Skiriu Vladislovui Guogai, kurio principingumo šiandien taip trūksta
Plagiato paradoksas: kai nedidelis teksto sutapimas nusveria visą mokslininko kūrybinį indėlį.
Ar kiekvienas sutapimas yra vagystė?
Pastaruoju metu Lietuvos viešojoje erdvėje vis dažniau girdime kaltinimus plagiatu. Tikrinamos prieš keliolika ar net keliasdešimt metų parašytos disertacijos, moksliniai straipsniai, vadovėliai. Aptikus tekstų sutapimų, neretai skubama skelbti nuosprendį: plagiatas! O kadangi plagijavimas prilyginamas intelektinei vagystei, iš karto reikalaujama griežčiausių sankcijų – atimti mokslo laipsnį, pašalinti iš pareigų ar net sužlugdyti politinę karjerą.
Tačiau ar kiekvienas teksto sutapimas iš tiesų yra plagiatas? Ar kiekviena netiksliai pateikta citata reiškia sąmoningą svetimos intelektinės nuosavybės pasisavinimą? Ar kiekvienas plagiatu pavadintas atvejis padaro esminę žalą autoriui, mokslui ar visuomenei? Ir pagaliau – ar kova už akademinį sąžiningumą pati negali tapti neteisingumo šaltiniu?
Šie klausimai ypač aktualūs tada, kai plagiato kaltinimai tampa ne vien akademinių diskusijų, bet ir politinės ar institucinės konkurencijos dalimi.
Plagiatas yra rimtas akademinės etikos pažeidimas. Tačiau ne mažiau rimta problema atsiranda tada, kai plagiato sąvoka išplečiama tiek, kad prarandamas skirtumas tarp sąmoningo intelektinio pasisavinimo, netinkamo citavimo ir paprasčiausio teksto sutapimo.
Kodėl diskusijose taip dažnai apeinamas pasisavinto intelektinio indėlio mastas ir svarba, o visas dėmesys sutelkiamas į primityvią schemą „sutapimas → plagiatas → vagis“?
Mokslininkas nekuria tuščioje erdvėje
Kiekvienas mokslinis darbas remiasi ankstesnių kartų sukauptomis žiniomis. Mokslininkas naudojasi matematika, kalba, teorijomis, metodais, sąvokomis ir faktais, kurių didžiosios dalies pats nesukūrė.
Ar kiekvieną kartą vartodami matematinę formulę turėtume nurodyti visą jos atsiradimo istoriją? Ar kiekvieną kartą aiškindami visuotinai pripažintą ekonomikos dėsnį privalėtume išvardyti visus jo raidai nusipelniusius mokslininkus?
Akivaizdu, kad ne.
Mokslas yra kaupiamasis procesas. Vienos kartos atradimai tampa kitos kartos žinių pagrindu. Ilgainiui dalis šių žinių virsta bendruoju intelektiniu paveldu, kuriuo visuomenė gali naudotis be nuolatinio grįžimo prie kiekvienos minties pirminio autoriaus.
Tai nereiškia, kad originalių atradimų autoriai neturi būti pripažįstami. Priešingai – mokslinio prioriteto pripažinimas yra viena svarbiausių akademinės etikos sąlygų.
Tačiau būtina skirti originalų individualų indėlį nuo bendrojo visuomenės sukaupto žinių pagrindo. Jeigu šio skirtumo nepaisoma, kyla pavojus suabsoliutinti individualią autorystę ir pamiršti kolektyvinę mokslo prigimtį.
Kai paskaitų užrašai tampa vadovėliu
Šią problemą gerai pažįsta daugelis ilgametę pedagoginę patirtį turinčių universitetų dėstytojų. Rengdamas paskaitas, dėstytojas dešimtmečiais kaupia medžiagą: skaito knygas, konspektuoja straipsnius, užsirašo įdomesnius apibrėžimus, formules, argumentus ir pavyzdžius. Dalis medžiagos pažymima tiksliomis bibliografinėmis nuorodomis, dalis lieka bendruose užrašuose.
Ilgainiui ši medžiaga tampa įprasta dėstymo sistemos dalimi. Dėstytojas ją papildo savo paaiškinimais, naujais pavyzdžiais, tyrimų rezultatais. Kai po daugelio metų nusprendžia parašyti vadovėlį ar monografiją, natūraliai remiasi tuo, ką ilgai kūrė ir naudojo.
Tačiau čia gali atsirasti problema. Į naują kūrinį kartais patenka anksčiau užrašyta formuluotė, kurios pirminis šaltinis jau pamirštas.
