Šituo klausimu anksčiau pernelyg nesidomėjau, nes R. Žemaitaitį laikiau tiesiog sumaniu demagogu (liaudies (su)vedžiotoju), o jo įkurtą partiją – protesto balsų nukanalizavimo į niekur priemone, kas paranku sistemai. Bet pastarieji įvykiai privertė į tai labiau pasigilinti.
Diskusijose dėl kultūros ministro iškilo klausimas: jeigu, kaip dabar teigiama, „Nemuno aušra“ yra „antisemitinė“, „antiukrainietiška“, „antivalstybinė“, net „teroristinė“ partija, kodėl tada ji lyg niekur nieko buvo įregistruota Teisingumo ministerijos ir jai buvo leista be problemų dalyvauti pastaruosiuose Seimo rinkimuose?
Pamėginau atkurti įvykių chronologiją, norėdama patikrinti hipotezę, ar tai tuometinių valdančiųjų buvo padaryta sąmoningai, turint tam tikrų toli siekiančių tikslų? Ar „laisvietės“ E. Dobrowolskos tuomet vadovaujama Teisingumo ministerija tiesiog nematė formalių kliūčių šiai partijai įsikurti, ar tai buvo toliaregė tuometinės koalicijos piarščikų strategija leisti gimti „suterštos reputacijos“ politinei jėgai-baidyklei, kuria ateityje būtų galima manipuliuoti arba gąsdinti kitus? T. y., ar jau buvo prastrateguota, kad TS-LKD, LLS ir LP neišvengiamai pralaimės 2024 m. rinkimus ir NA turi potencialo susirinkti protesto balsus ir ateiti į naująją, kairiųjų vadovaujamą, valdančiąją koaliciją, automatiškai tapdama jos silpnąja grandimi ir destabilizacijos veiksniu, kas būtų paranku revanšo siekiančioms jėgoms?
2023 m. gegužę Remigijus Žemaitaitis socialiniuose tinkluose išsakė antisemitinius pareiškimus. Tai sukėlė didžiulį skandalą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o rudenį Konstitucinis Teismas pradėjo nagrinėti jo priesaikos sulaužymo klausimą. Taigi etiketė „antisemitas“ jam prilipo dar iki partijos „Nemuno aušra“ įsteigimo.
2023-11-11 paskelbta apie partijos steigimą, o 2024-01-16 Teisingumo ministerija ją įregistravo. Partija gimė jau turėdama politiškai stigmatizuotą lyderį ir skandalingą įvaizdį.
2024-04-25 Konstitucinis Teismas konstatavo: Žemaitaitis sulaužė priesaiką.
2024-05-02 jis prarado Seimo nario mandatą. Teisiškai – pašalintas, politiškai – tapo „sistemos auka“. Tai buvo lūžio taškas, pavertęs jį protesto simboliu.
Antisemitizmas kaip tabu
Lietuvos politikoje antisemitizmas yra vienas baisiausių ideologinių nusikaltimų. Bet koks tokio tipo pareiškimas reiškia automatinį pasmerkimą ir politinę ekskomuniką, o kartais – net socialinę mirtį. Didžiosios partijos šios temos neliečia. Tačiau šis tabu turi ir kitą pusę – tai lyg uždarytas garų puodas. Kai visuomenėje kyla nepasitenkinimas dėl Lietuvos žydų bendruomenės vadovų antilietuviškų pasisakymų arba taikomų dvejopų standartų, jis negali būti niekaip legaliai artikuliuotas „mainstream“ politikoje. Žemaitaitis, sąmoningai ar ne, peržengęs šį tabu, nukėlė puodo dangtį, tapo kanalu ne tik antisemitiniam sentimentui, bet ir platesniam nepasitenkinimui „elitu“ reikšti. Taip antisemitizmo korta jam kainavo politinį legitimumą kaip Seimo nariui, bet netikėtai suteikė protesto lyderio statusą ir naujas politines perspektyvas, kuo jis, kaip „auka ir kankinys“ sumaniai pasinaudojo, nustumdamas visus kitus konkurentus šiame lauke. Tokiu būdu jis tapo savotišku susikaupusio visuomenės nepasitenkinimo laidininku, per kurį galėjo išsiveržti neprivilegijuotųjų pyktis dėl daugelio problemų:
- dėl skurdo ir atskirties,
- dėl Vilniaus ir regionų priešpriešos,
- dėl nepasitikėjimo korumpuota sistema,
- dėl ideologinių nuostatų (antisemitizmas, genderizmas, nutylėtos arba tabuizuotos istorijos temos, nebaigta liustracija ir t. t.),
- dėl nekontroliuojamos imigracijos,
- dėl politinės sistemos stagnacijos („visada tie patys valdžioje“)
ir t. t.
