Kas valdytų Iraną, jei žlugtų Islamo Respublika?

Autorius Efrat Lachter, „Fox News“ 

Regiono ekspertai teigia, kad viską lemtų tai, ar subyrėtų Islamo revoliucijos gvardijos korpusas ir kitos saugumo pajėgos.

Iranui toliau krečiant protestams prieš režimą ir kylant klausimams dėl aukščiausiojo lyderio Ali Khamenei valdymo ilgaamžiškumo, iškyla esminis klausimas: kas iš tikrųjų perimtų valdžią, jei Islamo Respublika žlugtų?

Pasak regiono ekspertų ir Irano opozicijos veikėjų, aiškaus atsakymo nėra. Valdžios perėmimas gali priklausyti ne tiek nuo ideologijos, kiek nuo to, kaip tiksliai žlugtų režimas ir ar Irano saugumo pajėgos suskiltų.

Žlugimo pobūdis – toks pat svarbus kaip ir paveldėjimas

Demokratijų gynimo fondo vyresnysis bendradarbis Behnamas Benas Taleblu teigė, kad esminis kintamasis yra ne vien tai, ar režimas žlugs, bet ir tai, kokiomis aplinkybėmis tai įvyks.

„Nepaisant to, kad jis yra aukščiausiasis lyderis, ypač po karo ir jam vis rečiau pasirodant viešumoje, kyla klausimas, kiek Ali Khamenei iš tikrųjų tiesiogiai valdo šalies reikalus“, – televizijai „Fox News Digital“ sakė Benas Taleblu.

Jis perspėjo Vakarų vyriausybes neremti kosmetinio perėjimo, kuris tik pertvarkytų valdančiojo elito sudėtį.

„Vienas dalykas, kurio bijau, yra Vakarų pagunda Venesuelos ar Egipto modeliui“, – sakė jis, turėdamas omenyje scenarijus, kai įsitvirtinusios saugumo pajėgos išlaiko valdžią, tik vadovaujant naujai lyderystei. „Tai būtų tik muzikinės kėdės viršuje ir nesuteiktų Irano žmonėms kelio į reikšmingus pokyčius.“

Pasak Beno Taleblu, Irano opozicija susiduria ne su ideologiniu, o su logistiniu iššūkiu – kaip ilgalaikius gatvių protestus paversti organizuota politine jėga dar prieš tai, kai saugumo pajėgos vėl visiškai atkurs kontrolę.

Lemiamas saugumo pajėgų vaidmuo

Keli ekspertai sutaria, kad Irano ateitis priklausys nuo to, ar režimo prievartos aparatas – įskaitant Islamo revoliucijos gvardiją, „Basij“ sukarintą grupuotę ir reguliariąją kariuomenę – išliks vientisas.

Benas Taleblu teigė, jog pagrindinis veiksnys yra tai, ar atskiros saugumo pajėgų grandys dezertyruos, atsisakys vykdyti įsakymus ar ims fragmentuotis. „Reikia panaikinti režimo prievartinę galią“, – sakė jis ir pridūrė, kad pereinamasis laikotarpis pareikalaus nuolatinių protestų, ekonominių streikų bei vidinių įtrūkimų saugumo struktūrose.

Analitikai taip pat perspėja, kad Iranas gali susidurti su scenarijumi, kuriame dvasininkų veikėjai pasitrauktų į antrą planą, o reali valdžia liktų ginkluotų institucijų rankose.

„Tai ir yra didžiausia baimė“, – sakė Benas Taleblu. „Jei valstybė tik žais muzikinėmis kėdėmis, gatvė su tuo nesusitaikys. Tai reikštų labai duobėtą kelią į priekį.“

Ar kariuomenė gali perimti valdžią?

Kai kurie analitikai atkreipia dėmesį į istorinius precedentus, įskaitant Egiptą, kur kariuomenė įsikišo kilus plataus masto neramumams. Izraelio Nacionalinio saugumo studijų instituto Irano ekspertas Benny Sabti teigė, kad kariuomenės vadovaujamo pereinamojo laikotarpio atmesti negalima, tačiau toks scenarijus būtų itin sudėtingas.

