Birželio 9 d. Belgijoje vyksta rinkimai. Rinkėjai ne tik eis prie balsadėžių rinkti naujo Europos Parlamento, bet ir federalinio bei regioninių parlamentų. Šalis politiškai susiskaldžiusi kaip niekad anksčiau, o apatija įsitvirtinusiam politiniam elitui, o gal net atviras pyktis juo, auga su kiekvienais metais, ir tai atsispindi rinkimų rezultatuose.
Atliktas tyrimas parodė, kad per naujausius 2019 m. rinkimus 1,3 mln. rinkimų teisę turinčių Belgijos rinkėjų (17 proc. visų rinkėjų) arba neatėjo balsuoti, arba atidavė negaliojantį balsą. Šis skaičius dar labiau stebina, jei nepamirštame, kad Belgija yra viena iš keturių ES šalių, kuriose balsavimas yra privalomas.
Dešimtys partijų, esančių tiek federaliniame parlamente, tiek ir regioninėse valstybės struktūrose, įsteigtose pagal šalies vidaus kalbų (olandų, prancūzų ir vokiečių) sienas, taip pat retai randa bendrą kalbą. Tradiciškai Valonija yra kur kas labiau kairiųjų pažiūrų nei Flandrija, o tai tik dar labiau apsunkina bendro sutarimo pasiekimą federaliniu lygmeniu.
Po šį sekmadienį įvykusių rinkimų tikėtina, kad tai virs kelis mėnesius truksiančia aklaviete, nes partijos ginčysis dėl to, kas valdys šalį. Šiuo metu Belgijai priklauso ilgiausio laikotarpio be vyriausybės pasaulio rekordas – 2010-2011 m. jai prireikė 541 dienos.
Dauguma flamandų rinkėjų gali balsuoti tik už flamandų partijas, o prancūzakalbiai – už prancūzakalbių partijas. Briuselyje belgai gali rinktis. Nedidelė vokiškai kalbanti mažuma renka savo parlamentą, kuris prižiūri kultūros politiką. Tradicinės partijos neveikia visos šalies mastu ir yra suskirstytos į flamandų ir prancūzakalbių partijas, o išimtis – marksistinė darbininkų partija (PVDA/PTB), kuri veikia kaip viena nacionalinė partija.
Nereikia nė sakyti, kad pašaliečiams – ir net patiems belgams – Belgijos struktūros labirintai yra velniškai sunkiai suprantami. Iš tiesų kai kurie (pavyzdžiui, „Brexit” lyderis Nigelas Farage’as) ne visai nepagrįstai teigia, kad tai apskritai nėra šalis.
Nors pastaraisiais metais gandai apie artėjančią Belgijos „mirtį” buvo gerokai perdėti, apklausos rodo, kad tai nėra tolima galimybė, nes dvi flamandų nacionalistų partijos ketina laimėti daugumą rinkėjų šiaurinėje olandiškai kalbančioje šalies dalyje, Flandrijoje.
Tikimasi, kad separatistinė Vlaams Belang gaus 25,8 proc. flamandų balsų ir taps didžiausia partija šalyje. Dešinioji Nieuw-Vlaamse Alliantie (N-VA) galėtų gauti 21 %. Socialistinė Vooruit užima trečiąją vietą su 15,6 %. Tačiau neapsisprendusių rinkėjų skaičius (manoma, kad jų bus 21 %) vis dar gali turėti didelės įtakos sekmadienio rezultatams.
„Vlaams Belang” neslepia, kad ateinančiais metais norėtų padalyti šalį, pradėdama nuo vienašališkos „suvereniteto deklaracijos”, kurią palaikytų flamandų dauguma, jei būtų suformuota regioninė vyriausybė. N-VA, kurios pirmininkas Bartas de Weveris nedviprasmiškai atmetė galimybę bendradarbiauti su Vlaams Belang nei regioniniu, nei federaliniu lygmeniu, nori reformuoti federalinį modelį į konfederacinį ir visą valdžią perkelti į regioninį lygmenį.
Pagal šį modelį Flandrija ir prancūzakalbė Valonija kartu nuspręs, kuriose srityse jos vis dar nori bendradarbiauti konfederaciniu lygmeniu, kad išlaisvintų šalį iš „sąstingio ir aklavietės”. Briuselio regionas ir vokiškai kalbanti bendruomenė gautų atskirą statusą. Kai kurios prancūzakalbės partijos pritaria N-VA idėjai reformuoti valstybę, tačiau nepritaria šalies padalijimui – Valonija, kaip bene labiausiai ekonomiškai nuskriaustas regionas, yra labai priklausoma nuo flamandų mokesčių pinigų, kad galėtų išsilaikyti.