2024-05-12 Prezidento rinkimų I ture jis gavo apie 4,5 proc. balsų ir aplenkė kitą opozicinį kandidatą – I. Vėgėlę.
2024-10-13 Seimo rinkimuose „Nemuno Aušra“ surinko apie 12 proc. balsų ir iškovojo 20 mandatų.
2024-11-01 LSDP įtraukė NA į valdančiąją koaliciją, nors Prezidentas iš pradžių bandė, nesėkmingai, blokuoti jų siūlomus partinius ministrus.
Ko ne sėkmės istorija?
Tačiau dabar, partijai velkant tokį reputacinį šleifą, viešojoje erdvėje daugiausia triukšmo kilo dėl Kultūros ministerijos ir Ignoto Adomavičiaus paskyrimo. Vis dėlto galima spėti, kad tikrasis mūšis užkulisiuose vyko dėl Energetikos ministerijos kontrolės: neapsikentęs jo pasiūlytų kandidatų atmetinėjimų Žemaitaitis į ministrus iškėlė Artūrą Skardžių, o tai privertė Prezidentą „užrakinti“ šį postą. Taip mainais NA gavo Kultūros ministeriją, o iki tol niekam nežinomas Adomavičius ne tik akimirksniu išgarsėjo, bet ir iškart atsidūrė kryžminėje ugnyje. Nepasitenkinimo fonu tapo ne tik niekaip artikuliuočiau prezidento nepagrįstas Š. Biručio atstatydinimas ar jau numatytos kitos socdemų kandidatės į ministrus atmetimas. Kultūrininkų pasipiktinimas, panašu, buvo autentiška reakcija, kilusi dėl jų srities pavertimo ciniško mainikavimo objektu ir nužeminimo (o kada nors buvo kitaip?), bet kartu ir patogi politinė projekcija, nukreipusi pyktį ir dėmesį nuo didesnių klausimų – rokiruočių dėl energetikos valdymo, KAM pirkimų ir pan. – į „netinkamo“ kultūros ministro asmenį.
Adomavičiaus vaidmuo čia gali būti matomas dvejopai:
- kaip prasidėjusio visuotinio pjudymo auka, kuri gali kelti tiek pasipiktinimą atstovavimu „baisiai partijai“, nusivylimą aukštųjų politikų cinizmu, tiek ir užuojautą bei palaikymą, ką dabar irgi matome. Kultūrininkų pyktis spontaniškas, bet ir patogiai išnaudojamas bei vis pakurstomas užkulisiuose liekančių nematomais veikėjų;
- kaip sąmoningas šio politinio žaidimo dalyvis – kompromisinė figūra. Jis netikėtai tapo nauju NA „veidu“ viešumoje, už kurio nugaros galbūt vyksta tikrasis ir žymiai svarbesnis žaidimas dėl galios ir įtakų persiskirstymo.
Taigi „Nemuno aušra“ jau gimė stigmatizuota, bet, paradoksas, legali. Kartu valdžios partnerė, taigi sistemos dalis, bet ir „blogiukė“, autsaiderė.
Antisemitizmas Žemaitaičiui kainavo parlamentaro mandatą, bet suteikė ir naują rolę – sistemos aukos ir į vieną vagą konsoliduoto protesto lyderio.
Seimo mandato praradimas 2024 m. buvo lūžio taškas: jis pavertė Žemaitaitį „sistemos persekiojamu kovotoju“ ir neprivilegijuotųjų atjaustina auka, su kuria jie gali tapatintis.
Socialinis resentimentas (skurdas, atskirtis, pyktis dėl tabu temų) rado išraiškos kanalą per Žemaitaitį, kuris tuo sumaniai pasinaudojo.
