Mintys po konferencijos ir eisenų. Apie advokatūros dabartį, nusileidus ant žemės.
Šiomis įžvalgomis pasidalinti paskatino bent keletas pastarųjų savaičių aktualijų. Lapkričio 22-ąją vyko konferencija „Ateities teisinių paslaugų teikėjas: advokatų kontora, advokatas „freelanceris“, įmonės teisininkas ar AI? Ar advokato statusas vis dar svarbus?“, kurią kaip vieną iš tradicinių metinių konferencijų organizavo Lietuvos jaunųjų advokatų asociacija (LJAA) kartu su Lietuvos advokatūra.
Kita aktualija – Teisingumo ministerijos siūlomos įstatymų pataisos, pagal kurias į advokatų garbės teismą būtų deleguojami „visuomenės atstovai“, trečioji ir kone permanentinė aktualija – valstybės skolos valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantiems advokatams, ir pagaliau – kaip tik gruodžio pirmąją savaitę vykę tradiciniai Lietuvos advokatūros renginiai, juolab gruodžio 6-ąją pražygiavusi advokatų protesto eisena.
Tad pradžiai – keli štrichai iš konferencijos.
Kolegų sausakimša Teisingumo ministerijos salė ir gausus diskutantų būrys bylojo, kad minėtos konferencijos tema yra ne tik įdomi, aktuali, bet ir labai plati bei gili. Nesigilinsiu į konferencijos potemes apie dirbtinio intelekto panaudojimą, galimas rizikas ir naudas teisinių paslaugų srityje (kurios buvo tikrai įdomios ir naudingos), tačiau mane šių aktualijų kontekste labiau jaudina žemiškesni aspektai – Lietuvos advokatūros dabartis, advokato profesijos teisinis reguliavimas, padėtis visuomenėje ir perspektyvos. Atskirai aptarsiu ir advokatų padėjėjų padėtį.
Palyginimai – Lietuvoje ir kitur Europoje.
Negaliu nepaminėti kolegės iš Norvegijos advokatės Sandros Latotinaitės pranešimo konferencijoje, kuris buvo lakoniškas ir suteikęs mums prasmingos informacijos apie advokato profesijos reguliavimo ypatumus Norvegijoje (o juk į Skandinavijos šalis jau nuo 1990 –ųjų žvelgiame, kaip į godojamas „gerovės valstybes“, kurių pavyzdžiu turėtų sekti Lietuva…).
Tad pradėsiu nuo palyginimo, ir nuo to, ką papasakojo Sandra Latotinaitė. Advokato licenciją Norvegijoje gaunama turint aukštąjį universitetinį išsilavinimą, atlikus privalomą 2 metų praktiką dirbant pilnu etatu, išlaikius nemokamą nuotolinį egzaminą (sėdint namie prie kompiuterio su šlepetėmis), praktikantui pateikus teisėjų pažymas apie vestas bylas teismuose ir įsigijus profesinės veiklos civilinės atsakomybės draudimą. Gražu tai, kad tuos du metus praktikantui yra mokamas darbo užmokestis. Advokato licenciją išduoda speciali valstybinė institucija – Advokatų veiklos priežiūros taryba (Tilsynsrådet for advokatvirksomhet), licencijos metinis mokestis sudaro apie 300 Eurų.
Lietuvoje advokato egzamino tvarką nustato Teisingumo ministras suderinęs su Advokatūra, nors pagal Advokatūros įstatų 3.1.6. punktą, egzaminą organizuoja Advokatūra. Priminsiu, kad egzamino kaina Lietuvoje – 200 Eur, egzaminas sudarytas iš dviejų dalių (raštu ir žodžiu, kompiuteriu nesinaudojama, pretendentas turi būti įvertintas ne mažiau kaip 7 balais iš dešimties), vienkartinis įrašymo į praktikuojančių advokatų sąrašą Lietuvoje mokestis – 500 Eur, metinis advokatūros nario mokestis – 360 Eur (advokatų padėjėjai, nebūdami Advokatūros nariais, Advokatūrai moka 252 Eurus per metus, bet apie šį mokestį pakalbėsiu vėliau). Taigi, aritmetinė išvada – Lietuvos advokatų nenaudai -700 Eur (vienkartinės tapimo advokatu išlaidos), – apie 60 Eur didesnės kasmetinės narystės išlaidos. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Norvegijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, advokato profesinės civilinės atsakomybės draudimas yra brangesnis, tačiau Norvegijoje valstybė jos samdomam advokatui (valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti) moka apie 100 Eurų už valandą, tuo metu Lietuvoje – 13 Eurų/val (iki mokesčių).
