Senovės Graikija, lyčių studijos ir socialinė žiniasklaida

Prieš kelias dienas, naršydama „X“, daug negalvodama perpublikavau įrašą apie 2026 m. Prancūzijos istorijos mokytojų sertifikavimo egzaminą (agrégation), kuriame buvo pateikta tema: „Darbas Senovės Graikijoje pagal lytį ir statusą“.

Kadangi prieš dvidešimt metų pati laikiau šį liūdnai pagarsėjusį sudėtingą egzaminą, apimantį ir pedagoginį darbą, ir mokslinius tyrimus, mane nustebino tokia formuluotė. Prieš dvidešimt metų ji būtų buvusi tiesiog neįsivaizduojama. Taip pat mane nuliūdino anachronizmas – bandymas kovoti su vargše Senovės Graikija pasitelkiant šiuolaikines, pasipiktinimą keliančias koncepcijas, pasiskolintas iš lyčių studijų. Būtent tai ir parašiau. Vos tik į virtualų Mordorą, vadinamą Elono Musko tinklu, buvo paleista mažiau nei 140 simbolių žinutė, ant mano galvos pasipylė skėrių lietus.

Negailėsiu jums žavingų epitetų, kuriais buvau apdovanota per kelias akimirkas: „senas maišas“ – kas gana ironiška keturiasdešimtmečiui – „idiotė“, „reakcionierė“, „kruvina aristokratė“ ir taip toliau.

Štai kelios eilutės, apibendrinančios prieš mane pateiktus argumentus.

Esą aš atsilikusi dvidešimt ar keturiasdešimt metų, nes lyties sąvoka egzistuoja nuo 1950-ųjų; nieko neišmanau apie mokslinius tyrimus; neigiu bet kokius vyrų ir moterų skirtumus, kuriuos verta analizuoti (tai gana ironiška visiems, kurie mane bent šiek tiek pažįsta); ignoruoju anglies-14 datavimo indėlį į istorinius tyrimus; o istorija nuolat vystosi, todėl ją tirti galima naudojant įrankius, neatitinkančius tiriamo laikotarpio.

Buvau apkaltinta ieškanti problemų ten, kur jų nėra. Taip pat buvau apkaltinta norėjusi priversti studentus rašyti senovės graikų kalba ant papiruso, kad būtų autentiškiau. Kvailumas varžėsi su nesąžiningumu.

„X“, kaip ir būdinga šiai terpei, visiški idiotai trinasi pečiais su tikrais akademikais (kartais net sutapdami su jais). Taigi švaistau laiką kantriai ir mandagiai atsakinėdama abiem grupėms – norėdama pateisinti savo kaip reakcionieriaus reputaciją ir apžvelgti daugumą prieš mane pateiktų argumentų. Galiausiai išjungiau pranešimus: yra gyvenimas ir už socialinių tinklų ribų.

Vis dėlto neapykantos mastas, kurį sukėlė šis nelaimingas egzamino klausimas, nusipelno būti aptartas rimčiau.

Taip, man liūdna, ir aš netgi pavadinau „bauginančia“ formuluotę, pasiūlytą 2026 m. studentams, besivaržantiems dėl vietos prestižiniame istorijos agrégation egzamine.

Taip, aš lyginu ją su tuo, kas buvo daroma prieš dvidešimt metų, ir pripažįstu, kad taip „skleidžiu nuosmukio diskursą“ – kaip man priekaištavo vienas žymus viduramžių istorijos profesorius internete.

Pažvelkime atidžiau. Agrégation egzaminas skirtas atrinkti geriausius vidurinių mokyklų mokytojus. Tai meistriškumo ženklas, kuris taip pat svarbus siekiant akademinės karjeros universitete. Kiekvienais metais kandidatai turi pasirengti klausimams iš programos, apimančios keturis laikotarpius: senovės, viduramžių, naujųjų ir naujausiųjų laikų istoriją.

Tradiciškai klausimai būdavo labai platūs, skatinantys studentus nuodugniai ištirti temą ir parodyti aukštą dalyko įvaldymo bei sintezės lygį. Tačiau pastaraisiais metais pastebima nerimą kelianti tendencija – drįsčiau sakyti, nuosmukis, dėl kurio dažnai sulaukiu kritikos. Mokymo programos klausimų pavadinimai tampa vis konkretesni ir vis labiau atspindi ideologinius rūpesčius, nors ir gana subtiliai. Politinė ir diplomatinė istorija vis labiau užleidžia vietą socialinei istorijai, kuri netrukus papildoma kitomis disciplinomis, tokiomis kaip lyčių studijos.

Mano kritikai kaltino mane esant uždarą bet kokiems istoriografiniams pokyčiams. Kritikuodamas žodžio „lytis“ vartojimą egzamino temos pavadinime, esą užsisklendžiau nuo fundamentalaus istoriografijos judėjimo, kurį vieni sieja su 1950-aisiais, o kiti – net su XIX amžiumi.

Kiti teigė, kad mano nepritarimas šiam žodžiui rodo siaurą mąstymą ir atsisakymą domėtis lyčių diferenciacija senovėje, kuri, žinoma, egzistavo gerokai anksčiau nei pats terminas „lytis“ atsirado akademinėje kalboje.

Dar kiti – kartais tie patys žmonės – paneigia anachronizmo problemą, teigdami, kad visiškai teisėta vartoti sąvoką, sukurtą po tam tikro istorinio laikotarpio, kalbant apie tą laikotarpį.

Visuose šiuose argumentuose yra nemažai intelektualinės painiavos.