Energetikos ministerija buvo tikrasis mūšio objektas sudarant šią koaliciją, o kultūra – tik mainų moneta, kas įsiutino pažemintais pasijutusius kultūrininkus ir pavertė Adomavičių jų nepasitenkinimo atpirkimo ožiu. Dar vienas paradoksas – čia vėl sutinkame resentimentą, tik veikiantį atvirkščia kryptimi – šįkart prieš NA žmones.
Taigi, kiek čia būta spontaniškų ir tiesiog įvykių dinamiką atliepiančių visų šios istorijos dalyvių reakcijų, o kiek gudraus polittechnologinio strategavimo ir nukreipimo?
„Nemuno dešra“ – taip pravardžiuojama NA – stebėtinai primena ankstesnį atvejį: „Mė-sos“ vietoj „Tie-sos“ 2012 m. protestų judėjimo metu. Tokios „kulinarinės“ pravardės ne tik panašiai skamba, kas galbūt rodytų tą patį autorių, bet ir yra klasikinis juodojo PR metodas:
- menkinimas (oponentas vaizduojamas kaip nevertas rimto diskurso);
- stigmatizacija (rimtas protestas paverčiamas juokų objektu).
Tačiau paradoksas: niekinamos pravardės, memai ir patyčios dažnai tik sustiprina protestinį judėjimą, padeda atskirti savus nuo svetimų. Išjuoktieji tampa liaudžiai „savais žmonėmis“, už kuriuos dalis visuomenės stoja dar atkakliau.
Prognozė
Trumpuoju laikotarpiu NA bus nuolatinės krizės židinys koalicijoje, kas darys ją nestabilia ir pažeidžiama.
Jeigu vis dėlto šį nestabilumą ir pasipriešinimą įveikti, nuslopinti ar ignoruojant pralaukti pavyktų (pavyzdžiui, kultūros ministrui priėmus kelis simbolinius, bet konservatyvesnę kultūrininkų pusę tenkinančius sprendimus ir jie atvirai išreikštų jam paramą), vidutiniu laikotarpiu Žemaitaitis ir NA gali dar labiau sustiprėti kaip „vienintelė tikra opozicija sistemai“.
Ilguoju laikotarpiu viskas priklausys nuo to, ar bus realiai imtasi vykdyti jų rinkiminius pažadus, ypač archyvų atvėrimo ir liustracijos klausimu – tai galėtų tapti didžiausia politine bomba per pastaruosius 35 metus. Ir šituo klausimu Žemaitaitis išties gali sumaniai pasinaudoti, (juolab, kad archyvai kaip tik yra KM dispozicijoje, o ši koalicija turi konstitucinę daugumą, kuriai teoriškai pakaktų balsų priimti dekagėbizacijos įstatymą), nukreipdamas šią bombą prieš savo persekiotojus. Pažiūrėsim, ar pasinaudos.
Apibendrinant, antisemitizmas Lietuvoje yra didysis tabu ir buvimo „teisingoje moralinėje pusėje“ žymuo, bet Žemaitaitis jį stebėtinai sugebėjo paversti sau politiniu kapitalu, tuo pačiu iškeldamas ir akcentuodamas ir kitas liaudžiai svarbias, bet elito „neliečiamas“ ar ignoruojamas temas, kurias perėmė iš kitų opozicinių grupių.
„Nemuno aušra“ – paradoksalus atvejis, gimęs ne tik iš protesto, bet ir iš emocinės atjautos elito skriaudžiamam politikui, su kuriuo galima tapatintis kitiems sistemos skriaudžiamiesiems. Politinė stigmatizacija ir demonizacija (net per pravardes kaip „Nemuno dešra“) tampa ne partijos silpninimo priemone, o su ja besitapatinančio „apačių“ orumo, stiprybės ir bent simbolinio teisingumo atstatymo šaltiniu.
Neprivilegijuotųjų empatija tenka ne tik pačiam NA lyderiui ar partijai – dabar ją gauna ir Adomavičius. Tad buvę valdantieji dabar susiduria su rimta problema: kuo labiau Žemaitaitis ir NA yra viešai mušami, išjuokiami ir niekinami, tuo labiau jie liaudies atjaučiami ir stiprėja. Panašu, kad gudrus NA „atmetimo“ ir „priėmimo“ žaidimas kol kas neneša vaisių. Tad ką daryti?
