Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Šita mintis nuskambėjo ir man įstrigo, žinomo psichiatro fb įraše, nuorodą į kurį atsiuntė socialinio tinklo draugė (žr. ČIA). Čia, žinoma, apie tuos, kuriems nepatinka Lukiškių smėlio dėžė.

Apskritai, jei pastebėjot, meras ir jo šalininkai savo retorikoje kuria tam tikrą aštrią pseudodilemą, įsakmiai ir be išimčių verčiančią rinktis tarp tariamo „raudojimo“ (stiprus įvaizdis, ar ne?) ir „džiūgavimo“. Kaip čia neprisiminus kažkada populiarios, nors ir nekorektiškos dainelės: kas nešokinės, tas…

Tai iš principo klaidingai konstruojama, bealternatyvė dilema, išduodanti ideologinę šito reikalo prigimtį. Arba esi su mumis ir „džiaugiesi“ „pliažu“ bei „šventi laisvę“, o tai reiškia, esi pažangus, cool, awsome ir t.t. Arba atmeti prievartinį raginimą linksmintis memorialinėje vietoje, atsisakai pamiršti skaudžią praeitį, ištrinti šios vietos atmintį užsitrenkiant begalviame šėlsme, tad, automatiškai, esi nevykęs „raudoklis“, neišgijęs nuo sovietmečio traumų, o gal linkęs į depresiją, net suicidą, nesuprantantis ir nenorintis nei pokštų, nei žaismės, taigi nelankstus, davatkiškas, kompleksuotas ir išvis draudimus bei bausmes mėgstantis kolchoznikas mėšlinais batais. Kitų variantų gi nėra ir iš principo būti negali!

Taip liberalų godojama laisvė sugrūdama į siaurą manipuliacijos narvą. Laisvė, neleidžianti iš tiesų laisvai rinktis anapus tariamo šaunumo ir šiuolaikiškumo versus neva atsilikimo ir tamsos. Laisvė, užkertanti visus kelius alternatyvoms, abejonei, kitiems buvimo aikštėje būdams. Tik taip suprantama laisvė, pavirstanti savo pačios priešingybe.

Taip primityviai mero aiškinamos ir demonstruojamos negatyviosios laisvės suabsoliutinimas nejučia primena kitą suabsoliutinimą, kurio ideologinės šaknys mums pažįstamos geriau. Komunizmo išaukštintą visų lygybę, tikrovėje suskliaustą iki komunalkės, kariuomenės, lagerio ar kolchozo lygiavos. Tas pats mechanizmas, paverčiantis be galo svarbius ir reikalingus laisvės-lygybės-brolybės principus savo pačių tragiška karikatūra ar grotesku.

Atsisakantys keistis tokiu būdu, kaip jiems nurodo/liepia/ragina/skatina/spaudžia/verčia visi tokie dabarties ideologai kaip Šimašius, Pūras ir Co, liberalų mąstysenoje, matyt, yra nevisžmogiai, taigi žemesnės rūšies padarai, nesusipratėliai, netikėliai (ir nevykėliai), reikalingi skubaus viešo išvanojimo ir perauklėjimo pastangų. O jei tai nepavyktų, ką gi, mes gi perspėjome apie pasekmes.

Jei sovietai su tokiais neperauklėjamais susitvarkydavo greitai, dažniausiai viešai ir atvirai – likusiems įbauginti ir paskubinti susiprasti, tai dabar sistemos tarnams kuo nors neįtikęs bus sutvarkytas tyliai, slapta, nei lapei nesulojus. Jis taip ir nesužinos, tad galės tik spėlioti, kodėl jam staiga, lyg ir be aiškios priežasties, pradėjo nebesisekti, viena po kitos užsidarinėti durys, strigti arba net strimagalviais žemyn leistis socialinis liftas, kodėl su pasibjaurėjimu ar įtarumu ėmė ir nusisuko vakarykščiai bičiuliai bei draugai.

O turintis naivumo ieškoti teisybės ar išdrįsęs aiškintis, kas gi čia vyksta, veikiai atsitrenks į nematomą, bet neįveikiamą sieną, arba įsipainios bei ilgam įstrigs įstatymų bei administracinių nuostatų klampynėje, kurioje jo oponentai nardo lyg žuvis vandeny.

