Svarbiausia buvo išsaugoti sveiką tautos sąmonę, valstybės atkūrimo tikslą

Šiemet lapkričio 25 d. Lietuva turėjo švęsti Helsinkio grupės įkūrimo sukaktį. Bet nešventė.

Šiandieninė padėtis tų žmonių, kurie dar puoselėja viltį išsaugoti nykstančią lietuvių tautą, jos tapatybę ir paskutinius valstybingumo likučius, tam tikra prasme primena anuomet beviltiškai atrodžiusią Lietuvos Helsinkio grupės veiklą. Tuomet, kaip ir dabar, tik saujelė piliečių ryžosi ginti pamatines vertybes, nors horizonte tvyrojo absoliuti nevilti, o aplinkybės buvo nepalyginamai pavojingesnės, nei dabar. Tačiau istorija kartoja tą pačią tiesą: būtent iš tokių, regis, beviltiškų pastangų dažniausiai gimsta lūžio taškai, keičiantys tautų likimus.

Helsinkio grupės pasuko pasaulio istorijos eigą

2007 m. Seime vykusioje konferencijoje  „Lietuvos Helsinkio grupei 30 metų“ Jungtinės Didžiosios Britanijos Karalystės ambasadorius Colinas Robertsonas taip appibūdino 1976 m. Helsinkio grupių įsteigimą Sovietų Sąjungoje. Jo teigimu,  šios grupės pasuko viso pasaulio istorijos eigą.

„Pasirašius Helsinkio aktą, Sovietų Sąjungoje atsirado ginklas, kuriuo tapo įmanoma kovoti už žmogaus teises. Ironiška, kad L. Brežnevas vadino Helsinkio akto pasirašymą vienu didžiausių savo pasiekimų, nors būtent šis dokumentas suteikė galimybę Sovietų Sąjungos aktyvistams ir Vakarų valstybėms–signatarėms inicijuoti procesą, kuris ypač prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo“, – sakė ambasadorius.

Minėjimas, pasak jo, yra proga pagerbti visus tuos, kurie Sovietų Sąjungoje dalyvavo Helsinkio grupių veikloje, rizikuodami savo laisve ir net gyvybe. Jie kovojo už pamatinę vertybę – žmogaus teises. Gimę laisvoje visuomenėje, mes sunkiai galime suvokti, kokios drąsos tuomet reikėjo. JAV archyvuose saugoma daugybė į užsienio kalbas išverstų ir paviešintų dokumentų, tarp jų – ir Maskvos Helsinkio grupės tekstų, kurių skaitymas šiandien kelia šiurpą.

Lietuvos Helsinkio grupė vadovavo visam disidentiniam judėjimui

Ambasadorius pažymėjo, kad sunku net įsivaizduoti, kiek jėgų ir pastangų pareikalavo ši kova. Tuo pat metu ne mažiau pastangų buvo dedama siekiant sunaikinti Helsinkio grupes visoje Sovietų Sąjungoje.

Lietuvos Helsinkio grupė (LHG), jo teigimu, vadovavo visam disidentiniam judėjimui, nes Lietuva kovojo ne tik už žmogaus teises, bet ir už savo valstybės laisvę. Todėl Lietuvos disidentinis judėjimas buvo aktyviausias visoje Sovietų Sąjungoje.

Neabejotina, kad visos Helsinkio grupės kovojo už tautų laisvę. Taip pat neabejotina, kad Lietuvos grupė gynė ir skirtingų tautybių žmonių teises pačioje Lietuvoje – rusų, totorių, lenkų, baltarusių ir karaimų. Visi suprato, koks buvo šios kovos tikslas.

Ambasadorius pabrėžė ir trečią dalyką – supratimą, kiek daug ir kaip sudėtinga buvo kovoti. Vakarų Europos gyventojai dažnai mano, kad tai buvo savaime suprantama. Todėl šiandien, ypač Europos Sąjungos valstybėse, būtina budriai stebėti procesus, susijusius su kova už žmogaus teises, nes tautos, ginančios žmogaus teises, neretai atsiduria labai sudėtingose situacijose.

„Lietuva šiandien yra laisva valstybė, kurioje gerbiamos žmogaus teisės. Tačiau kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, deja, kova už jas vis dar tęsiasi“, – sakė ambasadorius Robertsas.

Helsinkio grupių veikla politikos ir istorijos vertinimu

Profesorius Saulius Katuoka nurodė  pagrindinius tarptautinės teisės principus, Helsinkio pasitarimo baigiamojo akto įtaką valstybių politikai, nusakė Europos saugumo ir tarptautinio bendradarbiavimo gaires ekonomikos, mokslo, technologijos, aplinkos apsaugos sferose.