Kur čia slypi pavojai? Jei NA veikla būnant valdžioje pasirodys tesanti grynai populistinė, t. y., jų didieji pažadai, ar bent jų dalis, nebus įgyvendinti, galimas stiprus „apačių“ nusivylimas ir neišvengiama bausmė. Tą jau patyrė po 2020 m. pralaimėjimo vis neatsigaunantys valstiečiai-žalieji, neapdairiai iššvaistę turėtus didelius rinkėjų lūkesčius ir pasitikėjimą. Nebent pavyktų įrodyti, kad susivienijęs elitas sistemingai trukdė tuos pažadus įgyvendinti, tada būtų galimas sėkmės pakartojimas kituose rinkimuose.
Autorė skaldo spekuliacinių išvadų vežimą iš subjektyvios prielaidos, kad konservatoriai turėjo uždrausti NA ,bet neuždraudė.
Jei baukštu dėl antisemitizmo Lietuvoje,tai pažvelkite čia,nuotraukos iš kitų šalių
https://www.dailymail.co.uk/news/article-15161451/Pro-Palestine-protest-organisers-ignore-calls-reconsider-marches.html
Lietuva pasaulinėje kovų arenoje turi mažą politinį,karinį,kultūrinį,ekonominį svorį,yra mažasvorė.Ir kovoti su stipruoliais semitais (pasakyti kokį teisingą antisemitizmą) negali,bijo,dreba.O,tuo tarpu,dabar pasaulyje dideli semitai susiėmę su kitais semitais vanoja vienas kitą ir problemos nemato.
-Ką? Negi semitai susikalė su khazarais aškenaziais? Nagi patikslink, kaip čia yr iš tikro? Jei nemyli privilegijuotos tautos esi jau antisemitas ir tau nebėr vietos šioje žemėje? Tik kalėjime? Gal yra žinančių, kuo baigiasi visos prievartinės meilės?
Islam can be considered Semitic because it is an Abrahamic religion originating in the Middle East, alongside Judaism and Christianity, and its followers, like Arabs, are ethnically classified as Semitic people. The term „Semitic” refers to people and cultures associated with the ancient inhabitants of the Middle East, who spoke Semitic languages like Arabic.
Na taip, neginčiju! Bet vienas super-duper mokslinčius iš Kapsukės su dviem aukštaisiais, aštuoniskart kaip Žirikas vakcinuotas ir baisiai edukuotas rėžė tiesą į akis, kad aš durnius ir absoliutus lochas, neišgalintis nusipirkti Visuotinės Lietuvių enciklopedijos ir ten perskaityti, kad Semitizmas yra visiems gojams privaloma meilė privilegijuotai Dievo tautai. Tu gali nemylėti tėvų, senelių, Tėvynės, brolio, sesers, bet privalai mylėti Dievo tautą, o kitaip tu absoliutus nusikaltėlis ir tavo vieta kalėjime. Absoliutus antisemitas, kuriam nėr vietos Žemėje žmonių planetoje pagal BK straipsnius. Todėl mes, lietuviai, tikrai mylime po priesaika ir netikime sąmokslų teorijomis, o kaip su pačiais sąmokslais – Kapsukė runkeliams žinių neteikia. Tikime kreiseriu Aurora ir netikime „SS Kristianiafjord‘u“, atgabenusiu drg. Liūtą Trockį tiesiai iš Wall Street‘o į Europą.
Taigi, kas, po galais, yra tas Semitizmas? Ar galit mums, runkeliams, tai paaiškinti – atsakyti į šitą klausimą? Ko tylit, Kapsukės prapiesoriai, nagi paaiškinkite mums, gerai? Kalbos specialiste, pačio irgi to pačio mes, mažaraščiai, prašome?
Izraelis nuo pat sutvėrimo kovoja su aplinkiniais arabais dėl išlikimo. Kuomet patiems arabams jokio pavojaus išnykti dėl Izraelio kaltės nėra. Vien tik ambicijos. Kaip čia mūsų, tikratikių, tarpe kažkokia žydų valstybė?