„Islamo revoliucijos gvardijos (IRGC) generolai teoriškai galėtų bandyti įvykdyti perversmą“, – televizijai „Fox News Digital“ sakė Sabti, pabrėždamas, kad Irano karinės institucijos nėra monolitinės. Jis išskyrė IRGC, kurią apibūdino kaip ideologinę ir asimetrinio karo jėgą, ir reguliariąją kariuomenę, kuri, pasak jo, yra profesionalesnė ir labiau orientuota į nacionalinį saugumą.

Sabti taip pat paminėjo buvusį Irano ginkluotųjų pajėgų vadą Habibollah Sayyari kaip pavyzdį figūros, kuri sistemos viduje yra išreiškusi ribotą kritiką. Vis dėlto jis perspėjo, kad vien kritika dar nepadaro lyderio, ir pabrėžė, jog Irano politikoje itin svarbų vaidmenį atlieka charizma.

Politiniai kaliniai ir vidaus lyderiai

Nepaisant tarptautinio dėmesio įkalintiems aktyvistams, ekspertai skeptiškai vertina galimybę, kad būsima Irano politinė lyderystė iškiltų iš šalies kalėjimų sistemos.

Pasak Behnam Ben Taleblu, dešimtmečius trukusios represijos beveik panaikino galimybes Irane formuotis tvariai politinei lyderystei. „Tai, kas ateis iš vidaus, bus revoliucijos jėgos“, – sakė jis. „Politinė lyderystė turi būti kuriama išorėje.“

Šią nuomonę pakartojo ir Benny Sabti, teigdamas, kad išlaisvinti politiniai kaliniai greičiausiai taptų platesnės sistemos dalimi, bet ne dominuojančiais jos lyderiais.

„Nebus lyderių, išeinančių iš kalėjimo“, – sakė jis. „Jie bus naujos sistemos dalis, bet ne charizmatiški lyderiai.“

Ištremta opozicija ir Pahlavi klausimas

Reza Pahlavi šalininkai teigia, kad eskaluojantis neramumams jis tampa svarbiu opozicijos mobilizacijos centru. Sausio 8 d. Pahlavi viešai paragino iraniečius 20 val. skanduoti iš savo namų ar gatvėse, o jo padėjėjai teigė, kad į šį raginimą sureagavo gausios minios įvairiuose miestuose, įskaitant Teheraną, Mašhadą, Isfahaną, Ahvazą ir Tabrizą.

Pahlavi aplinkos žmonės jį apibūdina kaip pasaulietiško ir demokratiško Irano, įsipareigojusio žmogaus teisėms, šalininką, tačiau atmeta teiginius, kad jis siektų atkurti monarchiją. Pats Pahlavi ne kartą yra pabrėžęs, jog būsimos Irano politinės sistemos formą turėtų nuspręsti patys žmonės per laisvą ir konstitucinį procesą.

„Mano vaidmuo nėra pakreipti svarstyklių nei monarchijos, nei respublikos naudai“, – sakė Pahlavi. „Išliksiu visiškai nešališkas šiame procese, kad padėčiau užtikrinti, jog iraniečiai pagaliau turėtų teisę laisvai rinktis.“

Rajavi ir organizuotos opozicijos grupės

Kitas ilgametis Irano opozicijos judėjimas – Mujahedin-e Khalq (MEK), vadovaujamas Maryam Rajavi, per daugelį metų sulaukė palaikymo iš kai kurių aukšto rango JAV politinių veikėjų, įskaitant buvusį viceprezidentą Mike Pence, buvusį valstybės sekretorių Mike Pompeo ir buvusį Niujorko merą Rudy Giuliani.

