Iš esmės sutikčiau su teiginiu, jeigu kas nors tvirtintų, kad visa etikos problematika susiveda į klausimą – turi žmogus sąžinę ar neturi? Kitas klausimas – kaip tai būtų galima patikrinti?
Kas be ko, žmogus „turi sąžinę“ truputėlį kitaip nei turi užsipildžiusią ar pustuštę šlapimo pūslę, nei turi opą dvylikapirštėje žarnoje (nors turintys sąžinę žmonės taip pat dažnai jaučia sąžinės kančias kaip užsisenėjusį maudulį) ar apsunkinantį gyvenimą polipų pasėlį storojoje, jau nekalbant apie kankorėžinę liauką…
Kaip atliekamas tyrimas dėl polipų?
Tyrimo metu į storąją žarną yra įvedamas lankstus prietaisas endoskopas. Taip pat čia yra pučiamas oras, žarna ištempiama ir sutraukiama, kad būtų galima ją gerai apžiūrėti.
Žinia, tokios transfigūracijos galimybės neturi sąžinė, josios neįmanoma nei pripūsti, nei išleisti kaip balioną, storąją žarną ar kitą pneumatinį padargą, kurį lengva pritaikyti vizualizacijos reikmėms.
Dar daugiau, – beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad būtų galima sąžinę persodinti ar pakeisti į naujesnę, ne tokią apsunkusią, nepaisant to, kad mūsų dienų medicina jau sugeba pakeisti kitas sugedusias žmogaus dalis į naujus ir tinkamus tolesniam funkcionavimui organus.
Taigi, tau niekados nepavyks tapti sąžinės donoru, štai taip.
Be to, iš visų mums žinomų protezų būtent sąžinės protezas, kaip atrodo, yra mažiausiai veiksmingas, netinkamas net kaip ramentas, būdamas ne tiek atsparos tašku tolesniam veikimui, kiek dekoratyviniu atributu. Tokie prasikišantys sąžinės protezai kaip dresūra ir įskiepyta baimė veikia labai trumpai, atsitiktinai ir, kaip sakoma, dažniausiai tik dėl akių, yra netinkami realiai panaudoti.
Kita vertus, jeigu sutikome, kad sąžinė yra dorovinio gyvenimo centras, būtų pats laikas atkreipti dėmesį į paviršiuje glūdintį žodžio „sąžinė“ etimologinį kodą, įpareigojantį sąžinę suprasti kaip savęs žinojimo ir pažinimo užduotį bei tokios pažintinės veiklos rezultatą („sąžinė“ yra žodžių „savęs“ ir „žinojimas“ santrumpų konstrukcinis darinys).
Taigi, žodžio „sąžinė“ etimologija nurodo ne į kažkokią objektinę konfigūraciją, o į savęs pažinimo procesą, į tokį sugebėjimą pažinti save, kuris, kaip išaiškėja, nėra neutralus žinojimas, o įsipareigojimas veikti, kai jokio intarpo tarp šių procesų nelieka.
Į klausimą – kaip žmogus pažįsta save – esu bandęs iš dalies atsakyti anksčiau, dabar turėdamas progą pridurti prie to, kas buvo pasakyta, pastabėlę, kad savęs pažinimas neužsibaigia savirefleksijos procesais, bet drauge yra savęs išgyvenimas, tautologiškai tariant, iš vidaus (jau kalbėjome apie tai, jog kartais sąžinė ima skaudėti, pradeda kandžiotis).
Kaip atrodo, būtent tokios krypties dorovės problematikos aptarimo rezultatyvumą liudija Sokratas visais savo neprilygstamos veiklos rezultatais.
Sokratas tapatino dorovę ir žinojimą, įrodinėdamas, kad tik žinantis žmogus gali tapti doru žmogumi. Tai yra vadinamoji gėrio ir pažinimo tapatumo tezė, nes čia tarp žinojimo ir dorovės dedamas lygybės ženklas arba, galima pasakyti dar taip, dorovė išvedama iš žinojimo tiesiogiai, be jokio tarpininkavimo. Tačiau dar didesnis keblumas kyla interpretatoriui, kai prisimename, kad tas pats Sokratas, kuris tapatino žinojimą ir dorovę, su dar didesniu užsispyrimu tvirtino, jog dorumo išmokyti neįmanoma.