Dar baisiau, kad toks nesusipratėlis-teisybės ieškotojas rizikuoja būti greitai palaikytas nežinia ko siekiančiu išsišokėliu, kuriam ne vieta padorioje draugijoje. Gal net psichiškai nestabiliu ar aklo ir nemotyvuoto įniršio pulti niekuo dėtus ir, žinoma, tik gero jam linkinčius kolegas skatinamu isteriku, verčiančiu šiuos nuostabius ir nekaltai užsipultus žmones kantriai, kone su ašaromis akyse, kęsti visus tuos niekuo nepagrįstus jiems beriamus priekaištus ir insinuacijas…

Šis išsišokėlis ir ramybės drumstėjas beigi nerašytų taisyklių laužytojas ir, tarp mūsų kalbant, tikras stuobrys, su nuostaba ir sumišimu bus priverstas taip pat stebėti, kaip jo skriaudikai, priešingai, itin sparčiai daro įspūdingas karjeras, lengvai gauna privilegijas, grantus, premijas, garbingus postus ar net ordinus, kurių, jo nuomone, ne itin, o gal ir visai nenusipelnė, nes anoks mat čia nuopelnas būti viršininko meiluže arba niekuo neišsiskiriančiu, bet mitriu jo padlaižūnu.

Arba vien už tai, kad, kaip pikti liežuviai plaka, priklauso tvirtai konsoliduotai neformaliai grupuotei, sumaniai ir be jokių moralinių skrupulų paremiančiai savo narius ropštis per kitų galvas link viešųjų gėrybių, materialiųjų išteklių, įtakos bei galios viršūnių, tuo pačiu įsigudrinant vaizduoti dvasingus ir nekaltučius šventuolėlius…

Tegul jo bejėgišką pyktį visa tai matant paguos bent tylus žinojimas, kad kiekviena neteisybė, melas ar skriauda šaukiasi – ir sulauks – Dievo teismo, tad grįžkime prie mūsų pagrindinės temos – nenorinčių keistis. Minties, kuri galiausiai sukels ne ką kita, o tik atlaidžią šypseną.

Mat tie laisvūnų nupieštieji užsispyrę tamsuoliai, beviltiškai įstrigę savo prietaruose, atsilikime ir klaidose, atkakliai atsisakantys jiems liberalleftistų nuoširdžiai siūlomo išlaisvinimo, juk esame mes. Mes, kurie perėjome ir savo kailiu patyrėme radikalią posovietinę transformaciją, be gailesčio laužiusią pseudovertybių ir veidmainingų normų rėmus, atkakliai ir su nesumeluotu džiaugsmu laisvinusią iš priespaudos, manipuliacijų ir smurto sistemos.

Mes visa tai jau seniausiai perėjome ir patys patyrėme – liberalizmą ir kairuoliškumą, minties ir žodžio laisvę, toleranciją „kitokiems“, nepakantą bet kokiam melui ir klastai.

Perėjome tai ir palikome už nugarų, nes ilgainiui pamatėme ir įsitikinome, kad vakarykščiai išlaisvinimo ir socialinio teisingumo šaukliai, šiandien jau šiltai ir patogiai įsitaisę, dabar jau vis plačiau atveria Overtono langą įleisdami pro jį naują/seną melą apie taisytiną žmogaus prigimtį ir jo orumą, praeitį, paveldą ir net pačią Vakarų racionalumo tradiciją atmetančios klastos bei prievartos dvoką.

Todėl mums vis dar nesunku atpažinti, kas gi iš tiesų slypi už naujojo ideologinio liūliavimo, palaipsniui peraugančio į sisteminį bauginimą, vėl verčiantį prisitaikyti bei paklusti: kas nešokinės, tas…

Ir taip, mes atsisakome šokinėti bei idiotiškai linksmintis pagal šaltibarščių spalvos laisvės diegėjų dūdelę. Išgraužkit.

Mūsų vidinę kaitą įtakosit ne jūs, o per gyvenimą sukaupta patirtis ir noras augti bei tobulėti ne pagal jūsų sukurptus brėžinius, o pagal Kūrėjo valią ir asmeniškai mums skirtą sumanymą.