„Progresyvius” tyrinėtojus „domina tik prispaustųjų arba save tokiais stilizuojančių istorija“. Naujieji akademiniai sluoksniai šio tipo tyrimus nuosekliai, – o galios politikos prasme dar ir labai gudriai bei sėkmingai, – naudoja savo karjeros tikslais. O tie, kurie ir toliau domisi tradicine istorija, – išstumiami.“
Devintajame dešimtmetyje humanitariniuose fakultetuose dar būta plačios temų ir sričių įvairovės, tikro intelektualinio smalsumo, vyko rimti debatai, kuriuose susikibdavo patys konservatyviausi mokslininkai su marksistais.
Nors, tiesa, jau ir tada konservatyvūs istorikai sudarė mažumą, – prisimena N. Fergusonas. Vis viena: „Galima buvo išsakyti viską, kas gerai argumentuota, diskutuotinos buvo visos tezės, kovota atkakliai, bet pagarbiai. Toks anuomet buvo Oksfordas.“
O dabar, anot istoriko, mokslo įstaigose „įsitvirtino režimas, kuris negalėtų labiau skirtis nuo atviros akademinės visuomenės,“ įsigalėjo profesoriaus-aktyvisto tipas bei „karjeros ryšiais susaistytos kairiosios struktūros“.
Ieškodamas atsakymo į klausimą, kokiu būdu buvo prie to prieita, N. Fergusonas iš dalies kaltina ir pačius konservatyvios bei liberalios pakraipos mokslininkus: jie, įsigilinę į savo tyrimus, laiku nepasirūpino savo akademine pamaina; „jie rašo knygas, bet beveik neužsiima galios politika“.
„Taip vadinamieji progresyvieji yra kitokie – neretai jie yra tikrų tikriausi karjeristai, o jų opusai jiems tėra priemonė tikslui pasiekti“, ir nors jų publikacijos „dažnai yra varganos, bet tai nevaidina jokio vaidmens, – svarbu, kad kilmė teisinga.“
Dabar dalis profesorių yra tikrų tikriausi karjeristai, o jų opusai jiems tėra priemonė tikslui pasiekti., nes nepriklausomybės laikais mokslinius vardus ir laipsnius suteikinėjo kas tik nori be jokios kontrolės. Tikriejo mokslo daktarai yra habilituoti daktarai ir sovietmečiu havę profesoriaus vardą.
Stebina tai, kai be kuklumo medicinos profesorius rašo apie ekonomiką būtinai prie savo asmenybės prirašo – profesorius ir tuo siekiantis sudaryti apie save mokslininko, gerai išmanančio ekonomiką žmogumi. Profesorių priviso Lietuvoje daug, Neseniai buvo rašyta, kaip šis vardas gaunamas ir jį gali prisisekti nieko gero ir naudingo visuomenei nesukūrę (neišradę) asmenys. Teko bendrauti su „ekonomikos profesoriais” , kurie šiek tiek išmano savo disertacijoje nagrinėtus teorinius klausimus, neturinčius praktinės reikšmės ir nesusigaudo elementariais ekonomikos klausimais.
Mokslo įstaigose įsigalėjo profesoriaus-aktyvisto tipas bei karjeros ryšiais susaistytos kairiosios struktūros, bet ir visame viešame gyvenime. Labiausiai matomas naudingas ***** aktyvistas-propagandistas. Ko skųstis – juk to siekė visokie bačiuliai, tapinai, ramanauskai, užkalniai su progresyviomis liberalistinėmis ir „konservatinėmis” partijomis?
Bačiulis jau užtikrintai perėjo sveiko proto pusėn, Užkalnis ima rodyti vilties teikiančių požymių, Ramanauskas, manau, svyruoja. Liko tik tapkinas ir visos tos makarbačiauskaitės.
Pritariam „Ne tik” komentarui!