Dėl dorovės ir žinojimo tapatinimo Sokratui priekaištavo dar antikos žmonės, štai, pavyzdžiui, Aristotelis tiesiai šviesiai pastebi, jog, girdi, Sokrato etika yra pernelyg intelektinė. Beveik neįtikėtina, bet šiai Aristotelio nuomonei moderniaisiais laikais pritarė net toks radikalus panlogistas kaip Georgas Hegelis, kuris nuo savęs pridūrė: esą Sokrato etikai trūksta širdies momento. Kita vertus, nereikia būti Aristoteliu ar G. Hegeliu, nūdienos žmonės iš savo patirties lengvai atpažįsta ir be filosofijos pamokymų supranta, kad žinojimas įprasta to žodžio reikšme, išsilavinimas, eksperto kvalifikacijos, net mokslo laipsniai savaime žmogaus doru nepadaro.
Kartais užtenka užvesti mus ant kelio ir po to, sparčiai žingsniuodami, stebimės neatsistebėdami dėl to, kodėl anksčiau taip ilgai klaidžiojome patamsiuose. Iš tiesų, Lietuvoje gyvenęs ir dirbęs pasaulinio garso filosofas Vosylius Sezemanas atkreipia dėmesį į tai, kad Sokratas kalba ne apie žinojimo apskritai ir dorovės tapatumą, bet daug konkrečiau, o būtent apie savęs žinojimo ir dorovės neatskiriamą vienybę, drauge primindamas mums visiems gerai žinomą dalyką, kad Sokratas buvo įtikėjęs, jog bet kokie pažinimo rezultatai įgyja prasmę tik tada, kai jie veda žmogų savęs pažinimo linkme, tik tokį žinojimą, laikantis sokratiškojo požiūrio, galima vadinti žinojimu tikrąja to žodžio reikšme.
Kartais sakoma, kad įvardyta problema išsisprendžia savaime, kai tik pastebime, jog Sokratas kalba ne apie pažinimą apskritai, o apie gėrio žinojimą ir pažinimą. Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad jokie loginiai gėrio paaiškinimai neužkabina gėrio esmės ir neįpareigoja mus veikti gėrio naudai.
Gėrio negalima pažinti kaip išorėje esančio daikto. Iš tiesų tikras gėrio pažinimas skiriasi nuo netikro tuo, jog tikrajame pažinime glūdi realus gėrio pajautimas, tiesioginis sąlytis su juo. O tai įmanoma tik tada, kai gėris yra pažįstamas žmogaus savęs pažinimo forma.
Savęs pažinimo atveju pažinimo subjektas ir pažinimo objektas sutampa, taigi ir gėrio pažinimas čia tampa unikalia gėrio išgyvenimo patirtimi, kuri įpareigoja veikti. Toks pažinimo tipas išties jau nėra neutralus žinojimas, bet įpareigojimas pasirinkti ir apsispręsti. Tiesą sakant, tai vyksta labai kasdieniškai: tarkime aš nerimauju, kankinuosi, kai matau, jog neteisybę patiria, yra engiamas, begėdiškai skriaudžiamas kitas, nebūtinai man artimas ir pažįstamas, žmogus, todėl nepaisydamas galimų kilti liūdnų pasekmių, audringai užsistoju už jį. Taip gėrio pažinimas savęs pažinimo būdu, kai mane palietė kančia, tapo įpareigojimu veikti, tokiu būdu pažinto gėrio neįmanoma nuslėpti, užkišti kažkur už pečiaus.
Jau sakėme, kad išorinė patirtis negali būti gėrio pažinimo šaltiniu, ar tai reiškia, kad dėl to esame uždaryti savo vidujybės kriauklėje, nesugebame atpažinti kito žmogaus gerų darbų? Na, pabandykite prisiminti tuos atvejus, kai matėte, kad kitas žmogus pasielgė dorai, greitai pastebėsite, jog gėrį kitame pažįstame tik tada, kai jį atpažįstame kaip savo paties galimybę veikti, kaip savo vidinės patirties faktą. Taigi gėrio pažinimas kitame yra tas pats savęs pažinimo procesas. Gėrį pažįstame kitame tik tada, kai patys esame tokio gėrio banku, tarkime, žmogų, grąžinusį pilna pinigų lagaminą jį palikusiam ant suolelio parke išsiblaškiusiam piliečiui, vadiname ne kvailiu, o doru žmogumi, jeigu mes patys panašioje situacijoje pasielgtume lygiai taip pat, vedami žmogiško orumo sumetimų.
