Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmais (XXVI)

Toks Valatka, ne mūsų komandos fanas, sugrįžęs iš bado žaidynių Izraelyje, labai domėjosi – kodėl lietuviams savo ruožtu taip patinka krepšinis?

Tada litvomanas Valotka jam ir paaiškino, rodydamas pirštais, kad atsakymas į šį klausimą gali būti patetiškas arba hipotetiškas.

Patetiškas. Krepšinis yra milžinų žaidimas, taigi kam kitam, jeigu ne lietuviams turėtų atitekti likimo užduotis puoselėti tokį žaidimą. Savo, o iš dalies ir ne savo noru atsisakę pretenzijų per naujų teritorijų užkariavimą toliau plėstis paviršiuje, taip pat nematantys reikalo raustis į žemės gelmes kaip artimiausi kaimynai, ieškantys naudingų iškasenų, lietuviai nusprendė stiebtis į aukštį, mojuodami iškeltomis rankomis, džiugiai spragsėdami pirštais. Kas be ko, nesaikingai išsiplėtusių tautų gyventojai nuo to laiko pastebimai suplokštėjo, o lietuvių, netelpančių savo kailyje, potencialą nesunku atpažinti iš jų palaimingo šokinėjimo į viršų, palydimo aplodismentų kaskadomis laimint arba epidemijos pavidalą įgijusio kūkčiojimo, kai pralaimima Afrograikijos rinktinei.

Hipotetiškas. Taigi, lietuvio širdžiai maloniausias garsas yra krepšinio kamuolio šlamštelėjimas pro tinklelį.

Iš tiesų, lietuvis tokį garsą girdi širdimi, jam tai yra kažkas panašaus į jojo sielos paslapties akustinį aidą, kai yra užgaunamos pasąmoninės stygos.

Galimas daiktas, toks šlamštelėjimas mūsų tautiečiui pagal prasminį krūvį yra atitikimas to, ką kitų tautų atstovams reiškia laimės aptūrėjimo sužvangėjimas.

Kiauras metimas! Lietuviui tokiu atveju karštas džiaugsmas nuteka visu kūno perimetru, pajuntant tobulo išlaidavimo palaimą, išganingą kiaurumo katarsį.

Neužmirškime, kad po Europos čempionato Lietuvoje iškart prasidės dar ir kiauro biudžeto svarstymo žaidimai. Labai tikėtina, jog išgirsime tokių šlamštelėjimų, jog ojojoj…

*

O tuo metu paralelinėje tikrovėje per bulviakasį kaimo moterėlės tritaškio taiklumo mėtė bulves į užrištus krepšius. Todėl, ko ne ko, o bulvių šioje šalyje niekados netrūkdavo, tokio gėrio čia buvo sukaupta ne mažiau nei iškilaus proto ir tyrojo grožio išteklių.

*

Dar yra žinoma, kad anuomet šioje šalyje, pasivadinusia Lietuva, gyveno du vienas už kitą garsesni politologai – Laučius ir Laucius. Pirmasis visuomenei prisistatydavo realistu, o antrasis – idealistu. Kaip dauguma dar gerai prisimena, realistas dažniausiai koneveikdavo idealistą, vadindamas pastarąjį kvaileliu, mulkiu, atsilikėliu, pavėlavusios sąmonės nelaimėliu ir pan., o antrasis atsišaudydavo kaip kulkosvaidis, be perstojo kartodamas, kad tas, kas ant kito sako, ant savęs pasisako. Bėgant laikui, varnelė nuo č nusitrynė, visi politologai čia imti vadinti nerealiais lauciais…

*

paskutinėse proto lenktynėse
klibikščiuojančių su ramentais
būrelis
buvo žinoma
andainykščio gyvenimo
žinomi
filosofai
pro juos
kaip kamuoliniai žaibai
suspindusioj pievoj
vis praskriedavo
kitos
(naiviosios)
sielos
begaliniu greičiu
kaip zuikis
kažkas
minkštai
neapčiuopiamas
dūmė
nudūmė
pažeme
(prisiminiau
kažkodėl
tylųjį kaimyną
iš n-tojo aukšto)
visur
cirkuliavo
prakiurusios
srovės
nelyg
užpildyti
be bagažinių
greitieji taxi
– tokie
čia buvo pagreičiai