Romualdas Žekas. Priešas jau viduje
Kodėl nusikalstamos organizacijos užvaldo ištisas valstybes, o jų idėjos tampa priimtinomis gyventojų daugumai?
Tokį, visai neretorinį klausimą, neseniai uždavė viena jauna istorikė. Tuojau pati ir atsakė – tai vyksta perversmų, okupacijų atvejais. Kas galėtų prieštarauti?
Suprantama, kad natūrali žmogaus baimė, noras išlikti pagimdo baisiausius režimus ir diktatūras. Prisitaikoma įvairiausiomis formomis: nuo pasyvaus „stovėjimo po medžiu“, rafinuoto veidmainiavimo iki smurto ir netgi sužvėrėjimo. Žmonijos istorija tokių pavyzdžių matė daugybę. Nereikia ir okupacijų. Užuomazgų, geriau įsižiūrėję, galime pamatyti ir šiandien savo šalyje. Deja, pradžia, kuri atrodo gana nekaltai, dažniausiai ir pražiopsoma.
Kaip tai gali atsitikti, mano paaugliams sūnums labai patikusioje knygoje „Alchemikas“ aiškina populiarusis brazilų rašytojas Paulo Coelhas. Mes tiesiog nesugebame pamatyti ir suprasti mums siunčiamų ženklų. Kad tokių ženklų netrūksta, man pritartų daugelis tų, kurie nėra kaip tas Pito Breigelio artojas panarinę galvą ir žvilgsnį įbedę tik į verčiamą velėną. Ženklų jie nemato, tačiau patys labai stropiai stengiasi kuo labiau supanašėti į menkiausiam vėjeliui pasiruošusią nulinkti žolę.
Greta mūsų gyvena ir kitokie žmonės. Žmonės, kurie kaip tik stengiasi šiuos ženklus maskuoti, o kilus skandalui, sumenkinti jų reikšmę ar įvardinti nekaltais vardais. Nekalbu apie nesubrendusius ir iš paauglystės idealistinio pasaulio supratimo dar neišaugusius ar aklai persiėmusius neomarksistinėmis idėjomis jaunuolius. Kalbu apie slidžius ir kaip salamandros, spalvas mikliai keičiančius mūsų piliečius. Jie ir prie anos valdžios gerai gyveno, ir dabar puikiai prisitaikė. ,,Pritaikė“, įtaisė į šiltus postus ir savo vaikus. Didžioji jų dalis turėjo savanoriškai liustruotis.
Jūs manote, kad tai jie padarė? Niekas tiesos nežinome. Tačiau esu tikras, kad nors dauguma jų to nepadarė, dėl kiekvieno skambučio į duris šiandien jau nebedreba. Jie apdairūs ir ciniški. Apsistatė keliomis eilėmis jeigu ne bendraminčiais, tai bent jau ant panašaus medžio nokusiais pavaldiniais. Puikiai atsimename dar, atrodo, tokius nesenus laikus, kai baigdami mokyklą visi žinojome – teisę, žurnalistiką ir…. istoriją studijuoti galėsim ne visi. Būtina turėti tinkamą biografiją. Nors galimai ir buvo kokių išimčių. Jūs manote, kad šitos generacijos specialistai jau nebedirba?
O kiek šalia mūsų buvo ,,belstukų” (stukačių)? Prisimenu, 1987 m. pradėjus vadovauti nemažai įstaigai, du iš penkių mano pavaduotojų, kaip netrukus netyčia paaiškėjo, su ta institucija bendradarbiavo. Tais laikais įstaigų ar net didesnių padalinių vadovais, drįstu tvirtinti, buvo stengiamasi skirti tik savus žmones. Nors, žinau, išimčių ir čia dėl aplaidaus ,,organų” darbo pasitaikydavo. Galbūt belsti turėjo ne kiekvienas, bet KGB visus patikrindavo. Beldžiama buvo visur – pradedant mokykla, universitetu, darboviete ar tarp draugų.
Vienas toks mano kurmis buvo išaiškintas beveik kriminalinėmis aplinkybėmis. Studentų bendrabutyje, jau paryčiais baigdami švęsti diplomų atsiėmimą, ką tik diplomuoti kursiokai per ketvirto aukšto langą, laikydami tik už kojų, iškišo vieną irgi šviežią diplomantą. Matyt, įtarimas buvo teisingas. Ilgai laikyti nereikėjo. Prisipažino, kad ,,prižiūrėjo“ mane, o už darbą gavo 15 rublių, o kartą, spalio švenčių proga, gavo dar ir medžiagos kelnėms.