Kitas klausimas, jeigu gėrio pažinimas savęs pažinimo būdu mus priartina prie gėrio, galbūt yra taip, kad blogio pažinimas savęs pažinimo forma panašiai įpareigoja puoselėti blogį, jį padauginti plačiu sėjėjo mostu? Tačiau yra priešingai, toks blogio pažinimas naikina blogį, išlaisvina nuo jo. Reikalas tas, kad labiausiai besimaskuojančiu pavidalu blogis išsidėsto kiekvieno iš mūsų „aš“ prigimtyje, čia jis randa saugiausią slėptuvę, nes čia jis dėvi tirščiausią kaukę.
Blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, dažniausiai jis egzistuoja su gėrio kauke, todėl ir kyla užduotis atskirti tariamą gėrį nuo tikro gėrio tokiu būdu, kai tariamam gėriui yra nuplėšiama kaukė. Tačiau tai sunkiausia yra padaryti man pačiam dėl savo veiksmų. Kiekvienas iš mūsų lengvai ir greitai atpažįsta kito žmogaus falšą, tačiau daugelis, jeigu ne dauguma, iš mūsų yra linkę teisintis ir pateisinti save iki begalybės. Sugebėjimas sau pačiam prisipažinti dėl savo veiksmų neautentiškumo yra savęs pažinimo drąsa arba, kitaip tariant, sąžinės gyvastingumas. Sokratas tikriausiai yra teisus ir dėl to, kad tokio žinojimo kito žmogaus išmokyti neįmanoma, tokio žinojimo meno žmogus mokosi pats iš savęs visą gyvenimą.
Anksčiau paminėtame straipsnelyje yra primenamas klasikinis savimonės kaip mąstymo apie mąstymą apibrėžimas. Tačiau dabar jau atrodo, kad be sąžinės nėra ir savimonės, jog savimonė galiausiai gali užderėti tik sąžinės išpurentoje dirvoje, kad savimonė yra tarsi siauresnės apimties ratas, kuris sukasi didesnės apimties sąžinės rate. Ne su visiškai švaria sąžine, t. y. ne tiek dėl teisybės, kiek dėl vaizdumo baigdamas dar pasakysiu, kad savimonė yra sąžinės planetos palydovas…
Praverstų ir protas. Gal pradžiai tiktų paskaityti knygą „Kvailumas. Kaip daromi blogiausi sprendimai.”
Joks filosofas ir jokia išgalvota filosofija negali pakeisti kosminių ir žemiškų kūnų suirimo priežasties,mirties padarinių.Kad ir kaip įsitvėręs šio pasaulio žmogus pamažu irsta,sudyla ir miršta,kūnas išsiskaido.
„Korektūros klaidos ištaisymas:
gr. topos noeta“
Topos noetos. Nesugebate net paprasto posakio galūnių suderinti, o dedatės „Platono tyrėju“. Kokiame kontekste tai paminėta ir ką tai iš tikrųjų reiškia, jau esu rašęs anksčiau, tad nebekartosiu. Varge, kaip apgailėtina.
…visi zinom,kad namie kalbiesi senaja graiku kalba,ka jau cia slepti,isminciau apsisnarglijes..Ir uzpakali valaisi isskirtinai graikiskai – kur cia mums,lietuviukams ,lygintis tavaisiais gebejimais.
O paiderastija ar užsiiminėja kur nors viešosiose pirtyse?
..anas noretu,bet del neswankios burnos jojo nieks pirtin neileidzia….sako – pirmiau burna issiplauk,paskui ziuresim..Termose tik kilmingi duodasi,tokiu suskiu,kaip musiskis Skaitytojas,nelabai nori – kazkaip niekingai paswinkes anas.
Matai pats net parašai kartais protingai… Net sveikinti nereikia.
…se tau,boba,ir devintines – tai jau visi mandagumai isgaravo,i kaire desine nebesilabini – gal apsirgai,ar siaip kas pamoke…..
Eilėraštyje pavartotas graikškos kilmės žodis noeta egzistuoja kaip daugiskaitos vardininkas arba galininkas. Tačiau čia posakis topos noeta yra galimai pavartotas kaip stilizuotas neograikiškas ar tarptautinis pavadinimas.
