Rašytojas V.Bubnys: Laisvė – vandenynas, kuriame skęstame

Visuotinai žinomas ir pripažintas Lietuvos rašytojas, jau neretai ir lietuvių literatūros klasiku pavadinamas prozininkas, šešiolikos romanų autorius Vytautas Bubnys rugsėjo devintąją švenčia solidžią aštuoniasdešimt penkerių metų sukaktį. Jubiliejaus dieną kalbamės apie tai, kas rašytojui visą gyvenimą buvo svarbiausia, – apie žmogų, Dievą ir Lietuvą.

– Aštuoniasdešimt penkeri – geras pretekstas atsigręžti atgal, įvertinti prabėgusius metus, savo kūrybinį kelią… Nesigailit savąjį gyvenimą atidavęs literatūrai? Juk kiek per naktis prasėdėta, kiek popieriaus prirašyta, nervų ir akių prigadinta, kaip šiandien jums visa tai atrodo – ar ne veltui?

– Veltui visa tai ar ne veltui – ne man spręsti. Manosios kartos žmonės dar kitaip auklėti, dar kitokie jų prioritetai – tarp jų nėra įprasta pirmiausia klausti: „O kas man iš to?“ Literatūrą rinkausi ir jai didesniąją savo gyvenimo dalį atidaviau juk ne kokių nors išskaičiavimų turėdamas, ne apie karjerą, sotesnį ir lepesnį gyvenimą svajodamas, o tik dėl to, kad jaučiau vidinį imperatyvą, pareigą ir būtinybę kalbėti žmogui, kalbėtis su žmogumi – su savaisiais dalintis patirtimis, jausmais ir išgyvenimais, atliepti jų lūkesčius, paliesti jiems sopančias temas, drauge su jais ieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus, drauge ieškoti priimtiniausios pozicijos istorinių virsmų atžvilgiu…

Esama čia, be abejo, ir Dievo dovanos – nuo ankstyvos vaikystės buvau imlus, jautrus kalbai, literatūrai, labai mėgau atmintinai deklamuoti eilėraščius, taip pat ir savo paties sukurtuosius, o iš suaugusiųjų – paprastų kaimo žmonių pagyrimų ir nusistebėjimų gan anksti supratau, kad literatūriniai, kūrybiniai reikalai man sekasi geriau nei daugeliui.

Štai taip palengva, pats to nė nepastebėdamas, parašiau trisdešimt keturias knygas, iš kurių šešiolika – romanai.

Be abejo, būti rašytoju sovietiniais laikais nebuvo itin lengvas ir palankus darbas, tačiau man pavyko neparašyti nė vienos tokios knygos, kurios šiandien gėdyčiausi ar norėčiau išsižadėti. Ko gero, labiausiai čia pagelbėjo iš tėvų paveldėtas griežtas pasiryžimas visada, nepaisant aplinkybių, kalbėti tik tiesą. Tad net ir ankstyvojoje kūryboje, kur rašiau apie Lietuvos kolūkių bendruomenes, iš tiesų kalbėjau ne apie politinius, buitinius, o apie būties dalykus. Nebuvau pernelyg giriamas – nuolat buvo priekaištaujama, kad mano kūryboje socialistinio realizmo, kolūkinės tiesos yra pernelyg mažai, tačiau šiandien didžiuojuosi, kad anuometinių kritikų pastaboms nebuvau itin dėmesingas.

– Žinoma, rašytojas kalba kiekvienos savo knygos siužetu, išsisako kiekvieno savo herojaus lūpomis, tačiau tikras rašytojas (tas, kuris savo knygas laiko kūriniais, o ne projektais) kaži ką skaitytojui dar stengiasi pasakyti ir tarp eilučių arba savo kūrybos visuma. Kokią svarbiausiąją žinią, ataidinčią per visas jūsų knygas, skaitytojui nešate jūs?

