Literatūrinis prisiminimas, kažkodėl aplankęs Konstitucijos dieną
Kai sulaukiau to paauglystės amžiaus, kada jau gali įvertinti skaudų realizmą rašytojų kūriniuose, tėvas, mokytojas, iš kažkur gavęs, davė paskaityti vyro plaštakos dydžio ploną, pilkai mėlyną knygelę.
Tai buvo negirdėto, neįprastai skambančia ilga pavarde rašytojo, Aleksandro Solženicyno, 1962 m. legaliai išleista apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena„. Pasakojimas apie vieną paprasto ruso kaimiečio sovietiname lageryje išgyventą dieną. Knyga, kurią chruščiovinio „atolydžio” metais buvo leista publikuoti, nes norėta demaskuoti Stalino nusikaltimus (ir tuo išteisinti juos vykdžiusią komunistų partiją). Bet greitai iš sovietinio legalumo erdvės buvo „išimti” ir knyga, ir jos autorius.
Pradėjau skaityti, ir detalus, tikroviškas lagerio buities vaizdavimas iš pradžių pasirodė nuobodus. Bet greitai pajutau užslėptą kūrinio jėgą. Tuomet nenumaniau, kad „Viena diena” taps ilgametės neakivaizdinės draugystės su A. S. įžanga. O kai 1982 m. pavasarį atsisakysiu duoti priesaiką sovietų armijai, įniršusiems karininkams pacituosiu įsiminusią maksimą iš „Gulago archipelago”: „Geriau mirti, negu leisti sulaužyti savo dvasinį stuburą”.
Tėvas labai mėgo daugiaprasmį epizodą iš „Vienos dienos”, kur aprašoma iš katorginio darbo naktį parvarytų kalinių kolonos krata. Jis ir man paliko gilų įspūdį tuo tiksliai pastebėtu skirtumu tarp režimo deklaruojamų didžių idėjų – ir tikrovėje viešpataujančio melo bei smurto. Kas būdinga, deja, ne vien praeitin nugrimzdusiems režimams.
Kalinius išrengia Sibiro šaltyje, ant sniego, ir krato konvojus, vadovaujamas leitenanto Volkovojaus („Štai ką Dievas tinkama pavarde pažymėjo-tamsaus gymio, žvelgia iš paniūrų”).
Scena, kaip ir visos dienos vyksmas, skaitytojui pateikiami to pilko pagrindinio herojaus, Ivano Šuchovo, akimis ir mintimis. Kaliniai, įpratę prie savo beteisės būklės, nuolankiai išsirengia ir leidžiasi apieškomi. Bet tarp jų – naujokas, neseniai nuteistas antrojo rango kapitonas. Tas paleidžia gerklę – taip savo kariniuose laivuose buvo įpratęs: ” – Jūs neturite teisės šaltyje žmones nurenginėti! Jūs Baudžiamojo kodekso d e v i n t o j o straipsnio nežinote!”
Turi. Žino. Tai tu, brol, dar nežinai.
” – Jūs ne tarybiniai žmonės!” – rėžia jiems kapitonas. ” – Jūs ne komunistai!”
Kodekso straipsnį Volkovojus dar pakentė, o čia kaip juodas žaibas krūptelėjo: ” – Dešimt parų griežto!” (t. y., nešildomo karcerio, su menku maisto daviniu).
Savo laiką praaugusi knyga. Apie visuomenę totaliai kontroliuojančio režimo ir nupilietintos visuomenės santykį.
Asociatyvi nuotrauka R. G. 2021 m. ruduo.
Nuostabiai gražiai parodytas meruko Šimašiaus Vilnius- senovės pastatai ir vartai išmarginti grafičiais. Niekas nesugautas, niekas nepagautas. Beje, ant tų vartų tiktų jo portretas, nes toks kleckuotas jo požiūris į Vilnių- į Lietuvos sostinę. Visais atžvilgiais.
Klausimas. o klausti galima. Gal visam Seimui tokias sąlygas reikėtų sukurti – gal išgaruotų iš jų sąmonės pederastizmo ideologija?
Puikiai pastebėta. Tik iš galvelės neišgaruotų, nes tie „garai” yra virtę globalistų- genderistų čežančiais jų kišenėse. Kai žmonės už juos balsavo, ar prieš tai prisaikdino juos atsiklaupusius, kad nebalsuos už Tėvynės žūtį? Ar šiandien juos kviečiasi į savo apylinkę stoti prieš liaudies teismą? Ar raštiškai reikalauja patvirtinti, kad nebalsuos už vaikų, motinų ir tėvų ašaras?