Kitas mano ,,angelas sargas“ paaiškėjo jau po nepriklausomybės atgavimo. Jaunas kolega, turėdamas Seimo nario pavedimą, vieno miesto KGB archyve rado mano bylą. Dirbau jau kitame mieste, todėl pakalbėjome telefonu. Išgirdęs apie bylą, nelabai nustebau. Tikėdamasis kada nors pats tą bylą pavartyti, tik paklausiau, ar stora ir apie ką ten rašoma. Byla, sakė nebuvo ploniausia, o rašoma teisybė. Nustebino tik viena – dažniausiai rašiusio skundiko pavardė. Ji man buvo puikiai žinoma. Tai buvo kolega, mėgdavęs pasikalbėti ar užsukti į namus pasiklausyti muzikos – turėjau nemažą klasikinės muzikos plokštelių kolekciją. Apėmęs pyktis greitai atlėgo ir virto net gailesčiu. Visi žinojome, kad jis yra gėjus ir, matyt, dėl to studijų metais buvo demaskuotas. Tikriausiai tai ir tapo bendradarbiavimo priežastimi.
Tačiau šios dienos kontekstui svarbu kitkas. Šis žmogus, šiaip jau protingas, apsišvietęs ir turintis įvairių talentų, nepriklausomybės metais ir toliau sėkmingai kopė karjeros laiptais. Užėmė labai aukštas tiek politikos, tiek įvairių lygių administracines pareigas. Todėl, spėju, nieko nuostabaus, kad mano byla dingo. Matyt, tokių atvejų Lietuvoje yra ne vienas. Galbūt tokios, tik iš kitos barikadų pusės, bylos panaudojamos šantažui? Sklando aukštų rūmų koridoriuose toks mitas: nėra ant tavęs kompromato – menka tavo karjeros perspektyva. Kas žino, kiek čia tiesos.
Baigdamas ilgą ir gana asmenišką straipsnį, manau, kad Lietuva, ką tik atšventusi Vasario 16-ąją, gyvena dar vieną pavojingą valstybei laikotarpį. 1918 m. buvome atsidūrę nedraugiškos Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Prancūzijos apsuptyje, 1941 m. sukilimas vyko fašistinės Vokietijos okupacijos sąlygomis, 1990 m. vadavomės iš kito okupanto ir ideologijos gniaužtų, o dabar – priešas viduje. Tarp mūsų.
Nedraugiškiems kaimynams trinant rankomis, prie Seimo vartų jau priridenta Trojos arkliu taikliai vadinama Stambulo konvencija. Skubiai kurpiami valstybės dezintegraciją padidinsiantis tautinių mažumų, demokratiją galutinai palaidosiantis ,,neapykantos kalbos”, klastingas partnerystės ir kiti sveiku protu nesuvokiami įstatymų projektai. Visuomenė, tarsi dirva rudenį, išpurenta, paruošta sėjai.
Vieni, jau minėjau, susirūpinę žemiškesniais reikalais, dalis laukia nesulaukia narkotikų legalizavimo ir nenutrūkstamo džiaugsmo, turinčio, kaip jau anksčiau rašiau, tam tikrą psichiatrinį atspalvį, dar kiti, kuriems legali žolė jau neberūpi, studijuoja Lietuva 2030 strategiją ir, keikdami pandeminius suvaržymus, rengiasi naujam konkurenciniam šuoliui į globalią rinką, materialių gėrybių rojų.
Užliūliuoti boreliško naivumo, besiribojančio su paprasčiausiu kvailumu, ar kaip S. Nėris, užburti per Stalino Kominterno radiją transliuojamų L. Bethoveno simfonijų, nemato realių pavojų. O štai tie, susirišę KGB-istinio bendradarbiavimo saitais, dalinasi postus ir įtaką, saugo it kokie alpinistai vienas kitą. Vienas, krisdamas gali visus nusitraukti iš paskos. Jiems pavojingiausia gyventi stiprioje ir demokratinėje valstybėje.
Manau, neįvykdę liustracijos padarėme klaidą. Tai reikia padaryti dabar. Gal kaip nors susitvarkysime su KGB suklastotomis bylomis. Tai labai pavėluotas ir sunkus, bet reikalingas sprendimas.
