Vladimiras Laučius. Protinio išsikastravimo šventė

Jei dabar būtų ne 2026 metai, sakyčiau, kad kvailumas yra yda. Ir jei tai būtų ne Lietuvos viešoji erdvė, sakyčiau, kad joks save gerbiantis ir rimtas žmogus, juolab intelektualas, kvailumo viešai negintų.

Bet yra ir 2026 metai, ir Lietuvos viešoji erdvė, todėl viena komunikacijos ekspertė „Facebook“ paskyroje samprotauja štai taip (dalydamasi asmeninėmis įžvalgomis iš Krašto apsaugos ministerijos surengtos konferencijos):

„Ir tada viename iš pranešimų kerta mintis, kad kritinis mąstymas yra nesąmonė. […] Besiklausant susigula mintys ir „daeina“ – betgi rimtai. […] „Question more“, kuris lyg kertinis kritinio mąstymo stiprinimo kvietimų – augina ne tik klausiančias, bet ir viskuo abejojančias visuomenes, kurios tampa nepasitikinčiomis. […]




O čia ir yra kognityvinio karo geriausias laimikis – kurti ne aklai melu tikinčią, o aklai viskuo abejojančią masę. Todėl kritinis mąstymas gali tapti įrankiu naikinti mūsų visuomenės stiprybę, demokratijos pagrindą – sutarimą, kad mes esame sutarti gebanti, ribas gerbianti ir vertybes turinti bendruomenė.“

Štai toks nuostabus liberalios minties pliūpsnis trisdešimt septintaisiais demokratijos ir nepriklausomybės metais. […]

Ilgai brendusiam savanoriško išsikastravimo akstinui, pagimdytam politinio korektiškumo (iš kairės) ir urapatriotizmo (iš dešinės) pirštos savicenzūros kančiose, suteikiamas legitimumas ir sakralumas. Kritinis mąstymas nešamas ant nuo kritinio mąstymo (Apšvietos idealų) priklausančios santvarkos aukuro ir aukojamas taip, tarsi to reikėtų demokratijai, o ne tiems, kurie, ja dangstydamiesi, ragina nustoti mąstyti.

Panagrinėkime atidžiau, ką sako cituota ekspertė, turbūt neatsitiktinai išugdyta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir beveik tobulai įkūnijanti tą dvasią, kuri šių dienų Lietuvoje formuoja vyraujantį diskursą, viešąją nuomonę ir politiką.

[…]

Kuo dabar užkliuvo kritinis mąstymas? Tuo, kad jis esą ugdo visuomenę, kuri viskuo abejoja ir ima nebepasitikėti. O ji turi būti viskuo pasitikinti? Viskuo, ką sako valdžia? Ir ką skelbia politizuota ir ideologizuota žiniasklaida? Viskuo, ką sako mokslas (o mokslininkai juk nuolat paneigia būtas „tiesas“ ir nesutaria tarpusavyje)? Ir tuo, ką apie kovidą sakė ekspertas Anthony Fauci?

Jei ne, jei visuomenės vis dėlto neturėtų viskuo pasitikėti, vadinasi, jos negali neabejoti. O abejonė turi turėti intelektinį pagrindą. Tas pagrindas – kritinis mąstymas. Žmogui kritinis mąstymas būtinas tam, kad jo santykis su savimi ir pasauliu būtų adekvatus. Piliečiui demokratinėje valstybėje kritinis mąstymas būtinas tam, kad jo pilietinė pozicija kiltų ne iš to, ką jam liepia galvoti, o iš to, ką jis suvokia pats, valdžios ir ekspertų nediriguojamas.

Pastaroji aplinkybė daliai mūsų ekspertų, matyt, taip smarkiai nebepatinka, kad jie jau ima atvirai aiškinti, jog kritinis mąstymas esąs spręstina problema, ir gąsdinti tuo, kad kritiškai mąstydami sugriausime demokratiją. Geriau, sako jie, brangieji, pasitikėkite mumis, ekspertais, mūsų parinkta, pagirta ir patarta valdžia, taip pat mus, ekspertus, cituojančia, reklamuojančia ir šiek tiek finansuojančia (ką jau čia slėpsi) žiniasklaida, ypač valstybės lėšomis išlaikoma LRT.

