Tarkim, žmogus gimsta kairiarankis. Arba rudaplaukis ir dar šlakuotas.
Tokių, žinia, nedaug. Iš jų šaiposi mokykloje, nes kitokių nemėgstama, stumdo klasėje ar koridoriuose per pertraukas. Mokytojai verčia rašyti dešine ranka, o kairę pririša prie šono. Jie išmoksta prisitaikyti, užsiaugina storą odą patyčioms. Bet širdyje išsaugo pagiežą ir nuoskaudą.
Ir, tarkim, jie užauga ir vieną dieną sužino, kad yra toks kairiarankių (arba, atitinkamai, raudonplaukių) teisių gynimo judėjimas, sparčiai plintantis pasauliniu mastu. Išgirsta, kad būti kitokiu – jokia ne gėda ar yda. Priešingai – reikia tuo džiaugtis ir didžiuotis! Perskaito, kad jų, kitokių, žmonija nekentė visais laikais, persekiojo ir žemino, o „ryžas” kaip raganas degindavo ant laužo.
Atranda, kad jų daug, jie visur, įtakingi ir galingi, galintys rašyti įstatymus, diktuoti politines darbotvarkes ir laisvai skleisti mokslo žinias, įrodžiusias, kad kitokie yra talentingesni ir gabesni už įprastinius, o jų pasiekimai ir žygdarbiai tik dėl išankstinės neigiamos nuomonės istorijoje buvo nutylėti ar net trinti.
Ilgainiui tai virsta mada – vaikai ir jaunimas, o ir trokštantys karjerą lengviau padaryti dažosi plaukus arba bando keverzoti kaire ranka. Ši mada sparčiai plinta. Jau darželiuose vaikučiams imama pasakoti, kad jie gali laisvai pasirinkti, kuria ranka imti žaislus, gali juos imti net abiem!
O į tamsiaplaukius ar šatenus imama žiūrėti kaip į nepažangių ir atsilikusių sluoksnių atstovus, nuo šiol juos smagu pašiepti didžiosiose medijose. Išimtis padaroma tik blondinams ir strazdanotiems, mat jų irgi nedaug.
Svarbiausia, kad kairiarankiškumas (kaip ir ugniniai plaukai) tampa pažangos, modernumo ir ateities klestėjimo simboliu. Nors nieks nesugebėtų paaiškinti, kodėl. Juk lentą pjauti ar mašiną vairuoti galima ir taip, ir taip. Tiesiog pažangu, nes madinga, o madinga, nes pažangu! Todėl visa tradicinė dauguma automatiškai tampa nepažangia ir atsilikusia.
Jai nuolat primenamos praeities skriaudos, už kurias turi būti nuskriaustiesiems atlyginta. Tuo tarpu jos kritika pažangiesiems turi būti atmesta kaip kvailybė arba neapykantos kalba.
O nepasitenkinimas naująja padėtimi privalo būti bemat slopinamas ir užgniaužiamas. Teisę į orumą ir pagarbą juk turi tik aukos, o ne skriaudikai, ar ne?
Tik aukos gali įsižeisti dėl žodžio, įrašo ar gesto, kuriuos jos vienintelės gali palaikyti įžeidžiais, net jei kita pusė gintųsi nieko panašaus neturėjusi omeny arba kad turi teisę į kitokią nuomonę. Ir skriaudikams nubausti pasitelkti spaudą ir viešąją nuomonę, policiją ar teismus. Siekti juos išstumti iš padorios visuomenės tarpo.
Taip pat dešiniarankiams ar šatenams, vadinamiems visokiais naujai sugalvotais bjauriais terminais, atgal įsižeisti ar ginti savo jautrumą jau nevalia. Tokios pastangos sutinkamos pašaipiu cha cha ir ignoru. Tegul dabar žino savo vietą!
Šitam pasakojimui aiškiai trūksta pabaigos. Bet mes jos kol kas nežinome. Ar visi persidažys plaukus ir išmoks spausdinti kaire ranka? Bet jei visi bus vienodi, tai už kieno pažeidžiamas teises beliks kovoti? Dėl kokių privilegijų stengtis?
