Jonas Nedzveckas
Pareiškęs, kad Europa negali apsiginti be Jungtinių Valstijų, NATO generalinis sekretorius Markas Rutte atsidūrė itin sudėtingoje politinėje pozicijoje. Europos Parlamente jis sukėlė audringą reakciją tvirtindamas, jog Europa be JAV šiuo metu nėra pajėgi užtikrinti savo gynybos.
„Jei kas nors čia galvoja… kad Europos Sąjunga ar visa Europa gali apsiginti be JAV, svajokite toliau„, – sakė jis Europos Parlamento gynybos ir užsienio reikalų komitetų įstatymų leidėjams.
Jis pabrėžė, kad Europa turi išlaikyti atvirus kanalus su Jungtinėmis Valstijomis, o JAV prezidentas išlieka lojalus Aljansui. Pasak jo, Vašingtonas tebėra „visiškai įsipareigojęs“ NATO kolektyvinei gynybai, o Jungtinėms Valstijoms NATO yra reikalinga ne mažiau nei pačiam Aljansui.
Atskira Europos kariuomenė yrapolitinė deklaracija
Šiame kontekste jis atmetė ir Europos kariuomenės idėją, kurią neseniai vėl iškėlė ES gynybos komisaras Andrius Kubilius, pareiškęs, kad „europinis NATO ramstis yra šiek tiek tuščias žodis“.
NATO vadovo teigimu, kalbos apie atskirą Europos kariuomenę yra labiau politinės deklaracijos nei realūs sprendimai, nes tokios iniciatyvos dubliuotų NATO struktūras, būtų itin brangios ir ilgainiui silpnintų patį Aljansą.
Jis taip pat gyrė Donaldą Trumpą už tai, kad nuo praėjusių metų visos NATO šalys padidino gynybos išlaidas bent iki 2 proc. BVP, teigdamas, jog be JAV prezidento spaudimo tokios valstybės kaip Ispanija, Italija, Belgija ar Kanada nebūtų peržengusios šios ribos.
Rutte akcentavo, kad JAV karinė galia, ypač branduolinis atgrasymas, logistika, žvalgyba ir strateginis transportas, Europai yra nepakeičiami. Pasak jo, jei Europa bandytų visiškai atsiskirti nuo Jungtinių Valstijų, gynybos išlaidos turėtų augti ne iki 5 proc., o net iki 10 proc. BVP, o tai reikštų „milijardus ir milijardus eurų“ papildomų kaštų.
Nors Donaldo Trumpo grasinimai – nuo galimų muitų Europos šalims iki užuominų apie Grenlandijos perėmimą – sukėlė diskusijų dėl JAV patikimumo, Rutte tvirtino, kad Vašingtonas išlieka tvirtai įsipareigojęs NATO kolektyvinei gynybai.
Strateginis realizmas
Tuo pat metu Rutte pats atsidūrė itin keblioje situacijoje. Jo pagrindinė, nors dažnai viešai neįvardijama, misija yra bet kokia kaina išlaikyti Jungtines Valstijas Aljanse ir neleisti Donaldui Trumpui sugriauti NATO. Būtent šis tikslas vis labiau formuoja Rutte retoriką, sprendimus ir viešus pareiškimus, net jei tai reiškia atvirą konfliktą su Europos sostinėmis.
Rutte žodžiai, kad Europa be JAV apsiginti negali ir artimiausioje ateityje nepajėgs, ir raginimas „svajoti toliau“ buvo suprasti ne tik kaip strateginis realizmas, bet ir kaip Europos politinių ambicijų nuvertinimas.
Europarlamentarai ėmė atvirai kelti klausimą, kam iš tikrųjų atstovauja NATO generalinis sekretorius – visoms 32 narėms ar išskirtinai Vašingtonui. Šis klausimas atspindi gilesnę problemą: vis daugiau europiečių jaučia, kad Aljansas pamažu virsta „JAV + 31“ struktūra, o ne lygiaverčių sąjungininkų bendrija.