Palyginimo įvairovei – Vokietijoje vienkartinis advokato licencijos ir sykiu stojamasis mokestis stojant į Berlyno advokatų rūmus (Rechtsanwaltskammer Berlin) yra 235 Eur., o metinis advokato įnašas Rūmams – 335 Eur (šaltinis: https://www.rak-berlin.de/rak-berlin).
Tačiau esminis skirtumas yra tas, kad Norvegijoje (kaip ir daugelyje demokratinių valstybių) nėra privalomos advokatų narystės jokioje profesinėje asociacijoje. Tokia narystė galima tik laisvanoriškais pagrindais.
Lietuvos advokatūra pagal įstatymus yra asociacija. LR Advokatūros įstatymo (toliau – ir „AĮ“) 56 str. 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienas advokatas yra Lietuvos advokatūros narys. Advokatūros įstatų 1.2. punkte yra nurodoma į Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją Dėl advokatų veiklos pagrindinių principų (A/CONF.144/28/Rev.1, 118) kaip sudėtinę Įstatų dalį, o šios Konvencijos 24 punkte kaip tik yra įtvirtinta teisė asmenims, vykdantiems advokato veiklą, laisvai vienytis į profesines organizacijas. Tuo tarpu Advokatūros įstatų 22.1. punkte yra nustatyta, kad asmeniui, norinčiam užsiimti advokato veikla, narystė Lietuvos advokatūroje yra privaloma.
LR Konstitucijoje yra labai aiškiai įtvirtintas asociacijų laisvės principas t.y. laiduojama piliečių teisė laisvai vienytis į asociacijas, bendrijas ir pan., sykiu Konstitucijos 35 str. 2 dalyje nustatytas labai aiškus draudimas ką nors versti priklausyti kokiai nors asociacijai. Šalia to pabrėžtina, kad Konstitucijos 48 str. yra įtvirtinta kiekvieno asmens teisė laisvai pasirinkti darbą ir profesiją bei kitos esminės socialinės teisės bei laisvės. Pastebėtina dar tai, kad advokatai ir advokatūra atskirai kaip subjektai Konstitucijoje apskritai neminimi, išskyrus Konstitucijos 31 str. 6 dalį, kur kiekvienam įtariamam nusikaltimo padarymu asmeniui garantuojama teisė į advokatą. Tad švelniai tariant, Advokatūros ir advokatų veiklos reguliavimo santykis su aukščiausiu Lietuvos įstatymu yra labai problemiškas ir verčiantis teisininkų bendruomenę rimtai susimastyti, kur nuėjome ir kur einame.
Veiklos apribojimai. Ar jie adekvatūs ir proporcingi?
Dabartinis Advokatūros įstatymas buvo priimtas 2004-aisiais, o per 15 metų keistas ir papildytas bemaž 16 kartų, tačiau keitėsi tik neesminiai kosmetiniai dalykai. Tuo tarpu gyvenimas eina pirmyn, teisinių paslaugų rinka vystosi dinamiškai, apie tai byloja ir kitų Europos šalių patirtis, tačiau advokato veiklos reguliavimo modelis Lietuvoje išlieka griežtai konservatyvus ir nelankstus, nors sykiu galima aptikti ir elitarizmo apraiškų. Priminsiu, kad LR Advokatūros įstatymo 43 str. 1 dalyje nustatyta, kad Advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, atlikdamas profesines pareigas, negali dalyvauti žvalgybos ir (ar) kriminalinės žvalgybos veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą, taip pat šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą.