„Tarptautinės teisės doktrinoje vertinama ypač ta Baigiamojo akto dalis, kurioje buvo įtvirtinti principai, jais, vystydamos bendradarbiavimą, valstybės įsipareigojo vadovautis. Šis aktas buvo sudarytas anglų ispanų, italų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.

Jame suformuluoti pagarbūs tautų lygiateisiškumo ir tautų teisės spręsti savo likimą principai. Dėl šios priežasties minėtu laikotarpiu ir suaktyvėjo tautinio išsivadavimo judėjimas bei judėjimas už žmogaus teises, už minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę”.

Jau Šumerai mokėsi gerbti tiesą, santarvę, teisingumą ir gėrį

Apie žmogaus teisių istoriją Lietuvos Helsinkio grupės steigėjas ir ilgametis jos vadovas Viktoras Petkus:

Jau 1933 metais gruodžio 20 d. Kaune veikė žmogaus globos bei kitos žmogaus teises ginančios draugijos. Bet jų darbą nutraukė Lietuvą okupavę bolševikai, liepos 11 d. suėmę, o liepos 13 d. Kauno kalėjime nukankinę Žmogaus globos draugijos pirmininką Juozą Tomkų.

„Prieškario Lietuvoje žmogaus teisėmis labai domėtasi.1933 metais buvo išverstas šumerų kodeksas apie žmogaus teises. Lietuvos žmonės įgijo galimybę susipažinti su žmogaus teisėmis, kurios buvo reglamentuojamos dar prieš 4200 metų. Jau tada šumerai rūpinosi, kad našlaitis netaptų galingo žmogaus grobiu, kad našlė netaptų turtingo žmogaus auka.

Šumerai mokėsi gerbti tiesą, santarvę, teisingumą ir gėrį. Kitame, praplėstame, šumerų kodekse jau buvo kalbama apie asmens teises ir pripažįstama, kad reikia jomis rūpintis, ypač tomis teisėmis, kurių personalinėje visuomenėje turi būti laikomasi. Tik tuo atveju, jeigu pripažįstama asmens vertė, galim a kalbėti ir apie asmens teisę. Kolektyvizme neįmanoma jokia demokratija.

O naujaisiais laikais tą mintį iškėlė 1789 metais rugpjūčio 26 d. Prancūzijos tautinis susirinkimas.

Šis susirinkimas nepaskelbė jokios naujovės, bet davė pradžią naujai Prancūzijos konstitucijai, kurioj e įsivyravo principinė nuostata, jog asmuo turi pirminę ir didesnę teisę
negu valstybė, nes pastarosios uždavinys yra tik tas teises saugoti.

Tai nenauja mintis. Prieškario Lietuvoje šios mintys buvo platinamos mokyklų vadovėliuose. Ir rusiškieji, ir vokiškieji okupantai nesiskaitė su žmogaus teisėmis, nepaisė jų. Karo metu negalėjo būti ir kalbos apie elementariausias žmogaus teises.

Apmaudu, kad lietuvių tauta dėl informacijos stygiaus nežinojo, jog Teherano konferencijos metu TSRS įžūliai pareiškė nesilaikysianti rytinių valstybės sienų.

V.Čerčiliui pamėginus prieštarauti, J.Stalinas triukšmingai apvertęs kėdę ir pareiškęs, kad jam nėra kas veikti šioje konferencijoje, kad pasaulio likimas sprendžiamas fronte.

Taigi Jaltos ir Potsdamo konferencijose mėginimai susitarti buvo beviltiški. Konferencijai surengti buvo siūlomos 7 vietos. J. Stalinas numojęs į visus pasiūlymas ir pasakęs,
kad konferencija būsianti ten, kurs jis nurodysiąs. Taip ir buvo. Kaip tik dėl šios priežasties Rytų ir nemaža dalis Centrinės Europos atsidūrė TSR įtakos sferoje.

Šių dalykų nežinodamas, mūsų tautos jaunimas manė, kad ginkluotu pasipriešinimu galima išspręsti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės klausimą.

O šis klausimas jau buvo išspręstas. Pokario Europoje niekas nieko neklausė ir niekieno norų nepaisė.

Svarbiausia  išsaugoti sveiką tautos sąmonę, valstybės atkūrimo tikslą

Mes Sibire, žinoma, galvojome kitaip. Mes svarstėme, kaip išsilaikyti, kaip nepasiduoti totalitarizmui ir nenulenkti jam galvos. Turėjome bendraminčių rusų. Rusijoje visada buvo žmonių, kurie nenulenkė galvos, o kovojo už laisvę ir tiesą. Tąkart jie sakė mums: tikėkime beviltišku reikalu.