Diplomatų teigimu, tai ardo Aljanso vidinį pasitikėjimą ir kelia klausimą, ar NATO iš tiesų išlieka lygiaverčių sąjungininkų bendrija. Vis dažniau girdima nuomonė, kad pernelyg nuolaidus požiūris į Vašingtoną ilgainiui silpnina Aljanso politinį stuburą.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Noëlis Barrotas atvirai pareiškė, kad Europa „gali ir privalo“ pati rūpintis savo saugumu, o europinis NATO ramstis yra būtinas.
Šią poziciją palaiko ir dalis kitų šalių, įskaitant Vokietiją ir Suomiją, kurių atstovai teigia, kad Europa turi pakankamai politinių kompromisų sąskaita. Jie pabrėžia, kad Aljansas išlieka vieningas, gynybos išlaidos didėja, o Jungtinės Valstijos formaliai neatsisako kolektyvinės gynybos įsipareigojimų.
Bet kritikai įspėja, jog toks trumpalaikis stabilumas gali slėpti ilgalaikę riziką – nuolatinis prisitaikymas prie D. Trumpo spaudimo gali tik paskatinti jį ateityje kelti dar griežtesnius reikalavimus.
Todėl vis ryškiau iškyla esminis klausimas: ar M. Rutte pasirinkta strategija yra tik laikinas sprendimas sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu, ar ji galiausiai gali prisidėti prie NATO politinio silpnėjimo. Ši dilema atskleidžia gilesnę Aljanso problemą – balansavimą tarp trumpalaikio saugumo užtikrinimo ir ilgalaikės Europos atsakomybės už savo pačios gynybą.
Pavojus Ukrainai
Svarbu tai, kad didelė Marko Rutte kalbos dalis buvo skirta Ukrainai. Jis perspėjo, jog ES planai riboti Kyjivo galimybes pirkti ginklus iš trečiųjų šalių, o ne iš Europos Sąjungos, gali pakenkti Ukrainos gynybai. Rutte susirūpinimas kyla iš baimės, kad Europa ima riboti, kaip ir iš kur tai galima daryti, ypač kai naudojamos ES lėšos. Ukraina gauna didelę karinę paramą iš JAV, taip pat perka amerikietišką ginkluotę naudodama JAV pagalbos paketus ar savo turimus išteklius, tačiau problema kelia ES su savo finansiniais instrumentais, paskolomis ir fondais.
Pastaruoju metu ES vis aktyviau stumia principą, kad gynybos pinigai turėtų būti leidžiami „europietiškai“, t. y. kad parama Ukrainai kartu stiprintų ir Europos gynybos pramonę. Tai politiškai suprantama, bet praktikoje tai gali tapti pavojinga, nes Europos gynybos pramonė dar nėra pajėgi greitai pagaminti pakankamų kiekių ginklų ir amunicijos, kurių Ukrainai reikia kasdien vykstant intensyviems karo veiksmams. JAV ginklų gamintojai turi didesnius gamybos pajėgumus, trumpesnius pristatymo terminus ir jau veikiančias tiekimo grandines.
Todėl Rutte perspėja, kad jei Ukraina, naudodama ES pinigus, bus verčiama pirmiausia pirkti europinę produkciją arba laukti sudėtingų leidimų pirkti iš JAV, tai reikš ne strateginę autonomiją, o realius vėlavimus fronte. Jo vertinimu, karo sąlygomis svarbiausias kriterijus yra ne ginklų kilmė, o jų prieinamumas ir greitis, nes kiekvienas mėnuo ar net savaitė gali turėti tiesioginę įtaką Ukrainos gynybiniams pajėgumams ir žmonių gyvybėms.