Ar tai gali būti citavimo klaida? Be abejo.
Ar tokį atvejį būtina ištaisyti? Taip, jeigu nustatoma, kad panaudotas konkretaus autoriaus tekstas ar originalus rezultatas. Tačiau ar kiekvieną tokį atvejį pagrįsta prilyginti sąmoningai intelektinei vagystei? Manau, kad ne.
Vertinant akademinį pažeidimą būtina atsižvelgti į jo pobūdį, mastą, reikšmę darbo originalumui, atsiradimo aplinkybes ir galimybę klaidą ištaisyti. Sąmoningas svetimo darbo pasisavinimas ir netinkamai pažymėta citata nėra vienodo sunkumo reiškiniai.
Tai nereiškia, kad neatsargaus citavimo klaidos nereikia vertinti ar taisyti. Tačiau atsakomybė privalo būti proporcinga pažeidimui.
Disertacijų naujumo reikalavimai ir Mefistofelio gundymai
Disertacija – savarankiškas mokslinis tyrimas, kurio pagrindinis reikalavimas yra mokslinis naujumas. Tačiau kiek disertacijų iš tiesų praturtina mokslą naujomis, reikšmingomis idėjomis? Ar mokslinius atradimus galima planuoti pagal universitetų doktorantūros programas?
Čia verta prisiminti Goethės „Faustą“: „Teorija, brolau, ¬– sausa šaka, / Užtat gyvenimo vaisingas medis žydi“ (versta A. Churgino). Kai formalūs reikalavimai atitrūksta nuo gyvos mokslinės kūrybos, prasideda imitacija.
Universitetams reikia doktorantų, disertacijų, mokslo laipsnių ir akademinės veiklos tęstinumo. Tačiau originalių mokslinių atradimų pasiūla yra ribota. Todėl atsiranda Mefistofelio gundymas: aukštus mokslinio naujumo reikalavimus išlaikyti dokumentuose, o praktikoje tenkintis gerokai kuklesniais rezultatais. Taip atsiveria kelias formaliam naujumui, „parapijiniam“ mokslui ir mokslinės veiklos imitacijai.
Ir štai paradoksas: sistema, kuri pati ilgą laiką toleravo formalizmą, vėliau gali pasitelkti griežčiausius akademinės etikos reikalavimus prieš atskirus savo narius.
Argi šis mechanizmas neprimena viešumoje nuskambėjusio „čekiukų“ skandalo? Atkūrus Nepriklausomybę, savivaldybių tarybų narių darbas reikalavo daug laiko, o atlygis už jį buvo simbolinis. Todėl valstybė pati sukūrė išlaidų kompensavimo mechanizmą, kuris ilgus metus buvo toleruojamas kaip norma. Tačiau pasikeitus politiniam klimatui ir viešiesiems standartams, ši iš pradžių suprantama paskata virto spąstais: vėliau naujos taisyklės buvo nustatytos ateičiai, bet praeities veiksmai imti vertinti per dabarties moralės prizmę.
Argi panašaus mechanizmo nematome ir akademinėje aplinkoje? Universitetai dešimtmečius toleravo tam tikrus mokslinių darbų rengimo bei citavimo įpročius, tačiau atsiradus naujoms technologijoms ir pasikeitus standartams, senos disertacijos staiga tapo politinių ar akademinių kovų įrankiu. Kyla esminis klausimas: ar akademinė etika turi tarnauti mokslo pažangai, ar tapti patogiu ginklu prieš neparankų konkurentą?
Mokslo kokybė neturėtų būti matuojama vien citavimo taisyklių laikymusi, kaip ir akademinis sąžiningumas negali būti pakeistas vien deklaruojamu moksliniu naujumu.
Taigi problema ne vien tai, kas ir kada pažeidė taisykles. Ne mažiau svarbu, kas tas taisykles kūrė, kaip jos buvo taikomos ir kodėl jų griežtumas kartais prisimenamas tik tada, kai atsiranda neparankus konkurentas.
Sutapimų tikrinimo programos nėra teisėjai
Šiuolaikinės technologijos leidžia per trumpą laiką palyginti didžiulius tekstų kiekius. Tai neabejotinai naudinga akademinio sąžiningumo užtikrinimo priemonė. Tačiau sutapimų tikrinimo programos turi esminį ribotumą: jos nustato tekstinį panašumą, o ne akademinę kaltę.
