Dana Kurmilavičiūtė
Kaip idėjos sveikatingumui tarnauja
Karklė – ne ta vieta, į kurią plūsta pramogų pasaulio atstovai, kurioje nuo ryto iki vakaro iš kavinių skamba muzika, o lankytojus vilioja koncertai ir klubuose organizuojamos linksmybės. Prioritetai čia teikiami kitiems dalykams… Į tai savo organizuotos išvykos po Pamario kraštą metu ir pasiūlė žurnalistams atkreipti dėmesį Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“.
Į Karklę vyksta tie, kurie nori atsigauti nuo miestų šurmulio, įtempto metų darbo ir kuriems nuovargio geriausiai padeda atsikratyti jūros bangų teliuškavimas, medžių ošimas, paukščių giesmės. Tokį ramybe paženklintą poilsį itin mėgsta ir patys pajūrio miestų gyventojai, iškamuoti poilsiautojų antplūdžių, norintys mėgautis atokesniais paplūdimiais, tankiai nenugultais žmonių kūnų. Į vadinamuosius laukinius pliažus čia traukiama pušynuose išmintais takais, apraizgytais medžių šaknimis ir nubarstytais kankorėžiais. Karštą vasaros dieną žingsniuojant mišku pajūrio link, kaitrūs saulės spinduliai nevargina ir nekamuoja mintys, kaip kuo greičiau nerti į žvalumą padėsiančias atgauti jūros bangas. Prieš pasiekdamas paplūdimį, retas atsispiria pagundai stabtelėti ant įspūdingo 24 metrų aukščio skardžio, vadinamo Olando kepure, ir pasigrožėti nuo jo atsiveriančiu puikiu vaizdu. Bangų vėsa bus pasimėgauta vėliau, paėjėjus skardžio viršumi ir nusileidus žemyn vedančiais laiptukais, o dabar taip gera parymoti, atsirėmus į medinius regyklos turėklus ir klausantis bangų mūšos muzikos. Romantika…
Karklė – etnografinis kaimas Klaipėdos rajone, įeinantis į Pajūrio regioninio parko teritoriją. Kažkada gausiai žvejų gyvenamas, dabar teturi vos keletą šios profesijos atstovų, užtat nemažai namų čia yra įsigiję miestų gyventojai. Gyvenvietė sparčiai plečiasi: auga nauji viešbučiai, svečių namai, gausėja kaimo turizmo sodybų. Tampa ne mažiau žinoma už Anykščius, Birštoną, Druskininkus. Žmonės pajuto, jog tokios išskirtinės gamtos, tokių organizmą grūdinančių veiksnių retai kur terasi! Ne veltui Karklė 2019 metais Europos Komisijos buvo pripažinta kaip viena iš patraukliausių turizmo vietovių, išsaugojusių autentiškumą ir puoselėjančių sveikatos stiprinimo tradicijas. Komisijos nariai ją įvertino, kaip itin tinkančią sveikatingumo atostogoms, kaip pačios gamtos sukurtą SPA po atviru dangumi. Čia nereikia dirbtinai sukurtų vandens parkų su sūkurinėmis voniomis ir baseinais, nereikia nei soliariumų, nei kontrastinių dušų. Na ir, žinoma, buvo deramai pripažinti vietinio poilsio ir turizmo organizatorių siekiai padaryti žmonių poilsį kuo turiningesnį.
Tvirtu žingsniu – sveikatos link
Kam gi labiausiai rūpi savojo krašto gerovė ir klestėjimas, jei ne žmonėms, kurių profesiniai interesai su tuo susiję? Taigi kalbant apie Karklės ir aplinkinių vietovių patrauklumą, negalima nepaminėti, jog jį pirmiausia nulėmė vietos entuziastų – Pajūrio regioninio parko ir Klaipėdos rajono turizmo organizatorių – sumanymai ir darbai. Ne be šių žmonių iniciatyvų atsirado ir kasdieniniams pasivaikščiojimams miške skirtos trasos, ir pažintiniai takai su rūpestingai pateikta informacija apie keliautojo išvystamus gamtos objektus. Keliauji, pavyzdžiui, prie Olando kepurės kalno besidriekiančiu gamtos pažinimo taku, Litorina vadinamu, ir grožiesi unikaliu mišku, kurį XX a. pradžioje pasodino Klaipėdos miesto pirklių gildija. Miške gausu tokių medžių, kurių kitur maža arba iš viso nėra – bukų, platanalapių klevų, maumedžių, kėnių… O atskirai nuo pažintinių takų vingiuoja sveikatinamojo ėjimo trasos su sveikatai skirta informacija.