(Kelios įžanginės Antisemitizmo įvado preambulės pastabos)
Vienas žmogus labiau nei koronaviruso bijojo pasigauti antisemitizmo užkratą, todėl prieš užmigdamas nuodugniai apsičiupinėdavo net geriausiai pridengtus savo paslėpsnius, siekdamas įsitikinti, ar viskas guli kaip pridera savo vietoje, ar neprasidėjo kokie nors neatšaukiami mutacinio pobūdžio pokyčiai, tarkime, ar nesiruošia prasikalti antisemito uodega arba netolerantiško asilo ausys? NeduokDie – prabusi ryte, vietoj savęs ant pagalvės rasdamas šlykščią antisemitizmo kirmėlę arba nukirstą užsispyrusio asilo galvą.
X
Dar ankstyvosiose hominidų vystymosi stadijose, žmonijos mokymosi kalbėti išvakarėse, kai kurie mūsų protėviai beždžionžmogiai nemokėdavo artikuliuotai ištarti r raidės, todėl jie būdavo pašiepiami kitų savo kolegų, beždžionžmogių ar pažengusių žmogbeždžionių besiplečiančiose žemės rutulyje žmogaus protėvio kaimenėse. Taip užgimė antisemitizmas, savo pradžią skaičiuojantis nuo neatmenamų priešistorinių laikų.
Antisemitizmo papročių puoselėtojų būrelio nenaudai reikia pastebėti, kad tobulas r raidės ištarimas nėra svarbiausias antropologinis civilizacijos iškovojimas. Mūsų dienomis dar sėkmingiau nei žmonės r raidės pavyzdinį tarimą praktikuoja ne iki galo prijaukinti šunys, kurie ne tik staugia ar loja, bet ir urzgia („ rrr… rrr… rrr…“). Kartais su r raidės dominante urzgia nepasotinami mūsų pilvai.
Kaip svarbu santykiuose tarp tautų neperžengti korektiškumo ribų, rodo ir tai, kad mums palankus likimas lėmė, jog svarbiausiais diskuntantais dėl nesusipratimų tarp žydų ir lietuvių, iš lietuvių pusės čia tampa žmonės, kurių varduose kaip nešvankios užuominos pavojus yra pašalinta r raidė, – taip į diskusijų teatro sceną kviečiami pasirodyti DaLius, o ne DaRius [Stancikas], ALvydas, o ne ARvydas [ Jokubaitis].
Kaip tvirtina Alvydas Jokubaitis, kartais viskas apvirsta su vienos raidės pakeitimu, ir iš Sauliaus žmogus tampa Pauliumi.
X
Mano tėvynėje, ironiškai vadinamoje lietaus šalimi, antiamerikoniškumas buvo platinamas didelėmis dozėmis iš išorės, antieuropietiškumas – toleruojamas iš vidaus, antirusiškumas – dygdavo iš pasąmonės gelmių, antilietuviškumas jau imtas registruoti kaip naujausias mados klyksmas, o antisemitizmas tebebuvo kataloguojamas kaip netransportabilus, netoleruotinas, ideologiškai pražūtingas, o taip pat ir nemadingas nuo pat pasaulio atsiradimo pradžios reiškinys.
X
O ar nebūtų galima sudaryti tipinių bruožų antisemito portretą ir su veido atpažinimo technologijų pagalba užblokuoti antisemitinio elemento prasiskverbimą į viešus renginius ir pasirodymus?
Vis dėlto antisemitinio baubo veidas yra toks nenusakomai bjaurus, kad jį išvydusios perdega visos dabartiniame technologinio pasirengimo lygyje įdiegtos veidų atpažinimo programos…
Besiremiantis „didele, prieš istotine” gyvenimo patirtimi Čiuldė konstatuoja – ” Dar ankstyvosiose hominidų vystymosi stadijose, žmonijos mokymosi kalbėti išvakarėse, kai kurie mūsų protėviai beždžionžmogiai nemokėdavo artikuliuotai ištarti r raidės, todėl jie būdavo pašiepiami kitų savo kolegų…” Čiuldės ‘nežemiškas intelektas” jam „nuopiešia” ir antisemito išvaizdą – ” Vis dėlto antisemitinio baubo veidas yra toks nenusakomai bjaurus, kad jį išvydusios perdega visos dabartiniame technologinio pasirengimo lygyje įdiegtos veidų atpažinimo programos…”
Žydiško semito po antro pasaulinio karo po „holokaustu” slėptą „ne baubo…”veidą, kaip niekad anksčiau, atidengė, išvilko į „dienos šviesą” žydų jau bene 3 metus vykdomas arabų „ne holokaustas” Palestinos Gazos ruože…
…gerbiamas…xa xa xa….plasalieti, – tave,matyt,zydai vaikysteje pagavo,ikiso i backa su cvekais ir nurideno nuo Tauro kalno…..kiek macu prikepe,nezinia,bet smegenu kraujotaka pazeide negriztamai……pats kaltas – nereikejo leistis pagaunamas.