Reikia liautis prakalbusį apie valstybę kritikuoti, vadinti marginalu, nacionalistu ar net fašistu. Šiandien reikia itin daug drąsos kalbėti apie valstybės gyvasties prielaidas. Ne be reikalo A. Šliogeris drąsą laiko pačia svarbiausia aristokratiško žmogaus savybe.
Šimtmečiais trukusios okupacijos, sukilimai, pokario kovos ir tremtys naikino patriotus, aristokratiškos ir bajoriškos laikysenos žmones. Tačiau visų neišnaikino. Norime tikėti, kad ir Seime, ir visuomenėje pakaks sąžiningų ir sveiko proto žmonių, neleisiančių sugriauti Valstybės.
Pasižiūrėkime, kas buvo aršiausi KGB sąrašų paviešinimo priešininkai. Ogi, juknevičienė, landzbergis, kubilius, anušauskas ir kiti jų partijos kolegos. Net nekyla klausimas, kodėl būtent jie taip aršiai kovojo ir visom išgalėm bandė nuslėpti šiuos, net jau ir pakoreguotus sąrašus. Atlaisvinus KGB rūmus nuo čekistų, patriarchas su savo sėbrais visą mėnesį, trimis pamainomis, uoliai neršė po archyvus, ketindami nuslėpti juos kompromituojančią medžiagą. Tai patvirtino tuometinė pastato apsauga. Mano bendraamžiai ir vyresni, puikiai žino, kad suovietmečiu, neįmanoma buvo tapti mokslų daktaru, tuo labiau profesoriumi, jeigu nebuvai partinis, arba lojalus KGB struktūroms. Tik patriarchas “Tautos vadas” kaip jam atrodo, sugebėjo išsaugoti “Patriotinę skaistybę. Apie jo tėvą, tik absoliutus debilas gali nesuvokti, kad šiaip sau sovietai emigrantams negražindavo buvusių turtų, neskirdavo valstybinių apdovanojimų ir aukštų postų. Emigrantų, laukė tik vienas likimas GULAGAS. O “patriarchas-smirduka” už šią teisybę Petkevičių užtampė po teismus.
Visi mename laikus, kai buvome apsupti informatorių – belstuku, kurie sekė kiekvieną žingsnį ir pranešėjo KGB. Blogiausia, kad jie niekur nedingo, o vėl geriausiai prisitaikė.
… na taip panašiai ir buvo tais laikais. Tik viena detalė įdomi. “Prisimenu, 1987 m. pradėjus vadovauti nemažai įstaigai,..”, rašo autorius. Tai kaip tokį, dar nuo studijų laikų persekiojamą disidentą, tarybų valdžia paskyrė į “nemažos įstaigos” vadovus ????
Šiuolaikinei sistemai naudingas visų ribų ir skirtumų tarp žmonių, tame tarpe ir lyties skirtumų, trynimas. Kas yra masinio vartojimo visuomenė? Tai visuomenė, kurią sudaro masiniai vartotojai. O kad vartotojai būtų masiniais, jie turi būti standartiniai ir beveidžiai, juk masinė gamyba neišmatuojamai pelningesnė už individualią.
Bandymas nuasmeninti žmogų pirmiausiai nukreiptas į tai, kad būtų sunaikinti lyčių skirtumai. Jeigu išeisi į gatvę ir paskaičiuosi, kelios iš 10 pro šalį praėjusių moterų mūvi sijoną, o ne kelnes, ir jeigu atmesi senos kartos atstoves, gausi maždaug 95% rezultatą. Ispanų modeljero Migelio Hilio apklausos tarp 1000 moterų nuo 25 iki 55 metų amžiaus parodė, kad sijoną, neseniai dar tradiciniam moteriškam drabužiui, pirmenybę suteikė tik 18% apklaustųjų. Žinoma, kelnėtos moterys jums paaiškins, kad su kelnėmis patogiau. Galbūt taip ir yra, nors ir ginčytina. Tačiau netgi jei padarysim prielaidą, kad taip ir yra, tai kodėl šiandien viskas aukojama išimtinai materialiam patogumui? Maža kas gali būti patogu – patogiau ne gimdyti, bet klonuoti, patogiau legalizuoti prostituciją, patogiau meluoti, veidmainiauti. Šiandien iš dokumentų išbraukiama grafa „tautybė“, rytoj ateis eilė grafai „lytis“, poryt – grafai „vardas“. Viskas bus pakeista skaitmeniniais kodais – taip patogiau tvarkyti naują pseudožmonių visuomenę. O laikui bėgant prieisime prie to, kad bus patogiausia, kai nėra žmonių, o yra robotai. Jie žymiai efektyvesni. Kapitalistinėse visuomenėse labiau mėgstama tai, kas naudinga ir patogu, o ne tai, kas teisinga. Ir tame – jų pagrindinė nelaimė.