[…]

Ne, demokratijos pagrindas nėra tiesiog „vertybių turėjimas“ anapus kritinio mąstymo arba „sutarimas, kad gebame susitarti“. Vertybės gali būti nedemokratinės (požiūris, kad kritinis mąstymas – nesąmonė, kyla iš anaiptol ne demokratinių vertybių), o demokratijoje galima ir susitarti, ir nesusitarti. Tarkime, partijų kova, skirtingas balsavimas, agitacija „prieš“, kai kurie referendumai ir įvairūs vieši protestai kyla kaip tik iš pamatinio nesutarimo.

Maža to, Atėnuose, būsimajame demokratijos lopšyje, būta įstatymo, pagal kurį, kilus vidaus konfliktui, piliečiui net nevalia likti nuošalyje. Antai Aristotelis didžiajam Atėnų valstybininkui Solonui priskiria įstatymą, pagal kurį pilietis, kilus vidaus konfliktui (stásis), netekdavo politinių teisių, jei su ginklu rankose nestodavo nė į vieną pusę.

[…]

Vienas iš liberaliosios demokratijos filosofinių pradininkų Immanuelis Kantas ragina žmogų mąstyti pačiam ir „aukščiausio tiesos kriterijaus ieškoti savyje, savo paties prote“. Kitas liberaliosios demokratijos idėjinis pirmtakas Johnas Locke’as nekritišką pritarimą įsigalėjusioms draugų, savo partijos, kaimynų ar savo šalies nuomonėms laiko vienu iš svarbiausių klaidos ir nežinojimo šaltinių.

Cituoto įrašo autorė leidžia suprasti, kad kritinio mąstymo visai atmesti nereikia (tiek jau to, pasilikite jį, kas norite), bet „šalia kritininį mąstymą stiprinančių reikia daugiau priemonių, kurios kuria pasitikėjimą, kurios stiprina ryšį ir vertybes, o ne kviečia viskuo abejoti. Kurios stiprina tikėjimą žmogiškumu ir demokratija.“

Taigi turime dvejų rūšių „priemones“: vienos stiprina mąstymą, o kitos – vertybes. Atrodo, ši priemonių skirtis grindžiama prielaida, kad kritinis mąstymas nebus palankus vertybėms (taip pat stipriam ryšiui ir pasitikėjimui). Priešingu atveju kam tokia skirtis apskritai reikalinga? Kitaip tariant, kritinis mąstymas tegul būna, bala nematė, bet vertybes reikės kažin kaip įskiepyti, įteigti, primesti, apeinant mąstymą – tiesiog liepti jomis tikėti, kaip tikima religine dogma.

Ši samprotavimo logika rodo, kaip šiandien ideologiniame burbule, kuriam priklauso cituota ekspertė, įsivaizduojama brandi ir gerai veikianti Lietuvos demokratija. Kritinis mąstymas – nesąmonė. Šią nesąmonę vis tiek reikia stiprinti (tam ir fondai duoda pinigų), bet kartu reikia stiprinti tai, kam kritinio mąstymo nereikia: vertybes. O tarp tų vertybių – ir pati demokratija, kuria siūloma tikėti nemąstant.

Buvo sakyta: neturėti kitų dievų. Bet kitas dievas sukurtas, pavadintas vertybe, juo liepta tikėti („pasitikėti“, kalbant cituotos ekspertės žodžiais), jo atžvilgiu nesivadovauti kritiniu mąstymu ir… Taip, žinoma: neturėti kitų dievų. Ratas apsisuka, mitinis Uroboras ryja savo uodegą, religijos kritikų įpėdiniai skelbia naują religiją. Kuri iš pradžių atėjo į politiką (vertybinė, nerealistinė geopolitika), o dabar brukama į protus (vertybinis, nekritinis mąstymas).

(Visas straipsnis – 15min.lt)

