Romaldas Abugelis. Ar mums dar rūpi Lietuvos ateitis?

Nuo 19 a. iki šių dienų pasaulyje išnyko kelios dešimtys tautinių valstybių, o tautų – dar daugiau. Mes esame viena iš labiausiai nykstančių tautų pasaulyje – 1990 metais Lietuvoje gimė 57 tūkst. kūdikių, o pernai jau tik 19 tūkstančių.

Seimo 2023 metais patvirtintoje valstybės ateities vizijoje „Lietuva 2050“ planuojamas tolesnis tautos nykimas – gyventojų skaičiaus mažėjimas iki 2,2 mln. Šie skaičių pokyčiai yra ne elementari matematika, o skaudus priminimas, kad mūsų ateities kartos gali netekti savo Tėvynės.

Rūkymas, alkoholis, narkotikai, smurto kultūra ir laisvas gyvenimo būdas smarkiai žaloja jaunimą. Tyrimai rodo, kad vis daugiau Lietuvos jaunimo santuoką laiko atgyvena. Viešoje erdvėje daugėja nepalankių vertinimų šeimos atžvilgiu.

Ypač kelia nerimą 2025 m. lapkričio 10 d. Seime registruotas Šeimos stiprinimo (?) įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Juo siekiama iš esmės pakeisti galiojančią šeimos politiką Lietuvoje. Priėmus šį projektą būtų atsisakyta įvadinės nuostatos, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, taip pat valstybės įsipareigojimų ir svarbiausių prigimtinės šeimos stiprinimo politikos orientyrų, pavyzdžiui, nuostatos, kad „šeimos pagrindas yra laisvas vyro ir moters apsisprendimas“. Nebeliktų ir nuostatos, kad tėvai turi teisę nevaržomai rūpintis savo vaikų doroviniu ir religiniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Be to, praplečiama „su šeimomis dirbančių organizacijų“ sąvoka, atveriant galimybę šeimos politiką mūsų šalyje formuoti bet kurioje ES valstybėje įsteigtiems juridiniams asmenims, siūloma panaikinti Nacionalinę šeimos tarybą ir atsisakyti kai kurių kitų vertybinių nuostatų.

Žinant Lietuvos demografinės krizės gylį, toks politikų sumanymas yra visiškai nesuprantamas.

Mūsų Konstitucijoje teigiama, kad šeima yra valstybės pagrindas, bet minėtos tendencijos verčia abejoti tinkamu valdžios nusiteikimu užtikrinti pagrindinio įstatymo įgyvendinimą ir tautos gyvybingumą. Seimas pamiršo ne tik Konstituciją, bet ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatą, kad vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. Akivaizdu, kad be jaunimo ir šeimos negali gimti ir skleistis tautos rytojus.

Aš savo šeimą prisimenu kaip bendrystės, atsakingumo ir sąžiningumo ugdymo tvirtovę. Nors gyvenome varganai, šeimoje gavome viską, ko reikėjo gyvenimui. Tėvų širdys dosniai apdalijo meile mus visus septynis. Ir sunkiausiu metu jie išlikdavo kantrūs ir ramūs. Stiprybės jiems teikė tikėjimas. Tėvai sugebėjo nenorėti duonos tuomet, kai jos pakakdavo tik mums. Jų šypsenos buvo guodžiančios, drąsinančios ir laiminančios. Prisimenu, kad tėvų sidabrinių vestuvių dieną mama vilkėjo tautinį kostiumą. Kupare, kuris buvo naudojamas grūdams laikyti, jie mums išsaugojo tvarkingai supakuotą senutėlę „Tautišką giesmę“. Tėvų angelišką globą jautėme visą gyvenimą.

Apmaudu, kad į tautos atstovybę pretenduojančios politinės jėgos vis dar neapčiuopia esminės problemos. Rinkimų į Seimą programos suguldomos į dešimtis puslapių, užuot įsirašius visą tautą vienijantį, ambicingą ir prasmingą tikslą – atkurti iki 1990 m. kovo 11 d. buvusį gyventojų skaičių, o po to siekti ir 5 milijonų ribos. Bandymai didinti gyventojų skaičių imigrantų sąskaita problemos nesprendžia. Ją tik gilina.

Keista matyti, kaip Seimo nariai savotiškai lenktyniauja, kas pateiks daugiau įstatymų projektų ir pasiūlymų jiems, kas dažniau pasisakys. Būtų kur kas tikslingiau jų veiklos rezultatyvumą matuoti šiais rodikliais: gimstamumo, gyvenimo trukmės, sugrįžtančių piliečių į Lietuvą skaičiaus didėjimas; emigracijos, sergamumo ir mirtingumo mažėjimas; alkoholio, narkotikų naudojimo ir kitų rizikų suvaldymas bei kai kurie kiti su mūsų visuomenės gyvybingumu susiję rodikliai.