Daugelis šiuolaikinių prekių ženklų ir projektų sąmoningai nesilaiko senovės graikų linksniavimo taisyklių, juolab tokia žaismė yra galima eilėraštyje.
Ta proga pastebėsiu, kad Bliu sąmojis apie WC kaip topos noeta ar protingą vietą, nepaisant tariamo nešvankumo, yra vertas 100 balų. Tai galimai yra geriausias šio šimtmečio bajeris Lietuvoje.
Pasakojama, kad garsiausias Lietuvos filosofas, – neminėsime jo pavardės, – sakydavo, jog geriausios mintys jam galvą šauna būtent tualete…
į galvą
…manyciau,kad taip pasakyt galejo tik Sliogeris – man visuomet imponavo jo kalbesenos tariamas siurkstumas,grubumas ar net vulgarumas – anas buvo ne is tu saldzialiezuvautoju,nutaisiusiu labai oria mina ir postringaujanciu apie nieka.Labai gailu,kad isejo…Labai.
Taip
Žodį „bajeris”, kurio kaip barbarizmo vengti greižtai rekomentuoja VLKK, mūsų prieš rusybes itin nusiteikusioje terpėje pavartojau sąmoningai dėl jo įdomios dvigubos kilmės. Žodis „bajeris“ yra kilęs iš rusų kalbos žodžio „байер“ (bajer), kuris savo ruožtu yra pasiskolintas iš anglų kalbos „buyer“ (pirkėjas). Vokiečiai, regis, taip pat turi panašios darybos žodį.
..na kam cia kalbet apie tokius niekus kaip sazine….vat organizuoja benskunskiokas rimta reikala – saltibarsciu pagerbima….vyrukas uzsiima esminiais,tauta vienyjanciais dalykais…..o jus – sazine sazine.Nebuvo jos viesam gyvenime ir nebus.Apsieisim be tokiu mazmoziu.Nevalgoma.
„sąžinė“ yra žodžių „savęs“ ir „žinojimas“ santrumpų konstrukcinis darinys“
Kliedesiai.
„būdamas ne tiek atsparos tašku“
„negali būti gėrio pažinimo šaltiniu“
„esame tokio gėrio banku“
Rusiška sintaksė. Lietuviškai būtų „būdamas atsparos taškas“, „negali būti gėrio pažinimo šaltinis“ ir t.t.
Vėl atpuškavo mėšlius ir skleidžia dezinformaciją.
Įnagininkų „banku, šaltiniu tašku“ pavartojimas šiame tekste yra visiškai gramatiškai taisyklingas.
Čia veikia įprasta konstrukcija su tarinio vardine dalimi:
-būti kuo?
-tapti kuo?
-laikyti kuo?
Rusiška konstrukcija dominuoja tavo šiknoje, kretine!
Tokia pat etimologija kitose kalbose:
lot. consientia ( con – liet. su, scire – liet. žinoti),
ang. conscience ( science – liet mokslas ( sic),
rus. sovestj – liet žinia apie save.
…as tai net nedrisau pasidziaugt,kad ner to gluspetrio – kad nenubaidyt geros pokalbiu atmosferos – kurgi ne – atsigrudo,nelabasis mulkis.Atkreipkit demesi – iskart atsirado ir nesamoningi heitai – darbuojasi tas nenaudelis netinginiaudamas,is juodos dusios,skant.Na ir issigimelis,bhweeeeeeee…..Tuoj sulauksim ir to judosiaus parankiniu – vacio ir luko,darancio aa.Dergliosis,sikniai,pagal savo kvaila prigimima.Slykstu.
Kalbos žinovai žino, kad lietuvių ir rusų kalbos giminingos, turi daug bendrų konstrukcijų, kas palengvina ne tik lietuvių kalbos , bet ir lietuvių tautos rusinimą. Dėl ko lietuviui visada reikėtų stengtis pasakyti lietuviškai taip kaip rusas kad nesako
Varge vargužėli. Jau buvo apie tai kalbėta. Angliški žodžiai yra skoliniai iš lotynų kalbos, o rusiškas yra iš bažnytinės slavų, t.y. senosios bulgarų kalbos. Pažiūrėkite į kokį rusų kalbos etimologijos žodyną (internete yra); juk tai yra vienintelė svetima kalba, kurią iš tikrųjų suprantate. Jų visų šaltinis yra graikiškas syneidesis, pažodžiui „kartu žinojimas“. Sarmata suaugusiam vyrui taip kliedėti.
