Jonas Jasaitis. Akademinė bendruomenė judriame, bet nesaugiame pasaulyje

Dabartinį laikmetį labai taikliai apibūdina Jungtinės Karalystės filosofo ir rašytojo Sebastiano Morello požiūris, išsakytas vertinant mums pastoviai brukamą gyventojų migracijos reiškinį, kaip neva lemiantį viso pasaulio ekonomikos pažangą. Jis primena: „Nėra labdaringa iš kovojančių ar karo nuniokotų šalių išsiurbti jų jaunesnius ir ekonomiškai labiau privilegijuotus narius, kurie namuose palieka nepasiturinčius gyventojus, neturinčius lėšų keliauti ar sumokėti prekeiviams žmonėmis, kad paskui su mažesniais žmogiškaisiais ištekliais sunkiai atstatytų savo kraštą. Nėra labdaringa skatinti jaunus vyrus kurti naują gyvenimą, paliekant moteris ir vaikus kraštuose, iš kurių jie pabėgo – juk neliko nepastebėta, kad 90 proc. užregistruotų asmenų, atvykstančių į mūsų krantus, yra vyrai, o 75 proc. jų yra 18-39 metų amžiaus.“

Nėra žmogui didesnės vertybės už galimybę turėti savo NAMUS: savo tėviškę, gimtinę, tautą, kultūros paveldą. Net labiausiai kvalifikuoti medikai patvirtina, kad absoliučiai daugumai žmonių sveikiausia gyventi savame krašte, toje klimato juostoje, kurioje jie užaugo, maitintis tuo, ką duoda gimtasis kraštas atitinkamu gamtos ciklo laikotarpiu, bendrauti su savo gentainiais.

Net gyvulių augintojai – stepių ar sunkiai prieinamų kalnų klajokliai – geriausiai jaučiasi savo gimtajame krašte. Bėgti iš jo tenka, tik įvykus stichinei gamtos nelaimei (žemės drebėjimui, ugnikalnio išsiliejimui ar pan.) arba užklupus viską žudančiai karo lavinai. Tokiu atveju – visos žmonijos pareiga pabėgėlius priglausti, kol jiems vėl atsiras galimybė sugrįžti, kartu ir prisidedant, kad ši galimybė kuo greičiau atsirastų.

Tik įvairove ir kultūrinio paveldo turtais, o ne vienodais primityvios elgsenos šablonais prikimštas pasaulis yra žmonijos pažangos laidas. Bet kokios pastangos unifikuoti ir standartizuoti pasaulį, verčiant visą žmoniją gyventi vienodu ritmu, veda prie degradacijos ir galutinio visos planetos sunaikinimo. Apie tokio sunaikinimo grėsmę pirmiausia liudija kruvinų autokratinių režimų įsigalėjimas ir karo židinių, kaip šių režimų užmačių įgyvendinimo priemonių plitimas.

Žiauriausias nusikaltimas yra siekis sunaikinti tautas ir užpildyti jų gimtuosius kraštus iš kitur atvežtais ir betaučiais paverstais asmenimis. Vienas iš šiurpiausių nusikaltimų, padarytų praėjusio amžiaus viduryje, buvo sovietinės imperijos įvykdytas Mažosios Lietuvos (dar vadinamos Rytų Prūsija arba Karaliaučiaus kraštu) gyventojų išžudymas, žmonijos istorijai palikęs pačio žiauriausio, iki tol regėto žvėriškumo pavyzdį, kurio prasmės jokiomis priežastimis paaiškinti neįmanoma, nes tie, kuriuos atėjūnai nusprendė išžudyti, nekėlė jokio pavojaus besiveržiančiai sovietų kariuomenei.

Tai buvo dar niekada istorijoje nematytas nusikaltimas – užgrobtos teritorijos pavertimas kruvina dykviete. Tačiau dar labiau šiurpu tai, kad šis nusikaltimas iki šiol nėra net teoriškai aptartas, o jo organizatoriai ir vykdytojai – net neįvardinti. Kurių pasaulio valstybių mokyklų vadovėliuose tai aprašyta?