Programa gali pažymėti standartinį apibrėžimą, visuotinai vartojamą terminų junginį, metodikos aprašymą, teisės akto ištrauką ar tinkamai pateiktą citatą. Ji taip pat gali neaptikti svetimos originalios idėjos pasisavinimo, jeigu tekstas pakankamai pakeistas.
Todėl sutapimų procentas nėra plagiato matas. Didelis sutapimų procentas savaime neįrodo plagiato, o mažas – negarantuoja akademinio sąžiningumo. Plagiatui nustatyti reikalingas kvalifikuotas turinio vertinimas. Būtina atsakyti, kas buvo perimta, ar tai originalus svetimo autoriaus indėlis, kaip jis pateiktas, kokia jo reikšmė darbui ir ar buvo tinkamai pripažinta autorystė.
Technologija gali padėti surasti problemą, tačiau negali pakeisti mokslinio sprendimo. Ypač pavojinga, kai programos nustatyti sutapimai viešai pristatomi kaip jau įrodytas plagiatas, nesulaukus nepriklausomo ekspertinio vertinimo.
Rezonanso renta ir visuomenės indėlis į kūrybą
Į šią problemą galima pažvelgti ir platesniu ekonominiu požiūriu. Straipsnyje „Rezonanso renta: kam iš tikrųjų priklauso ekonomikos sėkmė?“, paskelbtame „Mokslo Lietuvoje“, kartu su Liutauru Stoškumi nagrinėjome reiškinį, kurį finansinio prisotinimo teorijos (FPT) požiūriu pavadinome rezonanso renta.
Jo esmė tokia: ekonominė sėkmė priklauso ne vien nuo individualių gebėjimų, darbo ar kapitalo. Ji priklauso ir nuo visuomenės sukurtos aplinkos – infrastruktūros, švietimo, mokslo, institucijų, pasitikėjimo ir žmonių tarpusavio ryšių.
Tam tikromis sąlygomis šių ryšių tankėjimas sukuria sinergiją, o rezonansinis jos sustiprėjimas gali lemti papildomą ekonominę grąžą. Taigi dalis individualiai gaunamos ekonominės naudos atsiranda dėl kolektyviai sukurtos terpės. Ar negalima panašios analogijos pritaikyti ir intelektinei kūrybai?
Mokslininko talentas, darbštumas ir originalios idėjos yra neabejotinai svarbūs. Tačiau jų poveikį sustiprina universitetai, ankstesnių kartų moksliniai atradimai, bendradarbiavimas, mokslinė komunikacija ir visuomenės sukauptos žinios.
Kūrybingas žmogus pateikia naują idėją, tačiau intelektinė terpė sudaro sąlygas jai atsirasti, plisti ir būti toliau plėtojamai. Šiuo požiūriu galima kalbėti apie savotišką intelektinę rezonanso rentą – papildomą kūrybinį rezultatą, kurį leidžia pasiekti kolektyviai sukurta žinių ir bendradarbiavimo aplinka.
Tai teorinė analogija, o ne naujas teisinis autorių teisių apibrėžimas. Ji nepaneigia individualios autorystės ir neatleidžia nuo pareigos tinkamai cituoti kitų mokslininkų originalius rezultatus. Tačiau ji primena esminę aplinkybę: ne visa moksliniame kūrinyje panaudota intelektinė medžiaga yra individualaus autoriaus nuosavybė.
Kaip ekonominės sėkmės negalima paaiškinti vien individualiu talentu, taip ir mokslinės kūrybos negalima visiškai atsieti nuo visuomenės sukaupto intelektinio kapitalo.
Autoriaus teisės nėra teisė monopolizuoti žinias
Lietuvos autorių teisių teisėje skiriama kūrinio išraiška ir jame esančios idėjos, koncepcijos, principai ar atradimai. Autorių teisės saugo originalią kūrinio išraišką, tačiau pačios idėjos ir moksliniai principai nėra autorių teisių objektai.
Šis skirtumas nėra atsitiktinis. Jeigu kiekvienas mokslinis principas taptų išimtine jo autoriaus nuosavybe, tolesnė mokslo raida būtų labai apsunkinta. Kiekvienas naujas tyrimas priklausytų nuo ankstesnių idėjų savininkų leidimų.
Tačiau iš to negalima daryti priešingos išvados, kad mokslinių atradimų autorystė nesvarbi. Būtina išlaikyti pusiausvyrą: visuomenė turi turėti galimybę naudotis paskelbtomis žiniomis, o originalių mokslinių rezultatų autoriai – sulaukti tinkamo pripažinimo. Būtent ši pusiausvyra yra būtina kūrybingos ir atviros visuomenės sąlyga.
