Bendrystė tarp gyvenančių savo Tėvynėje ir svetur yra abipusiai naudinga, praturtinanti tiek vienus, tiek ir kitus. Labai svarbu palaikyti tvirtą ryšį su išeiviais pastebimai smunkant gyventojų skaičiui Lietuvoje. Neseniai pakalbinau vieną iš daugelio – beveik tris dešimtmečius Nyderlanduose gyvenančią rašytoją Viliją Stančiauskaitę.
Vilija ištekėjo už olando 1993 metais. Pradžioje bandė gyventi Kaune, bet vyras nerado darbo Lietuvoje, todėl po metų emigravo į Nyderlandus. Kalbą ji išmoko per metus. Iš pradžių lankė olandų kalbos kursus, o vėliau, skaitydama olandiškus žurnalus, knygas, žiūrėdama filmus, kalbą išmoko pakankamai gerai. Yra parašiusi net ir knygą olandiškai – „De kracht van het wonder” („Stebuklo galia“), apie kurią olandai skaitytojai šiltai atsiliepia. Maždaug po šešių metų emigracijos ji ėmė jaustis Olandijoje kaip namuose. Iki to laiko kūnu gyveno Olandijoje, o siela buvo Lietuvoje.
Vilija dirba Breda mieste Zuiderlicht dvasingumo centre bioenergetine terapeute. Turi savo įmonę – terapeutinį saloną, nuotoliniu būdu teikia terapijos seansus ne tik olandams, bet ir lietuviams. Taip pat veda Tibeto dubenų garso ir vibracijos specialybės mokymus. Ji yra Lietuvių laisvalaikio literatūros lygos (LLLL) narė. Ši organizacija jungia 130 lietuvių rašytojų.
Į klausimą kas ją Nyderlanduose džiugina labiausiai, ji atsakė, kad šalyje niekas nebadauja, kiekvienam garantuotas finansinis saugumas. Sveikatos apsauga taip pat aukštame lygyje. Jos sūnui 2017 metais išsiliejo kraujas į smegenis, komoje praleido šešias paras. Pabudęs buvo neregintis, paralyžuotas, praradęs atmintį. Metus laiko gulėjo ligoninėse, buvo atliktos širdies ir smegenų operacijos. Šiuo metu jis sveikas.
Pandemiją jai teko pergyventi panašiai kaip ir mums Lietuvoje. Tik pas juos jaunimas buvo sukilęs. Nusiaubė ir suniokojo parduotuves, miestus. Vilija ironizuodama sako, kad pandemija atskleidė atskirų tautų vertybes. Prieš pirmąjį „lokdauną“ Lietuvoje žmonės „šlavė“ nuo prekystalių kruopas, JAV žmonės stovėjo didžiausiose eilėse prie ginklų, o pas juos, Nyderlanduose, nusidriekė eilės prie Coffie Shop, kur pardavinėjami narkotikai. Per žinias rodė eilėse stovinčius ne tik jaunus vyrus, bet ir daugybę merginų.
Knygas Vilija rašo laisvalaikiu. Parašiusi ir eilėraščių, ir prozos knygų. Didžiausio populiarumo sulaukė jos ketvirtoji knyga „Stebuklo galia”. Beje, ją dar galima įsigyti internetu. Tai atviras pasakojimas apie jos asmeninį gyvenimą ir ypatingą mistinį įvykį, kai jo sūnų ištikus klinikinei mirčiai, teko gelbėti iš mirties nagų. Knyga – tai viltį bei meilę nešantis pasakojimas. Ji atsako į klausimą kas vyksta su žmogumi, kada jis yra komos būsenoje, kaip jautėsi sūnus būdamas aklas ir kaip jis jaučiasi dabar.
Netrukus turėtų pasirodyti nauja Vilijos knyga „Pas sielos terapeutę”. Joje sukūrė penkis neegzistuojančius tikrovėje klientus ir atskleidė jų sielos gijimo kelią, tačiau klientų problemos paimtos iš gyvenimo patirties. Per dialogą pas sielos terapeutę atskleidžiama terapijos metodika, kurią ji naudoja savo kasdieniniame darbe. Būtent jos dėka padeda žmonėms susikurti laimingą gyvenimą, atsikratyti įvairių negandų, sunkumų, dvasinių negalavimų.
Jau pradėta rašyti ir šeštoji knyga – romanas „Tulpės ir narkotikai”. Joje persipina trijų jaunuolių likimai. Pasakojimas apie tai, kaip mieli iš gerų šeimų kilę jaunuoliai tapo priklausomi nuo marihuanos, atsidūrė gatvėje ir kaip jie sunkiai kapstėsi iš narkotikų nelaisvės. Gyvendama šioje šalyje Vilija nuolatos mato, kokia siaubingai apgailėtina olandiško jaunimo padėtis. Kasmet maždaug dviem tūkstančiais jaunuolių bei merginų pasipildo gatvėje gyvenančių narkomanų skaičius. Benamių nakvynės namuose netelpa visi į narkotikų liūną patekę jaunuoliai, narkologinės klinikos perpildytos, psichiatrinėse ligoninėse taip pat didžiulės eilės.
Siekiant ištraukti jaunimą iš narkotikų liūno steigiamos bendruomenės, kur prižiūrimi socialinių darbuotojų gyvena po dvidešimt jaunuolių kotedžuose po vienu stogu. Nyderlanduose jau trūksta darbuotojų, kad uždirbtų senjorams pensijas, nes daugelis darbingų žmonių dėl narkotikų naudojimo tapo chroniškais ligoniais ir patys gyvena kaip pensininkai, gaudami pašalpas iš valstybės.