Deja, ir kiti sovietiniai nusikaltimai (Sibiro, Ledjūrio, Kazachstano mirties stovyklos, masinės užgrobtų vietovių gyventojų tremtys ir kt.) pasaulio mokyklų istorijos vadovėliuose dažniausiai net nepaminėti. Tai kodėl mes stebimės, kad parama Rusijos užpultai Ukrainai ir jau trečius metus vykdomos masinės jos gyventojų žudynės didelėje pasaulio valstybių dalyje vis dar traktuojamos kaip „vietinis dviejų valstybių konfliktas“? Kodėl tyli milžiniškus biudžetus taikai palaikyti turinčios tarptautinės institucijos, tokios, kaip JTO?

Šiandien nerasime neigiančių, kad visas dabartinis pasaulis yra pasiekiamas iš bet kurio planetos taško. Niekas neneigia teisės bet kurios tautos atstovui keliauti po pasaulį ir jį pažinti, nebent tų keliautojų jau yra tiek, kad nebelieka ramiai vietinių gyventojų aplinkai primityvaus masinio turizmo verslo išreklamuotuose regionuose Ispanijoje (Italijoje ar kt.)

Tarptautiniai ryšiai ypatingai paveikė akademinės bendruomenės kasdienybę. Tarptautiniai universitetų projektai, studentų mainai ir stažuotės pagal ERASMUS ar kitas programas, kviestiniai pranešėjai, vizituojančių profesorių veikla tapo kasdienybe. Vis daugėja tos pačios temos tyrimų, vienu metu atliekamų ne tik kaimyninėse, bet ir gana nutolusiose valstybėse. Nei technologiniai ar biotechnologiniai tyrimai, nei juo labiau informacinių technologijų, verslo raidos ar valstybių socioekonominės strategijos klausimų nagrinėjimas nebeįsivaizduojamas be plataus tarptautinio konteksto ir didžiųjų duomenų apdorojimo.

Valstybių sienų nepaiso klimato kaitos ir aplinkos taršos procesai. Jokia viena valstybė nepajėgtų sustabdyti jos aplinkos taršos. O ar kas nors bandė įvertinti, kaip teršia visos planetos dirvožemį ir atmosferą kasdieniniai Rusijos kariaunos nusikaltimai, vykdomi ne tik Europoje: sprogdinimų ir gaisrų padariniai, laukų ir miškų užminavimai, energetikos, gyvenamojo būsto ir socialinės infrastruktūros daužymas? Ar dar reikia diskutuoti, kas turėtų padengti šiuos nuostolius, suvokiant, kad žuvusių gyvybės ir suluošintųjų gydymo išvis neįmanoma kompensuoti.

Net lingvistinių ir sociokultūrinių reiškinių pokyčiai nebeapsiriboja kurios nors vienos tautos dominuojama ar valstybės valdoma teritorija. Todėl jau neberasime abejojančių kitų kalbų mokymosi būtinybe mokslo pažangai. Net ir Vytauto Didžiojo universitetas gali pasiūlyti gana plačią kitų kalbų mokymosi programą. Kaip ir anksčiau, populiariausia išlieka anglų kalba, bet pakanka ir norinčių išmokti lenkų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir italų kalbų, nes net verslo atstovams gerai žinoma, kad tarptautinių kontaktų sėkmė žymiai padidėja, kai parteriai geba bendrauti be vertėjų. Daugėja besimokančių japonų ir kinų kalbų. Lietuviams labai praverstų latvių kalbos mokėjimas.

Tačiau kitų kalbų žinojimas jokiu būdu neturi būti tapatinamas su savo gimtosios kalbos menkinimu ar ignoravimu. Gyva, besivystanti, prie šio laikmečio prisitaikanti kalba išlieka tik tol, kol yra išsilavinusi, savo gimtąja kalba bendraujanti ir ją gerbianti bei puoselėjanti tauta. Apie tai primena ir mūsų valstybės istorijos pavyzdžiai.