Tačiau esmė ne kelnėse ir ne tame, kad vyrai JAV dabar daro daugiau plastinių operacijų negu moterys. Esmė tame, kad ribų ir skirtumų tarp lyčių naikinimas palaipsniui įgauna šizofreniškus pavidalus. Tarkim, Australija „pažengė“ toliausiai lygiateisiškumo kryptimi – po ilgos kovos su „grubiais pagrindinės žmogaus teisės į saviraišką pažeidimais“, Viktorijos valstijos teisėtvarkos organų tarnautojai pagaliau gavo lygias teises. Nuo šiol bet kuris policininkas galės augintis kasas, o moterims, kaip moralinė kompensacija – leidimas augintis barzdas, ūsus ir bakenbardus. Anglijoje ūsų konkurse, vykusiame 2005 gruodį, ėmė dalyvauti moterys (laimėjo, tiesa, kol kas vyras iš Australijos).
Lytinė šizofrenija kasmet vis didėja. 2003 metų vasarį žurnalas Men’s Journal paskelbė žymiausių VYRŲ dvidešimtuką, tarp kurių atsirado Hilarė Klinton, buvusio prezidento žmona, kuri, pasak daugybės straipsnių Amerikos spaudoje, nuo jaunumės buvo lesbietė ir dėl to iki šiol tebėra JAV lesbiečių bendruomenės dievaitė.
Paranojiška idėja apie lyčių lygybę logiškai pratęsiama psichologiniame hermafrodizme, apie kurį kalba eis toliau.
Erotika ir porno
Taip vadinami grožio konkursai – viso labo striptizo atmaina, be to, ši striptizo rūšis įteisinta valstybės ir visokeriopai propaguojama. Dėl to sunku smerkti mergaites, einančias uždirbti iš savo kūno į gatves, jeigu kitos užsidirba iš savo kūno centrinėse šalies koncertų salėse. Ten, kur esama „grožio konkursų“, visuomet bus ir prostitucija. Visa tai uogos iš to paties lauko. O dabar į šitą striptizo industriją įtraukiami ir vaikai. 2005 metais turkų kurorte Antalijoje dėl titulo „Mis pasaulis“ grūmėsi 25 mergaitės. Laimėjo aštuonmetė rusaitė.
Suaugusių striptizo šou irgi jau seniai ėmėsi vaikų. Pavyzdžiui, konkursas „Rusijos grožis 2006″ leido dalyvauti nuo 14 metų amžiaus mergaitėms. Štai ir vaikštinėja vaikai, demonstruodami savo lyties organus. O kas dedasi už kulisų? Kas, kaip ir už ką atrenka dalyves į baigiamąjį striptizo šou etapą? Kokius pasiūlymus gauna dalyvės po konkurso?
Mums aiškina, kad riba tarp erotikos ir pornografijos labai subtili, sunkiai pagaunama. Iškart prisimenu E. Po, kuris kartą pastebėjo: „Vienu atveju iš šimto vienas ar kitas klausimas smarkiai aptarinėjamas dėl to, kad jis iš tiesų neaiškus. Likusiais 99 atvejų jis tampa neaiškus dėl to, kad yra smarkiai aptarinėjamas“. Kai žiūri šiuolaikinius erotinius filmus, nebeaišku, ką gi tokių filmų autoriai laiko pornografija. Čia galima prisiminti vieno internetinio viešnamio reklamą: „Erotika su prostitute“.
Iš tikrųjų riba tarp erotikos ir pornografijos labai aiški. Jeigu meno kūrinys, kur demonstruojami apnuoginti lyties organai, nesukelia seksualinių fantazijų, o suvokiami kaip papildoma kūrinio detalė, mes turime reikalą su erotika. Pavyzdžiais gali tapti senovės graikų apnuogintos skulptūros, paveikslai biblinėmis temomis, Atgimimo meistrų drobės. Jei žiūrint į kūrinį atsiranda seksualinių emocijų, o daugeliu atvejų pornografija tikslingai sužadina būtent seksualines emocijas, tai mes turime reikalą su pornografija. Dėl to absoliuti dauguma šiuolaikinių filmų su „erotiniais“ elementais, arba grožio konkursai – priskirtini būtent pornografijai.
