Romualdas Zemeckis. Investuojame į mokslą ir studijas, bet ar investicijos grįžta Lietuvai?

Visai neseniai paskelbti naujausi QS World University Rankings 2026 reitingai – Vilniaus universitetas išlaikė santykinai aukštas pozicijas, o Kauno technologijos universitetas bei Vytauto Didžiojo universitetas – taip pat džiaugiasi pasiekimais tarptautinėse vertinimų lentelėse. Atrodo, turėtume švęsti: mūsų universitetai matomi pasaulyje, įvertinti, o jų alumnai, pasak statistikos, puikiai įsidarbina.

Tačiau ar šie reitingai iš tiesų atspindi tai, kas svarbiausia Lietuvos visuomenei ir valstybei? Ar tai reiškia, kad mūsų universitetai realiai stiprina Lietuvos konkurencingumą? Ar viešosios investicijos į mokslą ir studijas duoda grąžą čia – šalyje, kuri tas investicijas ir skyrė?

Prieš keletą dienų kviečiau diskusijai apie tai, kad Lietuvos mokslo sistema atsidūrė kryžkelėje. Šįkart siūlau atvirai pažvelgti į klausimą, kuris dažnai apeinamas – apie švietimo ir mokslo rezultatų grąžą Lietuvai.

Valstybė moka, rezultatai iškeliauja

Kiekvienais metais Lietuvos biudžetas apmoka didžiąją dalį universitetų veiklos – tiek mokslinių tyrimų, tiek studijų išlaidų. Ir vis dėlto, tik labai maža dalis šių investicijų virsta realia pridėtine verte Lietuvoje. Mokslininkų darbai dažniausiai tampa mokslinių publikacijų forma, kuri pasklinda po pasaulį, bet menkai siejasi su Lietuvos poreikiais ar problemomis. Maža to – už šių straipsnių publikavimą prestižiniuose žurnaluose dažnai papildomai moka patys mokslininkai ar jų institucijos.

Situacija išties paradoksali: valstybė moka už tyrimus, bet jų rezultatais naudingiausiai pasinaudoja tarptautinės duomenų bazės, kitų šalių tyrimų centrai ar verslas, o ne Lietuvos institucijos ar piliečiai.

Studentai be įsipareigojimų

Dar opesnė problema slypi studentų srityje. Didžioji dalis Lietuvos studentų mokosi valstybės finansuojamose vietose – tačiau be jokio įpareigojimo ar moralinės prievolės grąžinti investiciją Lietuvai. Jie neturi pareigos tam tikrą laiką likti Lietuvoje, dirbti ar prisidėti prie šalies stiprinimo. Rezultatas – didelė dalis absolventų, ypač turinčių konkurencingas profesijas (medicina, IT, inžinerija), palieka šalį, išvyksta į labiau išsivysčiusias šalis, kur jų išsilavinimas vertinamas o jų sukuriama pridėtinė vertė tenka toms valstybėms, kurios jų neruošė ir nefinansavo. Jie ten įsikuria, sukuria šeimas, augina vaikus. Tuo tarpu Lietuva lieka tuštesnė, silpnesnė ir vis mažiau konkurencinga.

Tokiu būdu Lietuva tampa žinių ir talentų eksportuotoja – apmokėdama už aukštos kvalifikacijos kadrus, kurie kuria vertę kitur, tuo pačiu mažindama savo potencialą būti konkurencinga tiek technologijose, tiek viešajame valdyme, tiek versle.

„Investicija be grąžos“ neturi tapti švietimo standartu

Bendra tendencija – Lietuva tampa subsidijų teikėja labiau išsivysčiusioms šalims. Valstybės finansuojamas mokslas daugiau aptarnauja tarptautinę žinių rinką, bet ne Lietuvos poreikius. Valstybės finansuojamas studentas gana dažnai po diplomų įteikimo įdarbina savo gebėjimus labiau išsivysčiusiose. turinčiuose aukštesnį pragyvenimo lygį ir patrauklesnes darbo sąlygas, šalyse. O Lietuvoje tuo metu ima trūkti mokytojų, gydytojų, inžinierių, socialinių darbuotojų, IT specialistų. Turime pripažinti: dabartinis modelis, kuriame švietimas ir mokslas valstybiniu mastu finansuojami tarsi „be sąlygų“, ilgainiui tampa neefektyvus ir net žalingas. Tai nėra nei socialiai teisinga, nei strategiškai išmintinga sistema – ypač šaliai, susiduriančiai su demografiniais iššūkiais, regioniniu netolygumu, žemu produktyvumu ir mažais inovacijų rodikliais.

Ką daryti?

1. Valstybės finansuojamos studijos turi būti susietos su atsakomybe. Viena galimų krypčių – pareiga tam tikrą laiką po studijų baigimo dirbti Lietuvoje (ypač regionuose ar viešajame sektoriuje), o kita alternatyva – protinga dalinė studijų kaštų grąža tiems, kurie išvyksta visam laikui.
2. Mokslo vertinimas turi keistis – ne tik kiekis, bet ir poveikis. Akademiniai straipsniai svarbūs, tačiau vertinant tyrimų kokybę būtina įtraukti ir kriterijų, ar jų rezultatai buvo pritaikyti Lietuvoje, kaip jie prisidėjo prie viešosios politikos, regioninio vystymosi ar inovacijų kūrimo.
3. Skatinti tikrą partnerystę! tarp mokslo ir valstybės. Universitetai ir mokslininkai turi būti ne atsiskyrę nuo realybės, o įtraukti į strateginius procesus – per analitinius centrus, vyriausybines užduotis, ekspertinius tinklus.
4. Reikia kurti nacionalinę švietimo ir mokslo grąžos strategiją. Tai reiškia – apibrėžti, ką reiškia „sėkmingas universitetas“ Lietuvai. Tai ne vien reitingai, o ir poveikis mūsų ekonomikai, visuomenei, viešajam sektoriui ir politiniam atsparumui.

Išvada: ne pinigų, o krypties trūksta

Lietuva švietimui ir mokslui skiria gana reikšmingas viešąsias lėšas. Tačiau be aiškios strategijos, tikslų ir atsakomybės, šios investicijos tampa pavojingai artimos „dotacijai be krypties“.

Mokslas ir studijos turi būti ne tik prestižo ar diplomų klausimas – jos turi būti veikianti strateginė priemonė Lietuvai išlikti, sustiprėti ir augti. Kad tai įvyktų, turime kalbėti ne tik apie tai, ką turime, bet ir ką gauname atgal. Privalome matuoti ne tik kiekį, bet ir poveikį.
Tik tokiu būdu galėsime užtikrinti, kad praeitis bus gerbiama, dabartis – atsakingai tvarkoma, o ateitis – protingai kuriama.