Pagal tokį reguliavimą advokatas (advokato padėjėjas) šalia advokato veiklos gali užsiimti tik pedagogine ir kūrybine veikla, bei gauti pajamas iš veiklų, numatytų LR Advokatūros įstatymo 4 straipsnyje, tačiau negali gauti pajamų iš kitokios veiklos pagal darbo sutartį. Beje, minėta įstatymo nuostatos formuluotė neatsako aiškiai ir į klausimą, ar advokatas gali gauti pajamas iš kitos (ne teisinės) individualios veiklos. Mano giliu įsitikinimu, toks teisinis reguliavimas neatitinka nūdienos realijų ir laikytinas pertekliniai ribojančiu bei nelogišku. Numanau, ką šioje vietoje pasakys oponuojantys – „toks reguliavimas saugo advokatus nuo galimo interesų konflikto“, tačiau ką galimieji oponentai pasakytų į tai, kad pavyzdžiui, dirbdamas pedagoginį darbą, advokatas taip pat sudaro su darbdaviu (ugdymo ar švietimo įstaiga) darbo sutartį, t.y. tampa pilnateisiu darbo teisinių santykių subjektu.
Todėl kyla klausimas, pagal kokią teisinę logiką advokatui draudžiama sudaryti darbo sutartį ne pedagoginiam darbui? Kuo pedagoginis darbas teisine prasme skiriasi nuo teisininko ar kitokio darbo kokioje nors įmonėje ar įstaigoje, ar dirbdamas pedagoginį darbą darbuotojas neprivalo vykdyti darbdavio nurodymų?? Ar toks reguliavimas ir nėra tam tikro elitarizmo apraiška, kuomet kažkuriai siaurai socialinei grupei faktiškai sudaromos išskirtinės veiklos sąlygos? Kita vertus, dabartiniai advokato veiklos apribojimai savo apimtimi iš esmės atitinka teisėjams, prokurorams ir kitiems valstybės pareigūnams įstatymais nustatytus veiklos apribojimus, tačiau šie asmenys, juk gauna socialines garantijas iš valstybės (nedarbingumo atveju, pensijas ir pan.). O kokias garantijas gauna advokatas? Ar tokia padėtis yra priimtina teisinės demokratinės valstybės požiūriu, valstybėje, kuri yra prisijungusi prie Europos socialinės chartijos? Manau, kad – ne. Kodėl apie tai visi tylime mūsų konferencijose? Tokioje situacijoje išties smalsu, kaip Teisingumo ministerijos tarnautojai ar Advokatų taryba įsivaizduoja padėtį advokatų, kuriems valstybė nesumoka jų nelengvai uždirbtų, atleiskite, grašių (13 Eur/val), nes juk iš kitos veiklos (jei jie ne profesoriai ir ne poetai) pajamų gauti jie neturi teisės….
Advokato padėjėjai
Atskira tema – advokatų padėjėjų veikla ir jų teisinė padėtis Lietuvoje. Nors minėtą konferenciją organizavo LJAA, tačiau tik vieno iš diskutantų, kolegos Karolio Kaklio dėka ši tema konferencijoje įgijo šiokį tokį obalsį. Pirmiau minėjau, kad Norvegijoje asmuo, besiruošiantis įgyti advokato licenciją, privalomai praktikuoja 2 metus pilnu etatu ir už tai gauna darbo užmokestį. LR Advokatūros įstatymo 34 str. be kita ko nustatyta, kad Advokato padėjėjas yra fizinis asmuo, kuris šio Įstatymo nustatyta tvarka yra įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą ir rengiasi advokato veiklai (1dalis). Advokato padėjėjas turi visas šiame Įstatyme numatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus (2 dalis). Įstatymo 38 straipsnyje nustatyta tokia pati advokato padėjėjo dviejų metų privalomos praktikos trukmė, kaip ir Norvegijoje.
Niekam ne paslaptis, kad pagrindinis teisėkūros ir apskritai teisės instrumentas yra kalba, tad ir įstatymų formuluotės visų pirma turėtų vadovautis ne tik teisine, bet ir kalbine, semantine logika. Tad pagal semantinę logiką išeitų, kad advokato padėjėją su advokatu sieja darbo santykiai, t.y. advokato padėjėjas padeda advokatui atlikti jo funkcijas.