„…gerbiamas…xa xa xa….plasalieti, – tave,matyt”…
Ukrainos kovų „peremoginiais” laikais buvęs „geltonai mėlynas marinate”, po banderchalopų „peremoginio” kontrpuolimo pasidaręs „Bliu”, ne matyt, o yra faktas „kaip blynas” dėka tavo „patriotinių” komentarų, kurie parodo ką iš buvusio tarybinio humanitaro po 1990 metų gali „suformuoti” ilgametis darbas savoje šimto broilerių fermoje..
…taigi ir sakau – smegenu kraujotaka yra svarbu….
…sikart nesutinku su gerb.Cepaitiene,aksiomiskai teigiancia,kad Maitaicio pasisakymai buve antisemitiniai.Antisionistiniai – taip,bet ne antisemitiniai….kaip tokia protinga moteriske pasidave bletkerieciu smeiztams bei melams – nesuprantu.Tai gal dar imam garbint fayyyna,leidusia sau piktintis Adomaviciaus paskyrimu.Gal ir sporto rumus vel atiduodam zydams…
..o kad nuosedos vagiai su visais bletrokais bijo Skardziaus – faktas kaip blynas.
Tai, kad jau jie pasiėmė ir galinga tvora atvėrė.
,,Partija gimė jau turėdama politiškai stigmatizuotą lyderį ir skandalingą įvaizdį.” ir dar pateko į Seimą.
Kaip iš vis gali į Seimą patekti asmenys nuo bet kurios partijos , kurie vėliau negali dirbti su slapta informacija?
Mano galva, didžiausia problema yra politiniai impotentai
dėl skurdo ir atskirties,
dėl Vilniaus ir regionų priešpriešos,
dėl nepasitikėjimo korumpuota sistema,
dėl ideologinių nuostatų (antisemitizmas, genderizmas, nutylėtos arba tabuizuotos istorijos temos, nebaigta liustracija ir t. t.),
dėl nekontroliuojamos imigracijos,
dėl politinės sistemos stagnacijos („visada tie patys valdžioje“)
ir t. t.
Tas t.t. tai visų pirma Covid epidemija, su kalta dėl jos Šimonyte priešakyje. Betgi ir visos kitos kaltės mūsuose automatiškai perkeliamos ant naujai išrinktos valdžios pečių , kaip priklauso , seną valdžią pavarius dėl gražių rinkėjų vilčių nepateisinimo . Nenuostabu, kad po kelių tokių rinkimų atsiranda nusivylimas „sistema”. Prieškariu nusivilti sistema buvo lengviau, nes siūlėsi ir buvo siūloma Lietuvoje dar neišbandyta , o SSSRe jau įtvirtinta komunistinė sistema. Iš tikro gi pas mus dabar bėda ne sistema , o prasčiokų tarpe tvyrantis įsitikinimas, kad visos suminėtos ir t.t. problemos yra valdžios gerumo patikrinimas. Prie geros valdžios jų turi nelikti. O jei lieka, vadinasi valdžia buvo prasta. Reikia versti ir rinkti kitą.. O gal net „sistema” mums per prasta. .Kokia gi ta netikusi sistema? Demokratinė sistema. Bet skirta vis tik demokratiškai rinktos valdžios galimybes suvokiantiems piliečiams. Prisimenantiems be to kaip veikė iki to buvusi sistema. O su tokiais piliečiais kaip turime sistema tiesiog prašosi paįvairinama Žemaitaičio, Pakso, Uspaskich i r t.t. Kas jau buvo ir , be abejo, dar bus.