Ir tikėjome. Juk ne tai svarbiausia, kad Lietuvoje, nutilus partizanų šūviams, nebeliks laisvės. Svarbiausia buvo išsaugoti sveiką tautos sąmonę, valstybės atkūrimo tikslą.

Daug svarbiau buvo nevergauti dvasia, pajėgti pasipriešinti blogybei, kuri prislėgė Rytų ir Centrinę Europą. Mums buvo nesvarbu, sulauksime ar ne sulauksime laisvės. Mūsų tikslo esmė buvo ta, kad atėjo metas ginti tiesą ir žmogaus teises, kad nevalia likti nuošalyje.“

Helsinkio grupes priklauso akademikui Andrejui Sacharovui, todėl pirmoji grupė susikūrė Maskvoje 1976 metų gegužę, o tais pačiais metais Maskvos grupės pavyzdžiu pasekė Ukrainos, Lietuvos, o 1977 metais Armėnijos Helsinkio grupės.

Lietuvos Helsinkio grupės nariai-steigėjai buvo kunigas Karolis Garuckas, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus ir poetas, vertėjas Tomas Venclova. Helsinkio grupių judėjimas apėmė net 28 valstybes.

„Mes palaikome ryšius su visomis veikiančiomis grupėmis“, – sakė  Viktoras Petkus. „Vilniuje jau tris kartus vyko žmogaus teisių suvažiavimai, kuriuose aktyviai dalyvavo įvairių valstybių Helsinkio grupių atstovai.

Šios grupės sugebėjo pakilti virš tautinio ir konfesinio požiūrio į bendro humanistinio ir valstybinio mąstymo plotmę. Tam ypač tinka didžiojo rusų mąstytojo ir F. Dostojevskio žodžiai: „Visų užmirštasis ir pats paskučiausias žmogus taip pat yra žmogus ir jis vadinasi tavo brolis“.

Pamoka dabarčiai

Yra įvairių vertinimų dėl kai kurių LHG narių veiklos. Daug priekaištaujama Tomui Venclovai, kuris  „kovojo“ už Lietuvos laisvę, neva saugiai gyvendamas JAV, kai tuo tarpu Viktoras Petkus buvo nuolat kalinamas ir 26 metus praleido Sovietų konclageriuose.

Vis dėl to tai žmonės, kurių intelektas, dvasia ir pilietinė pozicija neleido tylėti. Jie buvo drąsūs ir turėjo viltį. Jie tikėjo, kad Sovietų Sąjunga pasirašiusi Helsinkio baigiamąjį aktą, pradės paisyti sąžinės ir tikėjimo laisvės, – rašo Lietuvos laisvės kovų pažinimo centras.

Helsinkio grupės nariai visai negalvojo būti ledlaužiais į laisvę, o tik tais, kurie atneša legalią ir visiems prieinamą žinią. Tačiau susidūrę su sovietine realybe jie suprato, kad jų „kuprinės su tiesa“ yra tikrinamos ir konfiskuojamos. Skirtingų gyvenimiškų patirčių ir net politinių pažiūrų žmonės sugebėjo laikytis paties svarbiausio – tiesos kurso.

Vienijo tikėjimas, veiksmas ir drąsa

Jie savo menka galia galynėjosi su jėga, pranokstančia juos nesuskaičiuojamai daug kartų. Jie tarytum bandė paneigti fizikos dėsnius. Kantrybė, tvirtumas, lėtas ėjimas tiesos link juos paverčia srove, kuri pragraužia ledą.

Helsinkiečius vienijo tikėjimas, veiksmas ir drąsa. Ją teikė Helsinkio memorandumas – dokumentas, sakantis, kad jie turi tarptautinį palaikymą, nors dažnu atveju tai buvo tik formalumas. Helsinkiečiai – savotiškas Sąjūdžio pirmeivis. Tai marga grupė: šalia fiziko stovėjo kunigas, šalia rašytojo – vienuolė, šalia mediko – ekonomistas. Visi kartu jie buvo žmonės, kuriems buvo svarbu gyventi oriai, be trukdymų išpažinti laisvės ir tiesos vertybes.

Drąsioji mažuma tylint daugeliui

Tai buvo drąsioji mažuma tylint daugeliui. Ši mažuma buvo atsvara prisitaikymui ir susitaikymui. Pirmieji Lietuvos helsinkiečiai buvo kunigas Karolis Garuckas, Eitanas Finkelšteinas, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Tomas Venclova ir Viktoras Petkus. Grupės sudėtis dažnai keitėsi dėl KGB persekiojimų. Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė – taip ši grupė vadinosi oficialiai. Lapkričio 26 d. yra jos gimtadienis.

Daugiau skaitykite ČIA