Akivaizdu, kad aš nekritikuoju domėjimosi tuo, kaip vyrai ir moterys gyveno Peloponese VII a. pr. m. e. Taip pat nekritikuoju to, kad naudojame sąvoką – „darbas“ – kuri Senovės Graikijoje neegzistavo, tačiau šiandien yra visiškai teisėta istorinės analizės kategorija.

Aš kritikuoju žodžio, kuris nėra neutralus ir šiandien yra aiškiai ideologiškai įkrautas, vartojimą. Tokia sąvoka netinka mokytojų egzaminui – priešingai nei žodis „darbas“.

Ne taip seniai magiški žodžiai buvo „klasių kova“ ir „proletariato diktatūra“. Universitetuose marksizmo era baigėsi, bet kairė rado naujų manijų.

Šiandien atrodytų savaime suprantama, kad egzamino tema su terminais „klasė“ ar „klasių kova“ būtų laikoma ideologine ir nemoksline. Tačiau ne taip seniai „klasės“ sąvoka buvo pristatoma kaip objektyvi analitinė sistema – taip, kaip šiandien pristatomas žodis „lytis“.

Žodis „lytis“ gali reikšti du dalykus

Tiems, kurie šį terminą propaguoja, jis nurodo „socialinį vaidmenį, su kuriuo žmogus susitapatina“.

Tokiu atveju, jei ši sąvoka remiasi savęs identifikavimu ir buvo sukurta kaip atsakas į priverstinį lyties „priskyrimą“ gimimo metu, prašyti analizuoti senovės graikų „lytį“ neturi prasmės: ši sąvoka jiems buvo nežinoma, todėl jie negalėjo su ja „susitapatinti“.

Kita galimybė – „lytis“ tėra biologinės lyties sinonimas, panašiai kaip prancūzų kalbos gramatikoje, kur kalbama apie vyriškąją ir moteriškąją giminę. Tokiu atveju tema galėjo būti suformuluota paprasčiau: „Darbas Senovės Graikijoje pagal lytį, statusą ir padėtį“. Neatsitiktinai daugelis mano oponentų perrašo temą būtent taip, kad parodytų jos nekenksmingumą. Esą tai „tik“ vyrų ir moterų darbo skirtumų aptarimas.

Sutinku: kodėl gi to nepasakyti tiesiogiai?

Tiesa ta, kad žodis „lytis“ turi specifinį – beveik emocinį – krūvį.

Logiškai mąstant, yra dvi galimybės. Arba priimame pirminę šio žodžio reikšmę – tokiu atveju nesąžininga neigti ideologines prielaidas, slypinčias už termino, kuris siejamas su seksualinio binarinio modelio dekonstrukcija. Tuomet neišvengiamai atsiranda anachronizmas – bandymas šiuolaikinę ideologinę kovą perkelti į praeitį.

Arba suteikiame žodžiui antrąją reikšmę – tokiu atveju taip pat nesąžininga kaltinti mane neigiant lyčių studijų epistemologinį indėlį į istoriją ar neva nesidomint akademine literatūra.

X platformoje paleistos orkų gaujos, medžiojančios tokius „reakcionierius“ kaip aš, labai lengvai pereina nuo vienos šio žodžio reikšmės prie kitos, nesijaudindamos dėl prieštaravimų.

Kaip vienas iš mano rėmėjų humoristiškai pastebėjo šioje beprotiškoje diskusijoje:

„Iš atsakymų į šį komentarą būtų galima atlikti puikų sociologinį tyrimą tema: ‘Apsimesti, kad nesupranti, kai priklausai akademinei kairei’.“

Akivaizdu, kad daugelis komentatorių, užsipuolusių mano įrašą, puikiai supranta, apie ką kalba. Tačiau jie apsimeta nekalti, gindami mokslinio idealo viziją – linijinę žinių pažangą link vis didesnio intelektinio nušvitimo, kur kiekviena epocha praturtina diskusiją naujomis, esą visiškai neutraliomis sąvokomis, leidžiančiomis vis „rafinuočiau, problemiškiau ir kritiškiau“ analizuoti žmogaus patirtį.

Jei tik taip būtų

Aš netikiu gryno objektyvumo mitu istorijoje. Šališkumas yra neišvengiamas, tačiau jį reikia pripažinti, o ne maskuoti gražiomis kalbomis apie intelektinį objektyvumą ar mokslinį griežtumą.

Gana sėkmingas kairiųjų mąstytojų dominavimas universitetuose parodė, kad tiesos ir objektyvumo kriterijai dažnai matuojami pagal kalbėtojo pritarimą progresyvioms teorijoms. Todėl bet koks nuo jų nukrypstantis diskursas laikomas ne diskusijos objektu, o iš anksto atmestu kaip nesuderinamas su „mokslinio objektyvumo“ rėmais.

Tokiomis sąlygomis būsimi mokytojai, abejojantys lyčių teorijos aktualumu, yra priversti griebtis Orwellui taip brangaus „dvejopo mąstymo“. Kol kas tai vienintelis ginklas, leidžiantis jiems įsitvirtinti Prancūzijos nacionalinėje švietimo sistemoje.

Hélène de Lauzun – „The European Conservative“ korespondentė Paryžiuje. Ji studijavo Paryžiaus École Normale Supérieure, dėstė prancūzų literatūrą ir civilizaciją Harvarde, Sorbonoje apsigynė istorijos daktaro disertaciją ir yra knygos „Histoire de l’Autriche“ (Perrin, 2021) autorė.

europeanconservative.com