– Manoji pagrindinė, per visą kūrybą vingiuojanti, nuolat įvairiais būdais kartojama ir nuolat tarp eilučių skambanti mintis būtų: „Žmogau – Dievas yra. Niekada nepamiršk to. Gyvendamas savąjį paprasto, neturtingo, dažnai neišmintingo, dažnai skriaudžiamo žmogaus gyvenimą, neturi teisės to pamiršti. Žinau, kad nelengva, žinau, kad kartais norisi manyti priešingai, tačiau vis tiek nepamiršk.“

Būtent šią savo, kaip rašytojo, misiją laikiau ir tebelaikau svarbiausia, besitęsiančia per visą mano kūrybą – net ir sovietmečio kūrinius, kai apie Dievą ir santykio su juo paiešką tiesiogiai kalbėti nebuvo įmanoma. Ryškiausiai ji, ko gero, atsispindi mano romane „Teatsiveria tavo akys“, kur kalbu apie menininką – medžio drožėją, gyvenantį kultūrinio lūžio laiku, kai Lietuva nuo pagonybės kaip tik žengė į krikščionybę. Dievo dekoracijos keičiasi, bet jo esmė visuose kraštuose, visais laikais ir visose kultūrinėse tradicijose išlieka ta pati – ne taip svarbu, kokiu vardu Dievą pavadinsi, kokia tradicija kliaudamasis jį garbinsi, bet tikėk – jis tavajame gyvenime yra, jis – aukštesnioji tavo gyvenimo jėga, aukštesnioji dimensija, be kurios tavasis gyvenimas, nesvarbu, ką bedarytum, stokos prasmės ir gelmės.

Dėl to ir pavadinimas toks: „Teatsiveria tavo akys“, juk žmogaus akys visada turi būti atviros ir nukreiptos į aukštesniąją tiesą – į tą, kurią tau perdavė tėvai, jiems – jų tėvai, kurią tau byloja tavo tautos istorija, jos nueitas kelias, tiesą, kuri turi gyventi kiekvieno mūsų širdyse ir protuose, nes vos ją užmiršę, vos nuo jos nusigręžę ir vėl tampame akli, nustojame žinojimo, kas patys esame, iš kur ateiname ir kur privalome nueiti.

Beje, buvau iš tų sovietmečio rašytojų, kurie niekada nevengdavo lankytis bažnyčioje – net ir tuo laiku, kai iš to buvo viešai šaipomasi, kai tai galėjo pakenkti ir mano, kaip rašytojo, karjerai, kūrybos sklaidai… Bet juk nepakenkė…

– Apie žmogaus dvasinę brandą, žilo plauko išmintį, nušvitimą visi esame perskaitę gausybę knygų. Noriu jūsų – aštuoniasdešimt penkerių metų amžiaus sulaukusio žmogaus – paklausti, ar tas brandos amžius tikrai egzistuoja, ar tai tik paguodos žodžiai, skirti senatvės paveikslui sutaurinti.

– Tikslaus amžiaus, kuriame žmogų ištiktų branda ar nušvitimas, be abejo, nėra. Viskas priklauso nuo žmogaus patirčių. Ilgas gyvenimas, žinoma, reikalingas, kad žmogus tų patirčių spėtų prikaupti, bet jei žmogus nuo jaunystės negyveno sąmoningo, atsakingo ir kryptingo gyvenimo, net per šimtą metų jų nesurankios.

Laisvė, žinoma, yra labai gerai – tai neginčytina vertybė, tačiau nereikia pamiršti, kad laisvė yra neaprėpiamas vandenynas, kuriame nemokančiam plaukti labai lengva nuskęsti. Todėl žmogus turi išlikti sąmoningas, todėl ir turi gyventi atsakingai, privalo save apsibrėžti – idant tos laisvės neatsikąstų daugiau, nei gali apžioti. Juk ne iš kur kitur, o būtent iš neapžiojamos laisvės tie stulbinantys emigrantų skaičiai, visuotinis nutautėjimas, susvetimėjimas vienas kito atžvilgiu… Tai laisvė – neturinti savo ribų ir, svarbiausia, neturinti tikslo. Ir skaudžiausia, kad šiandien dažniau emigruojama iš Lietuvos jau ne todėl, jog esama priežasties iš čia išvažiuoti, o todėl, kad nebelieka priežasčių pasilikti.

– O kas šiame pasaulyje, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia?

– Svarbiausia – visur, visose situacijose iki paskutinės savo akimirkos išlikti žmogumi. O tai reiškia: nepamiršk nei savo tėvų, nei savo istorijos – to, už ką jie ėjo ir galvas paguldė, ko jie siekė, kuo jie tikėjo… Būk su jais, jausk juos ir, svarbiausia, niekada neprarask sąžinės. Nemanyk, kad vienintelis esi teisus, kad gali kitus tik mokyti ir kritikuoti… Privalai sekti save ir analizuoti savąsias klaidas, o ne kito. Privalai išmokti pajusti savo neteisumą, savo kaltę, privalai patirti, kas tai yra atgaila, nes be jos nebūna nuodėmių atleidimo. O dar tai reiškia neprarasti vidinio pasaulio, pokalbio su savimi ir atsakingumo – savo veiksmų įvertinimo moraliniu požiūriu.