3 KOMENTARAI

  1. Panašu į bandymą laužtis pro atviras duris.
    Mąstymui, kad ir koks jis bebūtų: elementarus, loginis ar kritinis, reikalingas protas, deja, Dievas lietuvių nenubaudė, duodamas jiems tokį daiktą, tad ir problemų nekyla.
    Tik nesuprantu vieno, kodėl kas nors norėdamas ką nors paporinti apie protą, iškarto pradeda nuo kritinio mąstymo? Gal reikėtų pradėti diskutuoti nuo kuklesnių etapų, juk mokykloje nesimokęs matematikos, vargu ar tapsi logiškai mąstančiu padaru, galinčiu bandyti diferencijuoti ir integruoti įvykius bei faktus, t. y. analizuoti informacija bei priimti sprendimus argumentų, o ne emocijų pagrindu.
    Katinas, prikišęs letena prie įjungtos viryklės, antrą kartą to nedarys, kad ir kaip kritiškai ją vertintų ir, aplamai, neigiamai nusistatytų prieš visą virtuvę, nes viskas vyksta jusliniu pagrindu. Tą patį gali patirti ir mažametis vaikas, dar tik pradedantis pažinti pasaulį.
    Bandymas suvesti kritinį mąstymą į kritikavimą ar pastovų neigimą, kas dažniausiai ir vykstą viešojoje erdvėje, jau yra primityvaus mąstymo rezultatas, nes žodis „kritinis“ kalbant apie mąstymą, tiesioginės sąsajos su kritika ar kritikavimu neturi, jis nustato ribas, kur baigiasi argumentai ir faktai bei prasideda emocijos, išreiškiančios, nebent nuomonę be įrodymų.
    P. S.
    Nesuprantu, kodėl Autoriui užkliuvo kažkokios „ekspertės“ iš Vanderlainenų & Co propagandinis principas, kad Europederastizacija yra neišvengiamas ir nekritikuotinas procesas, kuris turi būti įkaltas kiekvienam Europos bėdžiui į „mamunėlį“.

  2. Diskusijos ir ginčai praktiniais klausimais negali trukti be pabaigos. Po tam tikro svarstymo balsuojama ir priimamas sprendimas, ekspertų ar deputatų lygyje. Sprendimas būna nebūtinai pats geriausias, bet geriau imti veikti ir žiūrėti kaip išeina dirbant , negu kalbėti ir kalbėti reikalams stovint. Universitetuose galima kalbėti be pabaigos, nieko neatsitiks, bet kai kam trūksta kantrybė, tai tokie tegul imasi praktinės veiklos, o ne išgalvoja draudimus akademinių ginčų dalyviams.

  3. Tikrai kvailumas yra labiausiai griaunanti visuomenės jėga, nes jis atskiria žmones nuo sveiko proto, daro juos lengvai valdomus ir skatina žalingas ideologijas, pačiam žmogui to net nesuvokiant. Kvailumas yra žinių atmetimas. Kvailumas kyla tada, kai žmonės paklūsta dominuojančios grupės užgaidoms bei norams. Užuot kritikavę tos grupės ideologijas, jie atsisako bet kokios moralinės atsakomybės. Norėdami įveikti kvailumą, žmonės privalo nuolat savęs klausti, kur jie atsisakė nepriklausomybės, kokias pažiūras perėmė nekritiškai ir kokių įsitikinimų bijo nagrinėti ar net kvestionuoti. Norėdami išlaikyti savo nepriklausomybę, turime drąsiai abejoti bet kokia nuomone, nesvarbu, kiek plačiai ji priimama. Rusijos pavyzdys rodo, kaip baimė neleidžia žmonėms kvestionuoti įsitikinimų dėl saugumo. Tokia žmonių reakcija daro juos jautrius manipuliacijoms ir kvailus.

Parašykite komentarą :

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Reklama

Kviečiame paremti

Panašios publikacijos

Susiję straipsniai

Nepriklausomybės žygis Lenkijoje: Norint išsaugoti nepriklausomybę, už ją reikia kovoti kasdien

Be nepriklausomybės lenkai negalėtų savarankiškai spręsti savo likimo, o visa politika ir rinkimai taptų tik politiniu teatru. Šiandien...

Diana Karvelienė. „Kuo būtų jūsų dukterys be Jūsų?“ – klausimas Prezidentui, apmąstant Pagalbinio apvaisinimo įstatymą

Prezidento stalą pasiekė praeitą savaitę priimtos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos, pagal kurias vienišos moterys taip pat galėtų susilaukti...

Almantas Stankūnas. Sparčiai į prarają

  Didžiausi sukrėtimai ištinka dėl ideologinio apakimo. Marksistai daugelį kartų pademonstravo, kaip galima sužlugdyti šalių ekonomiką kartu sunaikinant milijonus žmonių. ES...

Stanislovas Buškevičius. Kas į Vilnių ir iš kur pakvietė šiuos niekšelius?

Kas į Vilnių ir iš kur pakvietė šiuos du svetimšalius ? Kokie konkrečiai (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) verslininkai ar...