Kai plagiato kaltinimai tampa politiniu ginklu
Ypač didelį susirūpinimą kelia atvejai, kai akademinės etikos klausimai perkeliami į politinės kovos lauką. Politiko prieš daugelį metų parašytoje disertacijoje aptikus netinkamai pažymėtų citatų, kartais iš karto reikalaujama griežčiausių politinių pasekmių.
Žinoma, politikas neturi būti atleidžiamas nuo akademinės atsakomybės. Viešas pareigas einantiems asmenims pagrįstai keliami aukšti sąžiningumo reikalavimai. Tačiau aukšti reikalavimai nereiškia teisės atsisakyti proporcingumo.
Ar pavienė citavimo klaida turėtų būti vertinama taip pat, kaip sistemingas svetimų tyrimų rezultatų pasisavinimas? Ar prieš kelis dešimtmečius parašytas darbas turi būti vertinamas neatsižvelgiant į tuometinius akademinius standartus? Ar politiniai oponentai gali pakeisti nepriklausomus akademinės etikos ekspertus?
Šie klausimai reikalauja ne emocinių šūkių, o objektyvaus vertinimo. Dar pavojingesnė padėtis gali susidaryti universitetuose, jeigu plagiato tikrinimo procedūros panaudojamos konkurentams diskredituoti ar pašalinti.
Tokia rizika savaime neįrodo konkretaus piktnaudžiavimo. Tačiau ji įpareigoja užtikrinti nepriklausomą vertinimą, vienodus standartus, kaltinamo asmens teisę pateikti paaiškinimus ir galimybę apskųsti sprendimą. Akademinės etikos kontrolė turi saugoti mokslą, o ne tapti susidorojimo priemone.
Anoniminis teisingumas ir krepšinio teisėjo principas
Dar viena opi šių procesų problema – absoliutus konfidencialumas, kuriuo dažnai dangstomi tiek skundų iniciatoriai, tiek juos vertinantys ekspertai. Viešojoje erdvėje ir akademinėse institucijose įsigalėjo nuostata, esą tik visiškai įslaptintas vertinimas garantuoja objektyvumą. Tačiau praktika rodo ką kita: anonimiškumas neretai tampa ne objektyvumo garantu, o nebaudžiamumo priedanga.
Kai skundo autorius ir ekspertas lieka nežinomi, visuomenei tampa sunkiau įvertinti jų kompetenciją, galimus interesų konfliktus ir atsakomybę už priimtus sprendimus. Tai sukuria pavojingą asimetriją: tikrinamojo mokslininko pavardė ir reputacija viešai svarstoma visos visuomenės akivaizdoje, o jam nuosprendį skelbiantys asmenys lieka šešėlyje.
Pažvelkime į sportą, pavyzdžiui, krepšinį ar dailųjį čiuožimą. Krepšinio teisėjai aikštėje nedėvi kaukių – jų vardai, veidai ir sprendimai yra matomi visiems. Būtent viešumas ir asmeninė atsakomybė už kiekvieną švilpuką verčia juos laikytis aukščiausių profesionalumo standartų. O ten, kur vertinimas yra subjektyvesnis, pavyzdžiui, vertinant balais, taikomas papildomas saugiklis – aukščiausias ir žemiausias teisėjų balai tiesiog atmetami, kad būtų neutralizuotas galimas šališkumas ar susidorojimas.
Demokratinėje visuomenėje skaidrumas turėtų augti, o ne mažėti. Deja, šiandien akademinėje sferoje – tiek nagrinėjant etikos skundus, tiek skirstant finansavimą mokslo projektams – dažnai pasirenkamas priešingas, uždarumo kelias. Tikrasis nešališkumas pasiekiamas ne slepiant vertintojų pavardes, o užtikrinant atvirą diskusiją, aiškius kriterijus ir teisę į gynybą matant savo oponentą.
Kai kontrolės padariniai tampa sunkesni už pažeidimą
Akademinės etikos kontrolė turi dar vieną, dažnai nepakankamai įvertinamą aspektą – pačios kontrolės pasekmes. Viešas kaltinimas plagiatu gali padaryti didelę reputacinę ir profesinę žalą dar iki nepriklausomo tyrimo pabaigos. Todėl būtina klausti ne tik to, ar buvo padarytas pažeidimas, bet ir kokio jis sunkumo, ar buvo reikšmingas mokslinio darbo originalumui, kokios aplinkybės jį lėmė ir kokios sankcijos būtų proporcingos.