Tuo tarpu iš minėto AĮ 34 str. formuluočių turinio matyti, kad darbo santykių čia nėra. Tad klausimas labai paprastas, kokia teisine logika vadovavosi įstatymų leidėjas sukurdamas šį, atleiskite, teisinį kalambūrą (padėjėjas, bet nepadeda…). Beje, ne kartą advokatų internetiniuose forumuose teko matyti tokį skelbimą: „Advokatų kontora siūlo darbo vietą advokatui ar savarankiškai dirbančiam advokato padėjėjui“. Manau, kad toks skelbimas reiškia tik vieną, jog advokatų bendruomenėje pripažįstama, kad advokato padėjėjas Lietuvoje de facto yra savarankiškai dirbantis teisininkas, nors de jure jam nustatyta pakankamai daug apribojimų (gauti vadovaujančio advokato sutikimus atstovavimui, drausimus atstovauti apeliacinėje instancijoje ir pan.). Tai gal jau laikas šiuos klausimus pagaliau sureguliuoti tinkamai ir civilizuotai, atsisakant keistų biurokratinių kalambūrų, perteklinių ribojimų?
Apie tai kalbėjo dar viena diskusijos pranešėja advokatė Marta Matiukevič iš Vilniaus. Atkreipsiu dėmesį dar ir į tai, kad pagal minėtą AĮ 34 straipsnį advokato padėjėjas pirmus praktikos metus negali kliento savarankiškai atstovauti teisme. Tai jis gali daryti tik po to, kai jo praktikos vadovas advokatas jam duoda teigiamą praktikos išvadą, pateikia ataskaitą ir šią vienerių metų praktikos ataskaitą ataskaitą patvirtina Advokatūra. Iš esmės tokia nuostata yra protinga ir sąžininga. Tačiau ar sąžininga, kuomet advokato padėjėjas privalomos praktikos metu, neturėdamas pajamų iš šios veiklos arba tik kuklias pajamas (o įstatymas jam ir riboja galimybes gauti pajamas) privalo dar mokėti pirmiau minėtą mokestį advokatūrai? Ir ką daryti advokato padėjėjui, kai jo praktikos vadovas, pajutęs potencialą konkurencinę grėsmę, jam nepasirašo teigiamos išvados?
Deja, pasitaiko ir tokių atvejų… Tuo tarpu, prisiminkite, kokiomis sąlygomis advokatūros praktikantai tuos 2 metus dirba Norvegijoje…Beje, Advokatūra mokesčių dydį advokatų padėjėjams nustato net jų nuomonės neatsiklausus, nes jie juk neturi narystės ir balso teisės, nors toks sprendimas tiesiogiai įtakoja advokato padėjėjų teises ir teisėtus interesus.
Konferencijoje buvo aptartas ir advokatų kvalifikacinio egzamino klausimas. Minėta, kad pagal Advokatūros įstatų 3.1.6. punktą Advokatūra organizuoja advokatų kvalifikacinius ir organizacinius egzaminus. Jei į šį procesą žiūrėti platesne prasme, tokie egzaminai yra susiję su tam tikrų akademinės etikos principų taikymu ir laikymųsi. Reikalas tas, kad pagal dabar galiojančią egzaminų tvarką, egzaminų komisija neturi pareigos pateikti pretendentams savo vertinimų motyvų (ir tuo pačiu suteikti pretendentams galimybę tobulėti). Ar tokia tvarka atitinka akademinės etikos reikalavimus – būtų klausimas diskusijai. Kitas klausimas, kuris neretai kyla kolegoms, ar nustatytais itin aukštais egzamino reikalavimais (lyginant, pavyzdžiui su teisėjų egzaminais) nėra bandoma dirbtinai ir ne visiškai legaliai riboti advokatų skaičių, nors AĮ 3 str. 2-e dalyje aiškiai nustatyta, kad advokatų skaičius Lietuvos Respublikoje neribojamas? Šioje vietoje susidaro paradoksali teisinė situacija, suponuojanti tam tikrą interesų konfliktą, nes visiškai objektyviai žiūrint, Advokatūra kaip subjektas gali turėti interesą riboti konkurenciją teisinių paslaugų rinkoje (nepaisant to, kad egzaminų komisijos sudaryme dalyvauja ir valstybės institucija – Teisingumo ministerija). Todėl egzaminų organizavimas turėtų būti platesnės diskusijos tema.