….sramota….
Ir vėl skaitytojas? Indoeuropiečių prokalbė negali būti taip išgenėta, iki 2 šakų.
…iki menamo Skaitytojo sakumo..Tik beda jam,kad tame sakume faberze – niemaaaa.Bekiausis,su DI nugeibusiose rankelese ir palaidu,neswankiu liezuviu,pfui.
Tai tik patvirtina autoriaus nurodytą etimologinę hipotezę su kaupu. Ar jau net to nesupranti?
tau,skystaproti,tik apie sazine ir kalbeti…..kaip cia nesusivemus nuo prisilietimo prie taves…
Vienas dalykas kada atimi iš alkano paskutinę riekę ir lemi jam bado mirtį. Kitaip yra kada atimi pyragą, o duoną palieki. Pastaruoju atveju prievartautojo sąžinei krūvis žymiai lengvesnis . Mūsų gyvenamais laikais, kaip taisyklė, ir turime reikalo su tokiais palengvinimais sukčių sąžinei. Padaroma žala, kartais daugiamilijoninė , bet be pavojaus kieno gyvybei ar sveikatai.
Moralinis reliatyvizmas yra bjaurus dalykas. Kartais nusikalstamas.
..kodel gi tau nepasilabinus,kaziuk…..fui,koks nemandagus pasidarei…nagi,pasistenk.
Tikrai nereik būti nei Aristoteliu, nei G. Hegeliu, kad pradėtum rimtai domėtis, sakykime, juodlige užkrėstų pyragaičių fabrikėliais Škotijoje vokiečių vaikučiams karo metu arba D.I.Berg „dušegubkėmis“. Ir Kanto „Grynojo proto kritikos“ nereik nei perskaityti, nei ką ten suprasti. Užtenka pradinio išsilavinimo ir gerų dėdžių bei tetų Žemaitijos užkampyje, kad pradėtum tuo domėtis gan rimtai, pavyzdžiui, grįžęs iš sovietinės kariuomenės ne savo valia kokiais 1981 metais ant Geluvos ežero tiltelio su drąsiais šiauliečiais, anais okupaciniais laikais dirbusiais ŠTG. Tuo besidomėdamas arba rašinėdamas komentarus čia, Pozicijoje org, gan lengvai ir greitai atpažįsti kito žmogaus žmogaus melą, klastą, įmantrią apgaulę ir falšą bei pižoniškumą, norą kurt gerovę kitų sąskaitą. Begalinį norą už privilegijas pasitarnauti Pasaulio Vyriausybei, Kapsukės prapiesoriams ir Trumpo ufonautams iš Epštaino koalicijos.
..mielas Juliau,nu kam tau tas Prasalieioicio rasymo stilius – kur pats susipainioji savo viso labo,dviejose kojose – ir pargriuni….
Kritika dalykas rimtas, bet jokio Prašalaičio aš nei pažįstu, nei turiu kokių tai reikalų. Jo mintimis neseku ir nekartoju. Autoriui neturiu jokių priekaištų ir mano komentaras ne apie jį, Jūsų žiniai. Na, o kapsukiečius nebekritikuosiu, kai tik jie nustos tarnauti Pasaulio Vyriausybei ir imperines bendrijas, mūsų nukariautojas, laikyti aukščiau mūsų. Kojos jau nebe tos, todėl susipainioti ir pargriūti nesunku, ir atmintis nebe ta. Tschüß!
…primenu – kalbejau apie rasymo stiliu,ne mintis.
Mano stilius yra toks, koks gali būti žmogaus ne humanitaro su žemuoju išsilavinimu. Tai mano pasaulis – mano būtis ir laikas. Aš domėjausi meno istorija jaunu būdamas, ta pačia filosofija labai seniai ir istorija. Ne valdiška, o gyva ir tikresne nei ta, kuri parengta ir išgalvota Kapsukės prapiesorių ir jų „načalnikų“. Ne pagal Stalino, Brežnevo, CK ar kažkokios ten drg.Maldeikovos iš MGU patarimus ir nurodymus kaip ją studentams, atseit, teisingai suprasti. Ir šiandieniniai neosovietiniai humanitariniai mokslai (die Neo-sowjetische Geisteswissenschaften), mano supratimu, prieštarauja gamtos mokslams ir elementariajai matematikai, gebančiai iš šeškės atimti tris ir negauti tos pačios šeškės, bet už tai gali akimirksniu būt pasodintu cypė arba prarasti darbą, privilegijas ir tapti marginalu – užribiu. Atimti reikės daugiau, bet esmės ir stiliaus tai nekeičia.
