dezi LRT.
Konservatorių taktika suleisti į Lietuvą Putino ir Lukašenkos priešus (nekalbame apie ukrainiečius), buvo pagrįsta tikėjimu kad Putino avantiūra Ukrainoje greitai baigsis pralaimėjimu ir Rusijoje bus atkurta demokratija. Apie „greitai” ,matome, buvo tik svajonės ir ilgiau užsibuvę pabėgėliai tampa tuo kuo buvo okupantai okupuotoje Lietuvoje. Lietuvos rusintojais. Dar nereikia užmiršti interesų nevykėlių mūsų darbdavių , kuriems svetima pigi darbo jėga (suprantamai kalbanti) vienintelis šansas išlikti „darbdaviais”. Kaip bebūtų su priežastimis , pasekmės pavojingos
Prezidentas Trumpas viešai padėkojo Rusijai už padėjimą Amerikai nugalėti konkurentę Vokietiją, todėl kol kas Didžiojo Trejeto sąjunga nenutraukta ir Amerika neleis Rusijai, savo kraujo sąjungininkei, pralaimėti. Primenu, kad būtent Amerika, Anglija ir Rusija nuginklavo Ukrainą ir pasidalino jos uranu, ir t.t. – kartu skraido į kosmosą ir dalijasi technologijomis. „The people shouldn‘t forget that Russia helped us win World War II“, tad Rusija negali pralaimėti. Jei pralaimėtų Rusija – ir Amerika pralaimėtų, o šito niekad negali nutikti, ko niekaip negali suprasti kapsukiečiai, baigę univerkę su pagyrimu.