Jeigu nedidelė citavimo klaida tampa pagrindu žmogaus profesiniam diskreditavimui, o tikrasis pažeidimo mastas viešojoje diskusijoje praranda reikšmę, atsiranda nauja neteisingumo forma. Tokiu atveju akademinės etikos gynimas gali sukelti didesnę žalą negu pats nustatytas pažeidimas.
Todėl akademinės etikos procedūroms būtinas ne tik tikslumas, bet ir atsakomybė už jų taikymo pasekmes. Kuo sunkesni galimi padariniai žmogui – kartais net skaudžiai paliečiantys jo sveikatą ir gyvenimą, – tuo didesni turi būti įrodymų patikimumo, vertinimo nepriklausomumo ir sprendimų adekvatumo reikalavimai.
Plagiato paradoksas
Čia ir išryškėja paradoksas. Plagiato draudimo paskirtis – apsaugoti kūrybą, originalumą ir mokslinį sąžiningumą. Tačiau kai ši apsauga suabsoliutinama, kai nebeatskiriamas tekstinis sutapimas nuo intelektinio pasisavinimo, kai neatsižvelgiama į visuomeninę žinių prigimtį ir pažeidimo mastą, pati akademinės etikos kontrolė gali pradėti veikti prieš savo pirminį tikslą.
Priemonė, skirta teisingumui užtikrinti, gali tapti neteisingumo šaltiniu. Tai ir būtų plagiato paradoksas. Šis paradoksas turi ir platesnę socialinę prasmę. Nepagrįsti arba neproporcingai vertinami kaltinimai gali silpninti akademinės bendruomenės pasitikėjimą, skatinti baimę ir mažinti mokslininkų norą laisvai bendradarbiauti.
Politiniame lauke tokie konfliktai gali silpninti pasitikėjimą institucijomis ir sudaryti palankią terpę priešiškai propagandai, taip pat ir prokremliškiems naratyvams.
O pasitikėjimas ir bendradarbiavimas yra tos pačios intelektinės terpės dalis, kuri sudaro sąlygas naujoms idėjoms atsirasti. Taigi perdėta akademinės etikos kontrolė gali pradėti silpninti kūrybinę aplinką, kurią turėtų saugoti.
Ne mažiau kontrolės, o daugiau teisingumo
Kova su plagiatu yra būtina. Tačiau ji turi remtis ne vien technologinėmis sutapimų paieškos priemonėmis, bet ir moksliniu kompetentingumu, nepriklausomumu bei proporcingumu.
Būtina skirti sąmoningą svetimo darbo pasisavinimą nuo citavimo klaidų, bendrųjų žinių naudojimo ir kitų skirtingo pobūdžio situacijų. Nustačius pažeidimą, atsakomybė turi atitikti jo sunkumą.
Taip pat svarbu prisiminti, kad mokslinė kūryba nėra izoliuotas individualus veiksmas. Ji vyksta visuomenės sukauptų žinių terpėje, kurioje individualūs gebėjimai ir kolektyvinis intelektinis paveldas vienas kitą papildo.
Todėl tikrasis akademinės etikos tikslas turėtų būti ne kuo daugiau žmonių apkaltinti plagiatu, o kuo patikimiau apsaugoti originalią kūrybą ir sąžiningą žinių sklaidą.
Mokslas negali klestėti nei tada, kai svetimos idėjos nebaudžiamai pasisavinamos, nei tada, kai kiekvienas teksto sutapimas paverčiamas intelektinės vagystės įrodymu.
Teisingumas prasideda ten, kur gebame šiuos dalykus atskirti.
________________________________________
Stasys Albinas Girdzijauskas yra Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius, finansinio prisotinimo teorijos kūrėjas.
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto pagalba idėjoms struktūruoti, argumentams tikslinti ir tekstui redaguoti. Už straipsnio turinį ir išvadas atsako autorius.






Kodėl Jūs netiriate KT teisėjų mokslines disertacijas, jų diplominius darbus, ypač tų, kurie iš buvusios Bolševikų, leftistų, partijos? Būtų daug sveiko juoko, mums sveikatą gerinančio. Ir kodėl mums, runkeliams, DI neleidžia rašybos ir skubėjimo klaidas išsitaisyti po komentaro pasiuntimo? Vien privilegijos ir iubermenšizmas iš to DI pusės. Be premjero daugiau niekam neturite priekaištų, kodėl?
Teisingos mintys.