„Neseniai atidarėme tris naujus sveikatos takus: Karklės, arba Raudonąjį, Olando kepurės, arba Geltonąjį, ir Kalotės, arba Mėlynąjį, – pasakė Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro direktorė Daiva Buivydienė, rodydama į stende nužymėtą šių takų planą. – Kaip matote, jie žiediniai, taigi pradėti jais eiti galima bet kurioje tau patogioje vietoje. Juk visada sugrįši į tašką, iš kurio patraukei į žygį… Ir ėjimo ilgį pasirenki tą, kuris tau pagal jėgas. Bendras visų sveikatos takų ilgis – dvylika kilometrų. Mėlynasis takas driekiasi 4,5 km., Raudonasis – 4, o Geltonasis – 3,5 km.“
Vaikščiojimo kryptį nurodo visur esančios rodyklės ir lentelės su informacija apie tai, kiek kalorijų išeikvojama, įveikus tam tikrą atstumą. Palyginimui naudojami populiarūs maisto produktai: pavyzdžiui, sukirtus keturis cepelinus, reiktų nužingsniuoti dešimt kilometrų, o pusę šokoladinio torto – visus dvylika. Puiki galimybė pamąstyti, ar mūsų fizinis aktyvumas yra pakankamas ir kodėl mes vis dėlto priaugame svorio…
Sveikatos takai – tai ir galimybė pakvėpuoti tyru oru, pasigėrėti retais pajūrio augalais, unikaliu kraštovaizdžiu. Pakeliui galima aplankyti tokius išskirtinius Pajūrio regioninio parko objektus, kaip Kalotės ežeras, Kukuliškių piliakalnis, senosios Karklės kapinaitės. Praeitį primins pakrantės artilerijos baterija „Memel – Nord“ – Antrojo pasaulinio karo laikų gynybiniai įtvirtinimai prie Baltijos jūros. Apskritai Karklėje kiekvienas gali rasti tokį poilsiavimo būdą, kuris jam labiausiai tinkamas. Čia vingiuoja patogūs dviračių takai, galima pajodinėti žirgais, nes aplink Karklę esama net keleto žirgynų, na, o aštresnių pojūčių mėgėjai turi galimybę pakilti į orą parasparniu ir pasigėrėti Karklės vaizdais iš paukščio skrydžio.
Įkūnyta istorinė atmintis
Užsiminus apie poilsį Karklėje, tiesiog negalima nepaminėti vienos išskirtinės sodybos, kurioje vienąsyk apsilankę poilsiautojai netrukus tampa nuolatiniais lankytojais. Jos šeimininkė – Aušra Mendelė – karkliškė, čia užaugusi, tad besijaučianti tikra Mažosios Lietuvos patriote. Jos rankomis čia sukurta savita erdvė, nedidelė Mažosios Lietuvos visata. Kaimo turizmo sodyboje „Karkelbeck No 409“ – istorinius XX a. pradžios laikus menantis, dabar jau renovuotas gyvenamasis namas, taip pat senas ūkinis pastatas, dar Aušros tėvų pastatytas, nedidelis rąstinis svečių namelis, kempingas su svečių aptarnavimo namuku, taip pat edukaciniams užsiėmimams skirtas paviljonas.
Tai jame šeimininkė dalijasi su atvykusiais svečiais savo žiniomis apie gydomąsias vaistažolių savybes, apie sveikatinamąsias gamtos galias, apie meditacijos, jogos reikšmę mūsų organizmui… Ir, aišku, atsakinėja į daugybę atvykėlių klausimų, iš kurių visuomet kartojasi vienas: kodėl toks neįprastas šios kaimo turizmo sodybos pavadinimas – “Karkelbeck No 409“?
O buvo taip. Keistąjį pavadinimą šeimininkei padiktavo radinys. Vienąsyk, o tai buvo prieš aštuonerius metus, savo sodyboje vykstant statybos darbams, Aušra Mendelė rado keistą daikčiuką, iš pažiūros primenantį metalinį pinigą. Atidžiau apžiūrėjusi radinį, išvydo, jog ant jo iškaltas aukštyn sparnus iškėlęs erelis ir vokiškas užrašas „Konigliche bernsteinwerke. Karkelbeck No 409”. Išvertus šis užrašas reiškia „Karališkasis gintaro cechas. Karklė No 409”.
Įsigilinusi į šį užrašą, vėliau Aušra sužinojo, jog paslaptingas radinys – ne kas kita, kaip žetonas, išduotas vienam iš XIX a. pabaigos Karklės gintaro kasėjų. Karkelbeck – vokiškas vietovės pavadinimas, o erelis pakeltais sparnais – tuometinio Kionigsbergo miesto simbolis. Karklė priklausė Kionigsbergo (dabartinio Karaliaučiaus) apskričiai. Kad Karklėje buvo kasamas gintaras, iki tol nežinota, manyta, jog tuo užsiiminėjusi kasykla „Stantien & Becker“ pramoniniu būdu jį išgaudavo kitose Kuršių marių pakrančių vietose, daugiausia – Juodkrantėje.
