Kai krikščioniškos šventės sutampa su islamiškomis, Lietuvos diplomatai renkasi ramadaną. Trečiadienį, kaip retai pasitaiko, prasidėjo ir krikščionių Gavėnia, ir musulmonų Ramadanas. Ta proga Užsienio reikalų ministerija pasveikino musulmonus.
Į pirmąjį Ramadano „IFTAR“ vakarą mūsų šalyje gyvenančių islamo išpažinėjų bendruomenė ir Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga pakvietė ir įvairių kitų religinių konfesijų tikinčiuosius bei iškilius dvasininkus. Vakaras vyko Vilniaus valdovų rūmuose, vienoje iš tų vietų, kurioje visuomet vyravo taikaus sugyvenimo su įvairias religijas išpažįstančiais žmonėmis dvasia.
Šventė prasidėjo giesme Alachui. Ramadanas – tai musulmonų pasninko mėnuo, kuomet prisimenamas šv. Korano knygos apreiškimas pranašui Mahometui. Trisdešimt dienų nuo Saulės patekėjimo iki jos laidos islamo išpažinėjai susilaiko nuo maisto, gėrimo ir kitų malonumų. Į vakarą gausiai susirinkę krikščionių, karaimų, judėjų ir kitų monoteistinių religijų atstovai sveikino vieni kitus su šia didžia dvasine švente, linkėdami tarpusavio darnos, susiklausymo, ramybės ir taikos. Jų kalbos ir linkėjimai labai susišaukė su garsaus turkų mąstytojo ir filosofo M. Fethullaho Giuleno mintimis apie Ramadaną, kurias šia proga norėtųsi prisiminti.
Pasak M. Fethullaho Giuleno, žvelgdami į televizijos ekranus, skaitydami laikraščius ir klausydamiesi naujienų, jaučiame nerimą ir neviltį dėl religijos vaidmens globalizacijos amžiuje bei dėl Rytų ir Vakarų santykių. Atrodo, kad šiais neramiais laikais sąvoką „religija“ pasisavino jos priešingybės – ideologinių ir politinių ginčų, konfliktų ir kovų propaguotojai.
Tačiau neturime pulti į neviltį. Turime ir toliau mąstyti pozityviai ir neprarasti vilties. Šiuo metu, kai vyrauja ne tik tarptautinis antagonizmas, bet ir vis labiau plintantis nusigręžimas nuo dvasinių vertybių, labai džiugu matyti, kiek daug žmonių iš visų religinių bendruomenių deda pastangas, kad pakeistų šią savidestrukcijos tendenciją, tiesdami susitaikymo ir taikos tiltus tarp kultūrų ir civilizacijų. Jie visi nori užkirsti kelią tam, kas vadinama civilizacijų susidūrimu.
Tikrai religingi žmonės, įsipareigoję puoselėti savo dvasingumą, atjautą ir pagarbą kitiems, neturi leisti, kad religiją pasisavintų ir ja naudotųsi ideologai, išstumiantys kitus žmones. Turime kartu kovoti už taiką, dialogą, abipusę pagarbą ir teisingumą. Turime pripažinti religijų įvairovę ir tai, kad nė viena religija negali pretenduoti į tiesos monopolį. Iš tiesų, šiuo metu, kai susiduriame su globalizacija, visuotiniu klimato atšilimu, AIDS, įvairiomis pandemijomis, skurdu, neteisingumu ir kitomis problemomis, mums kaip niekada reikia vieniems kitų, o mūsų pasaulio ateitis reikalauja, kad mokytume savo mokinius, tikinčiuosius ir bendruomenes dialogo ir bendradarbiavimo.
Ramadano mėnuo, mano nuomone, yra puiki proga musulmonams ir kitų religijų tikintiesiems parodyti vieni kitiems užuojautą ir gailestingumą šioje kelionėje, vadinamoje gyvenimu. Be to, Ramadanas yra metas, kai visi pamaldūs žmonės turėtų labiau stengtis kurti gerus santykius tarp skirtingų kultūrų išpažinėjų, skatinti kultūrinį dialogą ir kartu siekti didesnio teisingumo ir ilgalaikės taikos pasaulyje. Kokia tuomet yra Ramadano dvasia?
Ramadano mėnuo – tai dvasinių apmąstymų, kontempliacijos, maldos, gerų darbų ir laiko praleidimo su šeima bei draugais metas. Pasninko idėja – padėti musulmonams mokytis savidisciplinos, susilaikymo ir dosnumo. Šis mėnuo taip pat primena musulmonams apie vargšų, kurie tik retais atvejais gali pavalgyti iki soties, kančias. Ramadanas taip pat yra gailestingumo mėnuo. Musulmonai raginami rodyti gailestingumą, užuojautą, dosnumą ir rūpintis visais Dievo kūriniais, įskaitant juos pačius, kitus žmones ir gyvūnus. Taip yra todėl, kad žmonės yra Dievo paskirti valdytojai žemėje. Kartu patiriamas Ramadanas prisideda prie unikalaus musulmonų solidarumo jausmo. Dalydamiesi Eid al-Fitr šventės džiaugsmu, apdovanodami vargstančiuosius (fitra) ir skirdami labdarą vargšams (zakat), musulmonai dalyvauja užmezgant glaudesnius ryšius su kitais, perskirstant turtą ir palaikant ryšį su tais, kuriems jo reikia. Šis Ramadano aspektas padeda kurti teisingą ir gailestingą visuomenę, pagrįstą dalijimusi ir dovanojimu, o ne vartotojiškumu ir materializmu.
Dvasiniu lygmeniu Ramadanas nukreipia žmonių širdis nuo žemiškos veiklos į Dievą. Musulmonai prašo Dievo nuodėmių atleidimo ir gailestingumo. Svarbiausia vertybė yra minčių ir veiksmų tyrumas. Tikintieji taip pat siekia gilinti savo suvokimą apie Dievą. Tuomet musulmonai pajunta tamybę, kuri ateina iš pamaldumo ir bendrystės su kitais tikinčiaisiais.
Ramadanas – tai vidinių apmąstymų, gyvenimo prasmės ir savo vietos pasaulyje apmąstymo metas. Tai dvasinės atgailos ir gailestingumo mėnuo. Dėl atsiribojimo nuo kūniškų troškimų tikintieji pasiekia tam tikrą jausmų kontrolės lygį ir taip priartėja prie Dievo.
Viso pasaulio musulmonai turi pripažinti, kad Ramadanas yra puiki proga suburti kitų religijų išpažinėjus ir įvairių profesijų žmones bendram labui, sustiprinti žmoniškumą, dvasingumą ir tarpusavio meilę. Tai leis mums ištrūkti iš pesimizmo, iš tamsos pasukti į šviesą, iš žiemos pereiti į pavasarį. Šis dvasinis vilties pagrindas šio beprasmiško naikinimo laikotarpiu gali padėti mums atpažinti galutinį gyvenimo ir mūsų kelionės šiame mirtingame pasaulyje tikslą.
Tegul Dievas priima mūsų pasninką, atleidžia mūsų nuodėmes ir veda mus visus tiesos keliu. Tegul Dievas per Ramadaną laimina mus visus, paversdamas mus taikos įrankiais ir suteikdamas jėgų kovoti už teisingą ir taikų pasaulį. Tegul jis priartina mus prie savęs, o mus visus – vienus prie kitų.
„Pozicijos“ inf.