Tačiau teisingumo ministro 2015 metų įsakymu nustatyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo civilinėse bylose rekomendaciniai dydžiai, kur numatyta, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines ir atstovavimo paslaugas civilinėje byloje priteisiama 20 procentų mažiau nei už advokato paslaugas, tikrai neturėtų kelti diskusijų, nes tai yra atvirai diskriminacinis reguliavimas, kai už tokį patį darbą atlyginama ne vienodai. Toks reguliavimas pažeidžia ne tik advokato padėjėjų teises, garantuojamas Konstitucijos 48 straipsnyje, bet ir klientų, kaip teisinių paslaugų vartotojų teisėtus interesus, nes civiliniame procese yra atlyginamos būtent jų turėtos bylinėjimosi išlaidos. Tai yra tipiškas elitarinis nomenklatūrinis reguliavimas, kuris nedaro garbės nei Teisingumo ministerijai, nei Advokatūrai.
Man iki šiol yra mįslė ir advokatų padėjėjų Advokatūrai mokamų įmokų pirminė teisinė kilmė. Jei tai – ne asociacijos nario mokestis (o pagal AĮ 34 str. taip ir yra), tuomet kas tai? Advokatūros dokumentuose kalbama apie įmoką Advokatūros funkcijoms vykdyti. Reikia suprasti, kad kalbama apie tas funkcijas, kurios įvardytos AĮ 57 straipsnyje bei Advokatūros statuto 3 straipsnyje. Jei taip, tuomet šios funkcijos laikytinos valstybės deleguotomis (įstatymu priskirtomis) funkcijomis, tik niuansas tas, kad šių funkcijų vykdymas yra finansuojamas iš esmės advokatų ir advokatų padėjėjų įmokomis. Ar tai yra sąžininga – būtų diskusinis klausimas, nes pavyzdžiui, vietos savivaldybės valstybės deleguotosioms funkcijoms vykdyti gauna tam tikras dotacijas iš valstybės biudžeto. Ar neturi panaši analogija būti taikoma ir Advokatūrai? Suprantama, tuomet kiltų klausimas dėl advokatūros ir advokatų savarankiškumo, tačiau šioje vietoje prisiminkime straipsnio pradžioje minėtą antrąją aktualiją – Teisingumo ministerijos siekį į Advokatų garbės teismą deleguoti visuomenės atstovus. Savaime tai nėra kažkokia blogybė, tačiau tokiu atveju valstybė turėtų prisidėti prie advokatūros vykdomų funkcijų finansavimo, ir tai būtų sąžininga. Kitu atveju reikėtų diskutuoti apie Advokatūros savivaldą apskritai ir apie tai kas sudaro realųjį šios savivaldos turinį, kokia našta (proporcingumo prasme) šios savivaldos užtikrinimui gula ant advokatų ir advokatų padėjėjų pečių?
Apibendrinant turiu vilties, kad išsakytos įžvalgos galėtų tapti gilesnių diskusijų apie Lietuvos advokatūros ateitį pagrindu, o ne tik IT technologijų panaudojimas. Diskusinis klausimas yra ir advokato priesaikos institutas. Ar šis institutas nėra nuvertintas, kai priesaika priima vykdomosios valdžios atstovas – Teisingumo ministras, kuomet AĮ 3 str. dalyje nustatyta, kad Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis? Ar tokiu atveju nebūtų logiškiau ir garbingiau, jei priesaiką priimtų teisminės valdžios atstovas, Konstitucinio arba Aukščiausiojo teismo pirmininkas? Tokios diskusijos bylotų apie sveiką ir atvirą ne tik advokatų, bet ir visų teisininkų bendruomenę, kuri pagal savo pirminę prigimtį turėtų būti solidarumo, demokratijos ir pamatinių žmogaus teisių mūsų valstybėje vienas iš garantų.
Autorius yra teisininkas, Lietuvos advokatų padėjėjų asociacijos narys