Dėl neseniai išsakytų pastabų, kuriose Bartas de Veveris atrodė patenkintas konfederalizmu, tačiau nerodė jokio realaus suinteresuotumo siekti to, kas turėtų būti tikrasis tikslas – visiškos flamandų nepriklausomybės, Vlaams Belang pirmininkas Tomas van Griekenas apkaltino N-VA pirmininką tapus „geriausiu Belgijos sistemos propagandistu”.
Nors šios dvi partijos galėtų pasiekti daugumą Flandrijos regiono parlamente, bet koks perėjimas prie konfederalistinio modelio turėtų būti suderintas su kitomis partijomis, o tai, be abejo, reiškia, kad į šį procesą turi būti įtrauktos ir frankofoniškos partijos.
Valonijoje ir Briuselyje pagal naujausią visuomeninio transliuotojo RTBF apklausą frankofoniška Socialistų partija PS ir centro dešinioji liberalioji partija Mouvement Reformateur surinko apie 22 % balsų. Marksistinė PTB yra trečioje vietoje.
Tyrimai rodo, kad Flandrijoje didžiausią susirūpinimą kelia migracija: 22 % flamandų teigia, kad tai yra „didžiausia problema”. Nenuostabu, kad Vlaams Belang, kuri ragina visiškai uždaryti sienas, kol migrantų problema bus suvaldyta, pasiekia tokius gerus rezultatus.
Briuselyje ir Valonijoje svarbiausia yra perkamoji galia, o Flandrijoje ji yra antroje sąrašo vietoje – galbūt neatsitiktinai Vlaams Belang ją pasirinko kaip vieną svarbiausių savo prioritetų.
Liūdnas Belgijos politikos bruožas yra tas, kad didžiausia partija paprastai neužima vadovaujančio vaidmens ir neskiria ministrų. Dabartinis ministras pirmininkas Alexanderis De Croo yra flamandų liberalas (Open VLD), priklausantis tik septintam pagal dydį federalinio parlamento blokui.
2020 m. spalio mėn. buvo sudaryta de Kroo „Vivaldžio koalicijos” vyriausybė, pavadinta pagal kompozitoriaus kūrinį „Keturi metų laikai”, kad atspindėtų koalicijos partijų sezonines spalvas – mėlyna (žiema) – liberalai, žalia (pavasaris) – žalieji, raudona (vasara) – socialdemokratai, oranžinė (ruduo) – krikščionys demokratai. Nors tuo metu N-VA buvo didžiausia flamandų partija, ji nebuvo atstovaujama šioje koalicijoje, kuri dėl to nesudarė flamandų daugumos, o tai sukėlė rimtų abejonių dėl jos demokratinio teisėtumo.
Taigi, norint tapti Belgijos ministru pirmininku, svarbiau gauti konkuruojančių politinių lyderių paramą, o ne būti didžiausia Belgijos partija – politinis reiškinys, geriau žinomas kaip partokratija. Partokratija, dažnai vartojama paniekinamai, yra valdymo forma, kai politinės partijos yra pagrindinis valdymo pagrindas, o ne piliečiai ar atskiri politikai. Partijos pirmininko ir partijos biuro įtaka nusveria tarpusavyje išrinktų narių įtaką. Tai gali atsispindėti grupinėje drausmėje, kai praktiškai visi išrinkti nariai, priklausantys tai pačiai partijai parlamente, visais klausimais balsuoja vieningai.
Nors nacionalistinė „Vlaams Belang”, remdamasi gyventojų parama, po birželio 9 d. rinkimų turėtų tapti naujuoju Belgijos ministru pirmininku, jai vis dar neleidžiama dalyvauti vyriausybėje dėl sanitarinio kordono – ilgalaikio politinių partijų susitarimo, kad jos nebendradarbiaus su šia partija dėl jos „kraštutinių” pozicijų tokiais klausimais kaip imigracija ir integracija.
Dėl kito ministro pirmininko reikėtų tikėtis „saugaus” pasirinkimo. Galima įsivaizduoti, kad potencialūs koalicijos partneriai susitars dėl kokio nors patyrusio, pageidautina arti centro asmens, ir tikėtina, kad N-VA, siekdama sumažinti flamandų spaudimą, galėtų atlikti karaliaus vaidmenį.
europeanconservative.com