Šiandien, deja, taip jau yra nutikę, kad Lietuva virtusi ne pačiu draugiškiausiu kraštu senam žmogui gyventi… Kaip tik nuo žmonių sąmoningumo, nuo sąžinės ir moralinės atsakomybės visa tai priklauso. Dabartinis jaunimas, besiveržiantis vadovauti ir valdyti, deja, nė akimirkai nesusimąsto, kad juk ir jie kada nors bus seni – kada nors patys bus priversti gyventi toje terpėje, kurią šalies senjorams sukūrė.

„Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“ – tai juk šimtmečiais žinoma tiesa, tai pagrindinė moralinė nuostata, kurios žmonės kiekvienoje epochoje laikėsi ir privalo laikytis.

Senimą nūdienos Lietuvos „elitas“, deja, mato labai ciniškai. O mes juk ne išmaldos, labdaros ir lengvatų iš visuomenės norime, o pagarbos – paprastos, nuoširdžios, žmogiškos pagarbos.

Nenoriu būti blogų naujienų pranašu, bet akivaizdu, kad ateityje nemeilė mūsų visuomenės širdyse tik dar labiau išsikeros. O ko gi dar laukti, kai nūdienos auklėjimo modelis toks, kad bausti vaikų negalima, barti negalima, drausti jiems ką nors taip pat, šiukštu, negalima… O štai vaikams galima viskas. Vaikai nuo vaikystės jaučiasi savo tėvų viršininkais ir valdovais, tad kodėl ši nuostata turėtų pasikeisti vaikams užaugus? Vaikai juk išauklėti negimsta – juos išauklėti jautriais, dorais, sąžiningais ir mylinčiais žmonėmis – mūsų, suaugusiųjų, pareiga. Kad ir kokie šiuolaikiški, europietiški ir liberalūs būtume, mūsų valstybei nederėtų užmiršti šių kertinių tiesų. Antraip greitai apskritai nebeliks tokio darinio, kurį galėtume vadinti Lietuvos visuomene, – teliks pavienių, nei meilės, nei atsakomybės kits kitam nejaučiančių, laisvai migruojančių individų minia, vietoj amžinųjų klausimų tekartojanti vienintelį: „O kas man iš to?“

– Matėt šiek tiek „smetoninių“ Lietuvos laikų, visą sovietmetį… Kokius dalykus, jei tam būtų jūsų valia, iš anų laikų išsaugotumėte ir perneštumėte į dabartinę Lietuvą?..

– „Smetoninių“ laikų nedaug temačiau, bet ką jau ką, o ano meto švietimo sistemą tikrai mielai perkelčiau į šiuos laikus. Tautiškumą perkelčiau, žmonių bendrystę, jei įmanoma, – norėčiau, kad grįžtų anuomet turėtas žmonių tikėjimas bendru tikslu, bendro darbo prasmės ir kiekvieno žmogaus reikalingumo valstybei pojūtis… Daug ką iš anų laikų verta būtų išsaugoti – tik štai nelygybė tarp žmonių, socialinė atskirtis tarp turtuolių ir vargšų anuomet, deja, buvo tokia pat ryški, jei tik ne dar ryškesnė nei šiandien.

Na, sovietinių laikų negirsiu – pats juos atsimenate, tad žinote, kad džiaugsmo ir gėrio ten buvo nedaug, tačiau pasakysiu viena – sovietmečio nusikaltėliai milicijos vis dėlto prisibijojo, o nūdienos nusikaltėliai policijos nebijo visai.

– Gal ką norėtumėte palinkėti savo solidaus jubiliejaus proga sau ir Lietuvai?

– Ir sau, ir Lietuvai linkiu neprarasti vilties, kad išliksime – kad po šimto, po tūkstančio metų dar bus Lietuva, o jos žmonės tebekalbės lietuviškai ir tebedainuos senąsias lietuvių liaudies dainas. Gyvenkim šia viltimi ir gyvenkim taip, kad ji išsipildytų.