Paulius Širvys: Aš myliu Lietuvą ir kausiuos prieš kiekvieną, kuris niekins mano motinos kalbą…

Justė Teniukaitė,
Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyriausioji archyvistė, www.archyvai.lt

„Aš myliu Lietuvą ir kausiuos prieš kiekvieną, kuris niekins mano motinos kalbą, kas niekins ir įžeidinės: „Litovcy vse bandity [Visi lietuviai banditai]!“ – šiuos žodžius pasakė poetas Paulius Širvys neapsikentęs sovietų Lietuvoje vykdomos rusinimo politikos. Matydamas kaip viešajame gyvenime ignoruojama lietuvių kalba, jis 1960 m. parašo pareiškimą Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininkui, kuriame smerkė valdžios praktiką nacionalizmu kaltinti žmones, smerkiančius lietuvybę niekinančių rusų elgesį: „jei kalbi prieš lietuviškus nacionalistus – gerai, o jei pasakai ką nors prieš rusiškus nacionalistus – jau esi priešas“. „Reikia griežtai pasmerkti tuos, kurie niekina mūsų kalbą ir kultūrą, laikosi nelyginant cariniai činovnikai, –  toliau  rašė poetas. – Šitokių tipų pasitaiko. Neretai tenka išgirsti: „Govori po ruskij!“ [Kalbėk rusiškai]. Nežinau, galbūt aš klystu, bet tokius žmones priskiriu nacionalistams. Juk jie iššaukia priešingą reakciją, kursto antagonistą. Tokius reikia vyti iš visuomeninių įstaigų.“

Laiškas iš KGB buvo persiųstas Lietuvos komunistų partijos (LKP) centro komitetui (CK), kur turbūt siekiant, kad į viešumą neišeitų vieno iš tuo metu populiariausio lietuvių poeto pozicija, laiškui buvo suteikta slaptumo žyma „Visiškai slaptaiׅ“.

Toks P. Širvio pareiškimas sovietų valdžios įstaigoms buvo ne pirmas. 1956 m. jis parašė laišką Lietuvos komunistų partijos  centro komiteto sekretoriui Vladui Niunkai, kuriame piktinosi lietuviškai nemokančiais ir su klientais tik rusiškai bendravusiais įstaigų darbuotojais: „Kalbu apie didžiarusiškąjį nacionalizmą, ‒ rašė poetas savo laiške, ‒ kas ne kas, o ryšių įstaigų darbuotojai mūsų respublikoje būtinai turi mokėti lietuvių ir rusų kalbas“.

Nevengė jis tiesioginių priekaištų ir kasdienybėje – kartą autobuse lietuviškai nekalbančiai konduktorei priminė: „Jūs lietuviškais keliais važinėjate, lietuvišką duoną valgote, o su keleiviais nesusikalbat“ ir tarsi sau tarė: „Štai, kur nacionalistai. Apie tokius irgi reikia kalbėti. Jie jaučiasi, kaip užkariautojai“.

Nuo P. Širvio rašytų pasipiktinimo laiškų praėjo daugiau nei 60 metų, tačiau šiandien Vilniuje vėl tenka išgirsti tolimoje praeityje tiek kartų girdėtus ir į užmarštį rodos turėjusius nueiti žodžius „Govori po ruskij [Kalbėk rusiškai]!“.

Visą parodą galima pasižiūrėti ČIA.