Be to ribojant Ukrainos galimybes pirkti ginklus iš JAV, netiesiogiai silpninamas ir transatlantinis ryšys, nes sudaromas įspūdis, kad Europa sąmoningai stengiasi atsiriboti nuo JAV net ir karo sąlygomis. Jo nuomone, tai klaidingas signalas tiek Vašingtonui, tiek Maskvai, nes rodo ne vienybę, o vidinius nesutarimus dėl prioritetų.
Ukraina neturi tapti šių ambicijų įkaitu
Todėl Rutte pozicija iš esmės yra pragmatiška: Europa gali ir turi ilgainiui stiprinti savo gynybos pramonę, tačiau trumpuoju laikotarpiu Ukraina neturi tapti šių ambicijų įkaitu.
Jis nėra naivus politikas – per 14 metų, praleistų Nyderlandų ministro pirmininko poste, jis išmoko valdyti nestabilias koalicijas. Jo skaičiavimas paprastas: be JAV NATO žlunga, o be Donaldo Trumpo pritarimo Jungtinės Valstijos gali nusisukti nuo Europos.
Todėl Rutte renkasi strategiją, kurią daugelis Europoje laiko žeminančia: viešą Trumpo gyrimą, demonstratyvų dėkingumą ir konfliktų švelninimą, net jei tai kainuoja pasitikėjimą tarp Europos sąjungininkų. Jo akimis, tai yra mažesnė blogybė nei JAV pasitraukimas iš Aljanso ar 5-ojo straipsnio ištuštėjimas.
Tačiau ši strategija turi savo kainą. Donaldo Trumpo grasinimai perimti Grenlandijos kontrolę tapo simboliniu lūžio tašku. Nors Rutte prisidėjo prie to, kad Trumpas viešai atsitrauktų nuo jėgos naudojimo, daugelis NATO viduje to nelaiko ilgalaikiu sprendimu.
Kritikai teigia, kad grasindamas muitais ir teritoriniu spaudimu Trumpas pažeidė NATO 2 ir 3 straipsnius, o taip pat ne kartą suabejojo 5-uoju straipsniu. Rutte reakcija sustiprino įspūdį, jog JAV elgesiui taikomos mažesnės politinės pasekmės nei kitų sąjungininkių veiksmams, o tai, diplomatų teigimu, ardo Aljanso vidinį pasitikėjimą.
Visa ši diskusija vyksta tuo metu, kai karas Ukrainoje tęsiasi be aiškios pabaigos, Jungtinės Valstijos vis atviriau kalba apie poreikį perkelti strateginį dėmesį į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną, o Europa ieško pusiausvyros tarp pragmatinės priklausomybės nuo JAV ir ilgalaikio strateginio savarankiškumo.
Ar Europa turi taikytis prie JAV
Ši įtampa atskleidžia esminį nesutarimą: ar Europa turi taikytis prie JAV, kad išliktų saugi, ar ji turi stiprėti tam, kad taptų patikima partnere, o ne priklausoma kliente?
Rutte gynėjai pabrėžia, kad NATO nėra subyrėjusi, gynybos išlaidos auga, o Donaldas Trumpas formaliai išlieka įsipareigojęs Aljansui. Tačiau kritikai įspėja, jog nuolatinis Trumpo ego glostymas gali jį tik paskatinti ateityje kelti dar didesnius reikalavimus.
Kaip pastebi analitikai, problema nėra ta, kad Rutte bando „suvaldyti“ Trumpą, bet tai, kad nėra aišku, kur baigiasi ši strategija ir kokią kainą ji gali pareikalauti ilgalaikėje perspektyvoje.
Todėl ginčas nėra apie „Europa ar JAV“, o apie laiką, tempą ir ambicijų mastą – kiek Europa gali sau leisti remtis Jungtinėmis Valstijomis dabar ir kaip greitai ji turi tapti pajėgi veikti savarankiškai ateityje.
Ši įtampa, o ne Rusija ar Ukraina, šiuo metu yra vienas didžiausių NATO vidaus iššūkių.
Parengta pagal politico.eu; europospulsas.lt; dailysabah.com