Žetonas – tai savotiškas verslo liudijimas, suteikęs kažkuriam karkliškiui teisę užsiimti gintaro rinkimu (šis verslas buvo apmokestinamas). Gal buvę šios sodybos šeimininkai čia turėjo savą gintaro apdirbimo cechelį, o gal tiesiog dirbo čia veikusioje gintaro gavybos įmonėje? Beje, 2012 metais toks pat žetonas, taigi verslo liudijimas, tiktai paženklintas 16-uoju numeriu, buvo rastas ir kitame Karklės gyvenvietės gale.
Aušros Mendelės darbas ir išsilavinimas buvo susijęs su turizmu – ji dirbo švedų kalbos vertėja ir gide, tačiau moterį pamažu vis labiau ėmė traukti kaimo turizmo verslas. Ji surado daugybę senų šios vietovės žemėlapių, savosios sodybos nuotraukų, iš kurių pamažu susiklostė anuometinės aplinkos vaizdas. Pasirodė, jog šiame name seniau veikė viena iš trijų Karklėje buvusių mokyklų.
Aišku, šimtametį pastatą teko renovuoti, iš jo teliko vien sienojai ir sijos, tačiau jame apsigyvenę šeimininkai tebejaučia anų laikų dvasią. Nedidelis svečių namelis, kažkada tarnavęs žvejų poreikiams, irgi tvarkytas siekiant išlaikyti praeities štrichus: jaukumo jam teikia natūralių rąstų sienos, mediniai, šiam kraštui būdingi langai, malkomis kūrenama krosnis. Dabar namelyje apsigyvenantys svečiai džiaugiasi patogiomis sąlygomis.
Tačiau išskirtiniausias šios sodybos bruožas – žinoma, gazebos.
Miegas po beveik atviru dangumi
Pirmąsyk atvykus į šią kaimo turizmo sodybą, į akis krinta neįprasti lauko nameliai – su mediniais stogeliais ir medžiaginėmis sienomis. Pasirodo, jog šios sienos – tai vandeniui ir vėjui atsparios užuolaidos, kurias prireikus galima atitraukti į šoną.
Keistųjų statinių – gazebų idėją Aušra Mendelė parsivežė iš Balio salos, kurioje jos itin populiarios. Dienomis gazebų gyventojai naudojasi namelyje ištiestu kilimu ir pagalvėlėmis bei pakeliamuoju staleliu, o naktimis, kai staliukas nulenkiamas, – čiužiniu ir patalyne.
Pati šeimininkė taip pat miega gazeboje: jos asmeniniai „apartamentai“ stovi prie nedidelio lauko baseinėlio. Pasak jos, tokiame vasaros namelyje puikiausiai pailsima, kur kas geriau, negu tradicinėje pastogėje. Aišku, turi įtakos artumas gamtai ir grynas oras: juks miegama beveik po atviru dangumi.
Geros savijautos sodyba
Viskas čia orientuota į sveiką, kokybišką poilsį ir gerą jauseną. Aušra Mendelė seniai domisi sveikuoliško gyvenimo idėjomis, žolynais ir jų poveikiu žmogaus organizmui, aromaterapija, pati kuria arbatas, gydomuosius sirupus ir antpilus iš žiedų ir uogų… Apie gydomąsias augalų savybes ji gali pasakoti ištisas valandas. Į jos organizuojamus terapinius užsiėmimus, meditacijas, jogos pratybas žmonės renkasi labai noriai, kaip, beje, ir į Pajūrio regioninio parko darbuotojų prašomas pravesti ekskursijas po aplinkines vietoves. Aušra – puiki gimtojo krašto istorijos žinovė, sukaupusi įdomiausių žinių apie Mažosios Lietuvos gyventojų gyvenimą ir likimą.
Šioje sodyboje esama „švaraus eterio zonos“ – be jokių svaigalų, tabako vartojimo, triukšmingų vakarėlių. Pirmąsyk atvykstantiems svečiams iškart pasakoma – čia neturi skambėti muzika – ją atstos jūros bangų ošimas ir paukščių čiulbesys.
Vienu iš svarbiausių šeimininkės domėjimosi objektų yra gintaras. Apie jo sveikatinamąsias savybes ji žino viską ir mielai šiomis žiniomis dalijasi su savo sodybos svečiais. Čia būdami, jie paragauja „gintarinės“ arbatos ir pasimėgauja šeimininkės atliekamu masažu: gulint ant susmulkinto gintaro grūdeliais prikimštų čiužinių, šiltais gintaro gabalėlių pilnais maišeliais sugrąžinamas nugaros raumenų stangrumas ir judrumas. Na, o norintys atsikratyti susikaupusio streso, išbando gydymosi garsu poveikį, – šiai terapijai Aušros naudoja skambančius rytietiškus dubenis…
Onos Nosevičienės nuotraukos