….pasiduodu ir einu sau.pASIBELDUS,jei neatidaro,kas belieka.Negi lauztis su fomke.
..teoriskai taip.O dabar visa tai pabandykim perkelti praktiskai i bet kuri bent jau LT politika nudienoj – iseis,kad absoliuciai visi neturi nei doros,nei sazines,taigi – ir savimones.Visi bus degradai – nors ir degradavimui reikalinga sazines platforma,minimalus pliusinis lygmuo,nuo kurio jau galima kristi………….Zo,mus valdo amoralus iskrypeliai be sazines,visiski neadekvatai…………Ir tai bus visiska tiesa,kuria irodo LT bukle visame kame – pasiektas dugnu dugnas,,kuris tera priedugnis i dugno bedugne……..Vel pasitvirtina abstrakcioji universalija,jog ner to blogio,kurio nepakeistu dar didesnis blogis..
Juk esi poetas. Tik ne ant narų kur nors Gulage, bet, spėju , visai pakenčiamoje aplinkoje. Ir net ne LT kalėjime ,už politikų nedorybių demaskavimą. Kuriame, tame kalėjime, prie visų trūkumų, vis tik neblogai maitina. Ir neverčia dirbti po 16 val į parą prie -50..
…mielas Autoriau,cia Jums kazkas priekaistauja,jog nesate kalejime.Anot komentatoriaus,matyt per mazai ivardijat politiku nedorybes,neprisiimat ju kaltes ir nenorit buti naujuoju Jezum Kristum,savanoriskai,uz politikanu kaltes,zengianciu i Golgota,su erskeciu vainiku ant galvos ir sakanciu….prisiimu jusu visu kaltes……ajajai,as tai tokiam pasiulyciau padaryt ta pati – bet kazkodel anas nelabai nori.
…be to,graudintojelis teigia,jog,kadangi esi poetas,tai savaime suprantama,esi tas trecias brolis,Jooonas – tobis,atpirkimo ozys,vanjka duraciok…..zo,mes darysim nieksybes,o tu – kentek……kad viskas butu kaip jau buve ir mums butu komfortiskiau vagiliaut…….
…be viso kito,minimas tulas teigia,jog kalejime mitalas esas visai neblogas – noreciau,kad po tokio teiginio anas susitiktu akis i aki su kokiu kaliniu tamsiam skersgatvy – tiketina,gyvas nebeiseitu….
Veikiausiai priekaištas vis dėlto buvo išsakytas Jums, ar ne? 🙂 Tačiau, kaip sakoma, niekada neišsižadėk lazdos, tiurmos ir ubago terbos…
…ne ne,Jums – perduodu sia garbe,nes nesu poetas.Cia bus ivykes texninis nesusipratimas del diskutanto nesiorientavimo erdveje………..o dabar,linksmybiu delei,siulau pasilepint skaitymu apie amerikieciu Kosmines karines pajegas Menulyje,fiziskai ginant Menulio teritorijas nuo kinu kariniu grobiku…………..zmonija,aiman,bus priejusi liepto gala…….
Be lazdos, tiurmos, ubago terbos taip pat patartina, kaip atrodo, neišsižadėti ir eilėraščių rašymo. 🙂
eilėraščių rašymas
netrukdo gyventi
buitimi užsikrauti
netrukdo keliauti
kokią nors veiklą
plėtoti
nesuponuoja ryžto liautis
neužima
laiko
nes eilėraščiai rašomi
laiko tarpuose
kažkokiose
supustytose
kopose
ne laiku
arba
vietose
jau
po laiko
(topos
noseta?)
keliaujant
iš strofos
į strofą
metų laikų
kaitoje
per
baisias
katastrofas
kiekvieną pavasarį
Korektūros klaidos ištaisymas:
gr. topos noeta – liet. protinga vieta
…kas galetu paneigti,anot poeto klasiko,jog idealiausia topos noeta yra ….WC – ir kunui,ir sielai…
….tai vieta,kurioje ivyksta kasdieninis katarsis,kad ir kaip vulgariai tai skamba