Pareiškime televizijai „Fox News Digital“ Rajavi teigė, kad politiniai pokyčiai „neateis iš už Irano ribų ir nebus įgyvendinti užsienio sostinių valia“, pabrėždama, jog tik organizuotas pasipriešinimas šalies viduje gali nuversti Islamo Respubliką.

Pasak Rajavi, Irano liaudies modžahedų organizacija ir jos vadinamieji „pasipriešinimo daliniai“ yra viena pagrindinių pastarųjų metų sukilimų varomųjų jėgų. Ji teigė, kad šios struktūros suvaidino lemiamą vaidmenį organizuojant protestus ir susiduriant su saugumo pajėgomis, patirdamos didelių aukų.

Rajavi taip pat pabrėžė, kad Irano nacionalinė pasipriešinimo taryba nesiekia pati perimti valdžios. Vietoj to ji siūlo šešių mėnesių pereinamąjį laikotarpį po režimo nuvertimo, kuris baigtųsi laisvais rinkimais į steigiamąją asamblėją. Ši, pasak jos, parengtų naują demokratinės ir pasaulietinės respublikos konstituciją.

„Kai ji bus įsteigta, visa valdžia bus perduota šiai asamblėjai, kuri išrinks laikinąją vyriausybę ir parengs naujosios respublikos konstituciją“, – sakė Maryam Rajavi. „Lyčių lygybė visais aspektais, religijos ir valstybės atskyrimas, Irano Kurdistano autonomija ir daugelis kitų neatidėliotinų klausimų buvo išsamiai ratifikuoti Irano nacionalinė pasipriešinimo taryba (NCRI).“

Rajavi taip pat pabrėžė tai, ką ji apibūdino kaip plačią tarptautinę paramą NCRI platformai. Tačiau Fox News Digital kalbinti kritikai ir analitikai ginčija šios grupės realų palaikymo mastą Irano viduje. Pasak Benny Sabti, MEK smurto istorija devintajame dešimtmetyje ir griežta ideologija atstūmė ypač jaunesnę iraniečių kartą.

Praėjusį lapkritį kalbėdamas NCRI konferencijoje Vašingtone, Mike Pompeo atkirto kritikams, pareiškęs: „Klestinti, demokratiška ir žmonių palaikoma vyriausybė Irane – ne teokratija, ne monarchija ir ne represinis režimas – būtų puikus dalykas visam pasauliui. Mes laukiame tos dienos, ir tai bus palaima mums visiems.“

Behnam Ben Taleblu taip pat perspėjo, kad Vakarų vyriausybės neturėtų „vaidinti favoritų“ tarp tremtyje veikiančių opozicijos grupių, pabrėždamas, jog politinis teisėtumas galiausiai turi kilti iš Irano vidaus.

Nėra aiškaus įpėdinio ir laukia ilgas kelias

Nepaisant intensyvių spekuliacijų, ekspertai sutaria dėl vieno dalyko – šiuo metu nėra aiškaus įpėdinio, laukiančio savo valandos.

„Mes dar nepasiekėme to taško“, – sakė Benny Sabti, pabrėždamas, kad Ali Khamenei tebėra gyvas, o saugumo pajėgos kol kas nesubyrėjo.

Behnam Ben Taleblu šį laikotarpį apibūdino kaip maratoną, o ne sprintą, perspėdamas dėl pernelyg supaprastintų pasakojimų apie neišvengiamą režimo žlugimą.

„Kalbama apie tai, kaip nutiesti geriausią įmanomą tiltą į Iraną po Islamo Respublikos“, – sakė jis. – „Kad revoliucinės jėgos šalies viduje galiausiai galėtų tapti rinkėjais ir pačios nuspręsti savo likimą.“

Efrat Lachter yra tiriamoji žurnalistė ir karo korespondentė. Jos darbas ją nuvedė į daugiau nei 40 šalių, įskaitant Ukrainą, Rusiją, Iraką, Siriją, Sudaną ir Afganistaną. Ji yra 2024 m. Knight–Wallace žurnalistikos stipendijos laureatė.

foxnews.com