Susidaro įspūdis, kad politikai jau susitaikė su valstybės žlugimu, nes jie nepaiso arabų istoriko ir filosofo Ibn Chaldūno įžvalgų (1377 m.) apie tai. Jis taip apibūdino valstybės žlugimo priežastis: visuomenės tarpusavio ryšių sutrūkinėjimas, solidarumo suirimas, demoralizacija, religijos vienijančio vaidmens sumažėjimas, valdžios atitrūkimas nuo visuomenės, slegianti savivalė, teisingumo principų pažeidimai, kylantys iš valdžios ir atskirų socialinių sluoksnių, didelis turtingųjų pomėgis prabangai.

Nesiimsiu minėti atitinkamų požymių mūsų kasdienybėje kiekvienai filosofo minčiai pagrįsti. Tai geriau už mane padarys skaitytojai. Tik akcentuosiu dvi iš jų – tarpusavio ryšius ir moralę.

Anot Chaldūno, „Visuomenė tuo stipresnė ir labiau konsoliduota, kuo stipresnis yra jos bendruomeninis jausmas. Pastarasis yra formuojamas konsensuso pagrindu“. Galima dar pridurti, kad bendruomeniškumas yra tiesiausias kelias į pasitikėjimą, kurio dabar itin stinga. O kur bendrystė, pasitikėjimas, ten ir moralė. Ir mūsų išminčius Vydūnas yra pastebėjęs, kad mažos valstybės išlikimui moraliniai kriterijai yra svarbiausi.

Galvoju sau – kaip būtų gražu, jei mūsų valstybės trys pirmieji asmenys pamirštų tarpusavio santykių aiškinimąsi per žiniasklaidą, reitingų vaikymąsi, pakiltų nuo miesto grindinio ir nuvyktų pabendrauti prie arbatos į kokią kaimo sodybą. Prie šiltos molinės krosnies šaltu protu pasitarti dėl Lietuvos fizinio ir moralinio nykimo sustabdymo. Sakote, tai neįmanoma? Bet gi Kalėdos – stebuklų metas…

Mankurtu tampama, o ne gimstama. Toks žmogus nežino, kas jis yra ir kam priklauso, nes jam nerūpi savo gimtoji kalba, šeima, tautinės tradicijos, tautos istorija. Žmonėmis, kurie nutautinti, paveikti propagandos ir netikusių švietimo sistemų, įtraukti į skaitmeninę priklausomybę ir informacinį šurmulį, yra lengviau manipuliuoti. Neleiskime to, būkime savo šalies šeimininkais.

Turėtume sekti kitų valstybių, kurios ne žodžiais, o konkrečiais darbais rūpinasi savo tautų ir valstybių išlikimu, pavyzdžiais. Čia verta paminėti Airiją. Jos gyventojų skaičius per gerą šimtmetį (iki maždaug 1970 metų) sumažėjo daugiau kaip du kartus ir nesiekė net trijų milijonų. Tai iš esmės lėmė 1845-1850 metais siautėjęs didysis badas ir masinė emigracija, ypač į JAV. 1973 m. įstojusi į Europos Bendriją, Airija buvo pati vargingiausia jos narė.

Susivienijusi Airijos bendruomenė per paskutinius penkis dešimtmečius atkūrė sutrūkinėjusius tautos ir savo tėvynės saitus. Politinės partijos nustojo žaisti vadovėlinius žaidimus „pozicija – opozicija“ ir bendromis pastangomis ėmėsi darbo. Solidžios paramos sulaukė vaikus auginančios šeimos, ypač daug dėmesio buvo skirta švietimui. Buvo įgyvendinta gausybė ekonominių, kultūrinių, sveikatingumo, socialinių ir kitokių priemonių. Airija, neseniai buvusi pelene, per gana trumpą laikotarpį tapo viena turtingiausių valstybių ne tik Europos Sąjungoje, bet ir pasaulyje. Dabar joje gyvena jau 5,3 mln. gyventojų.

Įkvepiantis ir Estijos pavyzdys. Jos konstitucijoje įtvirtinta nuostata su nepajudinamu tikėjimu ir tvirta valia stiprinti valstybę, kuri garantuos estų tautos, kalbos ir kultūros išsaugojimą per amžius. Yra ko pasimokyti ir iš Lenkijoje bei kai kuriose kitose šalyse įgyvendinamų šeimos politikų.

Būkime pilietiškai aktyvesni, vieningesni, dvasiškai jautresni savo tautos ir valstybės ateičiai. Nebūkime apsnūdę. Tai labai pavojinga būsena. Turkijos Respublikos įkūrėjas ir pirmasis jos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas yra pasakęs, kad miegančios tautos arba pradingsta, arba pabunda vergais.

Romaldas Abugelis yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos narys.

Autoriaus sutikimu lrt.lt