Kad ir kiek pastangų skirtume, tačiau nei senosios kuršių, nei prūsų kalbos nebeatkursime kaip gyvos kasdieninio bendravimo priemonės. Pasaulis jau prarado šimtus kalbų, o tai reiškia, kad prarado ir didelę lingvistinio paveldo dalį, o šie nuostoliai – nebeatstatomi. Ypatinga žala padaroma tais atvejais, kai išnyksta bazinės, tūkstantmečių istoriją turinčios kalbos, lėmusios kitų tos grupės kalbų formavimąsi. „DIDYSIS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS“ rodo, kad lietuvių kalboje yra vienuolika milijonų žodžių. O dar pridėkite lietuviškų tautos dainų ir tautosakos rinkinius.

Rašytoja ir vertėja Liuda Petkevičiūtė žinutėje „Ką turi žinoti kiekvienas lietuvis?“ primena: „Šlovė mūsų protėviams, mums tokią kalbą sukūrusiems! <…> Jei kalbos žodingumas plečia mąstymo galimybes, tai kas nutiko, broliai lietuviai, mums iš protėvių paveldėjusiems tokį žodyną? Kur tas plotis, leiskit paklausti, ir kur tas gylis? Ogi jis sumenko, nes savo kalbos nebemokat, brolyčiai, didžiumos mūsų ŠVENTOS KALBOS žodžių nebevartojat, vograujat bet ką bet kaip, smaigstot jos švytintį ir mus saugantį kūną visokiais -izmais ir kitom bjaurastim, veblenat vis kitoniškai, nors ir nežmoniškai!!! Tad ir liekat vis labiau tomis žiurkutėmis, kurios ant aruodo tupėdamos, badu gaišta…“

Neseniai viešojoje erdvėje, rytinėje radijo laidoje buvo kategoriškai pareikšta, kad „mokslinės lietuvių kalbos net būti negali“. Kodėl?

Ogi todėl, kad „mokslas negali būti lietuviškas“. Jei ir tarp jūsų yra taip manančių, leiskite paklausti, tai kokia kalba skaitote paskaitas Lietuvos universitetų studentams, užaugusiems Lietuvoje? Kokia kalba rengiate jiems vadovėlius ir metodinius nurodymus, tyrimų gaires ir kt.? Angliškai ar lietuvių – anglų kalbų mišiniu? Kaip vystysis mūsų valstybės ekonomika, jei akademinė bendruomenė ignoruos valstybinės kalbos įstatymą? Kaip lietuviai mokslininkai bendraus tarpusavyje ir su savo kolegų auditorija, ir su savo visuomene?

Diskusijoje, kurioje man neseniai teko dalyvauti, buvo bandoma įrodyti, kad lietuvių kalboje nėra daugelio šiuolaikinio mokslo sąvokų, todėl jas tektų sukurti, „bet ar to reikia“?

Laimei, dirbant mokslininkų laikraščio redaktoriumi, tenka tik pasidžiaugti, kad ne vienas lietuvis mokslininkas, gerai žinomas ir tarptautinėje erdvėje, labai sklandžiai kalba ir rašo lietuviškai ir visiškai nesiskundžia, kad jam pritrūko lietuviškų sąvokų.

Suprantama, kad kai kurių naujų sąvokų šaknis yra angliška, tačiau jų vartosena puikiai įsiliejo į gimtąją kalbą. Juk gyva kalba niekada nėra sustingusi, joje visada atsiranda naujų žodžių ir jų junginių. Ir nėra jokio reikalo gimtąją kalbą įgrūsti tik į virtuvę.

Beje, su šia problema susidūrė ir mokslininkai, kūrusieji Lietuvos (vėliau – VDU) universitetą bei kitas aukštąsias mokyklas Pirmojoje Respublikoje.