Vilija sako nelinkinti Lietuvai to, kas atsitiko Nyderlanduose. Ji kalba apie tai, ką gerai žino, nes šešis metus dirbo buvusių narkomanų laisvalaikio centre Pameijer. Išgirdo daugybę išpažinčių kaip žmonės pateko į narkotikų pinkles. Teko juos gelbėti nuo gyvenimo nepakeliamos naštos, mokant juos įvairios kūrybos – poezijos, fotografijos, kinematografijos. Jai teko kartu su ligoniais eiti į žygius ir įgyvendinti kitas sveikatinimo priemones.
Jos pažįstamos sūnus, juridinio koledžo studentas nuo narkotikų naudojimo tapo chronišku psichiniu ligoniu, o kaimynų sūnus du kartus gydėsi narkologinėje klinikoje nuo marihuanos priklausomybės. Kas mėnesį Nyderlanduose kažkas žūsta po traukinio bėgiais dėl psichozės nuo narkotikų. Jos bendradarbių sūnūs taip pat įklimpę į narkotikus, bandė žudytis. Vilijos klientų tarpe taip pat yra narkomanų, bandančių ieškoti kelio iš aklavietės.
Nyderlandai užsikrėtė narkotikais VI a., kada laivais plaukė užkariauti naujų žemių ir atsivežė iš svetur ne tik šilką, turkiškus tulpių svogūnus, bet ir narkotikus. Kai tik Nyderlandai nuskambėjo pasaulyje kaip legaliai prekiaujanti narkotikais – marihuana, tuoj pat susilaukė Pietų Amerikos kokaino prekeivių dėmesio ir „globos“. Vilija pasakojo, kad Nyderlandų miškai masiškai užteršti narkotikų gamybos atliekomis, pakvėpuoti grynu oru miške jau tapo sudėtinga. Policija nespėja gaudyti narkomafijos atstovų. Kaip toje pasakoje – nukerti slibinui galvą, o vietoje jos keturios naujos atauga. Neseniai viduryje baltos dienos nušovė kriminalinių naujienų žurnalistą vien dėl to, kad įbauginti visus kitus. Nyderlandai seniai kovoja prieš narkotikus, bet kol kas šį karą pralaimi. „Taigi, ar tokios ateities mes norime Lietuvai ?“, – klausė rašytoja. Ji siūlo nekopijuoti Nyderlandų patirties legalizuojant narkotikus, nes tai nuvestų mus į gilią tautos degradaciją ir sunaikintų mūsų šalies ateitį.
Kita itin aštrias diskusijas Nyderlanduose kelianti tema – pabėgėliai. Vilija teigia, kad dauguma pabėgėlių vis tik nėra karo pabėgėliai. Jie nesiveržia dirbti, integruotis, tačiau dažnu atveju siekia gauti veltui ne tik butą, pašalpą sau, bet ir plačiai savo giminei, kuri atvyksta po jų įsitvirtinimo bet kurioje Europos Sąjungos šalyje.
Nyderlanduose yra pabėgėlių priėmimo organizacija, joje dirba net apie 100 tūkst. darbuotojų. Jie, žinoma, suinteresuoti neprarasti darbo. Daugelis pabėgėlių yra musulmonų tikėjimo. Jie linkę sunaikinti savo dokumentus, dedasi Sirijos karo pabėgėliais.
Sakau tai, nes mūsų šeimos geras draugas dirba toje pabėgėlių organizacijoje ir puikiai žino padėtį iš vidaus. Yra buvę atvejų, kai autobusų vairuotojai pabėgėlių buvo sumušti vien dėl to, kad neleidžia jiems veltui važiuoti. Pabėgėliams jau išskirti specialūs autobusai – važiuoti dykai. Be to, atvykėliai kuria savo partijas, užima aukštus postus. Kai kurių Nyderlandų miestų merais jau renkami musulmonai. Ryškėja katalikų bažnyčių uždarymo tendencija, statomos mečetės. Vilija pasakojo, kad viena tokia mečetė išdygo ir jos gatvėje. Ji mano, kad europiečių naivumas gali pridaryti nepataisomos žalos jau netolimoje ateityje.
Į Lietuvą rašytoja atvyksta kasmet, nes nenori nutolti nuo savo šaknų. Ji mato kaip mūsų šalis gražėja, puošiasi dideli miestai ir miesteliai. Tiesa, jos požiūriu, pokyčiai kaime nėra džiuginantys. Kaip ir švietime, medicinoje bei kultūroje. Jie su vyru tapę pensininkais nori grįžti gyventi į Lietuvą, todėl šiemet įsigijo kuklų butelį Palangoje. Jos vyras asmatikas, todėl jam kenkia užterštas oras. Grynas pajūrio oras labai tiks.
Vilija didžiuojuosi, kad yra lietuvė. Tą įskiepijo ir savo sūnui bei dukrai. „Mes lietuviai esame be galo stiprios dvasios tauta su ypatingai didžiuliu laisvės polėkiu“, – sako ji. Ir svajoja, kad galima būtų lietuviams turėti dvi pilietybes. „Nesvarbu kur gyveni, gimei lietuviu ir mirsi lietuviu. Todėl būtina svetur gyvenantiems lietuviams suteikti ir Lietuvos pilietybę“, – įsitikinusi Vilija.