Koks pornografijos poveikis psichikai? Psichologų nuomone, viena iš 40% skyrybų priežasčių yra pernelyg didelis vieno iš sutuoktinių susidomėjimas pornografija. „Internetas padarė seksualiai tingius vyrus dar tingesniais. – mano Filipas Hadsonas iš Britų šeimos psichologų asociacijos. – Sakoma, kad vyrai nesidomi sekso preliudija, bet iš tiesų jie nesidomi pačiu seksu“.
Tyrinėtojai seksualizaciją laiko reiškiniu, kai žmogaus vertė matuojama tik jo seksualiniu elgesiu, nepriklausomai nuo kitų žmogiškų savybių, o taip pat kai žmogus vaizduojamas vien kaip seksualinis objektas. Grupė Amerikos psichologų asociacijos tyrėjų praneša, kad seksualizacija gali sukelti mergaitėms nepasitenkinimą savo kūnu, depresiją. Tokia žiniasklaidos politika daro pastebimą įtaką normaliam mergaičių vystymuisi.
2007 liepą Maskvoje atsidarė 8-asis erotinių menų festivalis, kurio pagrindą sudarė striptizas. Šis „menas“ užtikrintai ėmė užkariauti mases ir Rusijoje prasidėjo striptizo kursų bumas. Ir mokomasi visai ne tam, kad vėliau galima būtų tuo profesionaliai užsiimti. Ateinančios į treniruotes verslininkės ir daugiavaikės motinos aiškina, kad norėjo sutvirtinti šeimą, sužadindamos savo vyruose prislopusią aistrą. Taigi, situacijos evoliucija būtų tokia. Iš pradžių striptizas TV ekrane, paskui – pasilinksminimo įstaigose, paskui į kursus patraukia namų šeimininkės. O toliau? Po 10-15 metų atsidarys grupinio sekso kursai? Ir namų šeimininkės aiškins, kad jos irgi nori sutvirtinti šeimą. Nors kodėl po 15 metų? Jau dabar daugelyje laikraščių, skelbiančių pažinčių skelbimus, esama skyriaus tiem, kurie susipažįsta šeimomis. Tai vadinama svingu. Yra šimtai svingerių interneto svetainių, klubų, leidžiamos knygos, kuriomis prekiaujama didžiausiuose šalies knygynuose.
Realus ir įsivaizduojamas seksas
Chaotiška seksualinių partnerių kaita – štai tikrojo kino herojaus vyro ir šiuolaikinės kino herojės moters tikslas. Jei nori būti super agentas, kaip Džeimsas Bondas, turi nuolat keisti lytinius partnerius.
Moterys irgi turi būti „pažangios“. Pavyzdys – filmas „Seksas ir miestas“. Šis serialas, uždraustas kai kuriose, suprantama, ne Vakarų, šalyse, Rusijoje demonstruojamas jau ne pirmą kartą. Didžiają serialo laiko herojės ieško sekso partnerio ir su juo poruojasi. Pati „pažangiausia“ herojė Samanta turėjo 327 partnerius, įskaitant vieną moterį, „konservatyvi“ Kerė pasitenkino 119 partnerių, aštrialiežuvei Mirandai teko 59, o „romantiškai“ Šarlotei – 36.
Taigi – sekso turime vis daugiau. Tačiau tik televizoriuje. Kaip rodo statistika, Amerikoje 25% vyrų yra impotentai, lytinių aktų skaičius sumažėjo dvigubai. Įsivaizduojamas, o ne realus seksas šiuolaikinėmis arkliškomis dozėmis žaloja psichiką. Dėl to pornografija, striptizas paverčia žmones impotentais. Paskutiniu metu Europą ir Ameriką užliejo vyriškų susirgimų banga: prostatitas, prostatos vėžys – ir tai toli gražu ne pilnas sąrašas. Šių susirgimų skaičius Vakaruose kelis kartus viršija analogiškus rodiklius kitose šalyse.
____________________
Pagal S. Valcevo knygą „Žmonijos saulėlydis“