Jeigu norime pagerbti žydus, tai vertėtų pasimokyti iš jų derėjimosi meno. Pavyzdžiui: mes nepripažįstam Palestinos, o jūs nekišat nagų prie Sporto rūmų. Gešeft?
Draugystės viešbutį ir dar daug ką mus kankinusiems komunistams atidavėme nemurmėdami. O štai nuo lietuvių nukentėjusiems žydams Sporto rūmų gaila.
Panašu į patarimą – kaip išsipirkti pavogtą daiktą? Anksčiau buvo tokia praktika, kai pavogia automobilį, o, sumokėjęs nustatytą išpirką, karietą atgaudavai. Kas toks būsi – gudrus žydas, nemokamai gojams dalijantis patarimus, ar prisiekęs žydbernis?
….antrasis..
„Piarščikai“, „prastrateguota“… Nauja rusicizmų karalienė. P. Edvardai, Jūs ką tik nuverstas nuo rusicizmų karaliaus sosto.
O kalbant apie antisemitizmą, dabar didieji antisemitai yra šv. Klimato Greta, visokie Eurovizijos nebinariniai ir nemažai „senų demokratijų“ (dar žinomų kaip „normalios šalys, į kurias lygiuojamės“), ką tik pripažinusių Palestiną.
Pasaulis sudėtingas.
Čia priėjo šlykštynė ir apšiko žmogų. Nieko nekainavo. Tačiau užmiršai patebėti, išsigimėli, kad tavo pamokymai dažnai yra melagingi, visiškai laužti iš piršto ir primena primena ligonio kliedesius.
„Antisemitai valgo dešrą?”.., Čepaitienė nepatikslino kur kokrečiai.. O semitai Palestinos Gazos ruože net čepsėdami „žiaumoja pažandes, kanopas, pusgalvius, uodegas…?? Patikusią Gaazoje puotą semitai skelbia, kad ruošiasi tęsti palestiniečių gyvenamame vkariniame Jordano krante..
Paskanavusi semitinio „halal” Čepaitienė „kompetentingai” – ” R. Žemaitaitį laikė tiesiog sumaniu demagogu (liaudies (su)vedžiotoju)..,;”moksliškai”- ” Pamėgina atkurti įvykių chronologiją, norėdama PATIKRINTI HIPOTEZĘ…; Po semitinio „halal” Čepaitienei – 2023 m. gegužę Remigijus Žemaitaitis socialiniuose tinkluose išsakė antisemitinius PAREIŠKIMUS… Valgantys dešrą „antisemitai” žino, kad šiuos Žemaitaičio „antisemitinius pareiškimus” jau skelbė Smetonos laikais vaikai išsiskaičiuodami savo slėpynių žaidime.. Šiuos „antisemitinius pareiškimus” iki kokių 1960 vaikučiai kartas nuo karto skelbė.. Po 1960 šie „antisemitiniai pareiškimai” pasidarė vaikučiams „nemadingi” ir jie naudojo slėpynių išsiskaičiavimo „pareiškimus” kaip „en den dyna, soko loko tyna…”
Čepaitienei – „Lietuvos politikoje antisemitizmas yra vienas baisiausių ideologinių nusikaltimų…” Gaila, kad semitinio-antisemitinio – „lipo žydas kopėčiom…”-, „reikalo” žinovė Čepaitienė savo straipsnelyje pamiršo paminėti, kokia yra Lietuvos politikoje oficiali ideologija..
Kadangi Čepaitienė straipsnelyje akentuoja, kad „Lietuvos politikoje antisemitizmas yra vienas BAISIAUSIŲ IDEOLOGINIŲ nusikaltimų”, peršasi patriotinė išvada, kad Lietuvos politikos ideologija yra semitizmas… Belieka šią valstybė politinę nuostatą, visų lietuviškų semitų – „Pakelk galvą Lietuvi”-, džiaugsmui, įsirašyti į šiuo metu vyriško „grybo” vietoje esančią konstituciją.. Tuomet antisemetimams kaip Žemaitaitis su savo „antisemitiniais pareiškimais” Facebooke” , už „antitarybinę agitaciją ir propagandą” būtų semitiškai galima „parodyti iš kur kojos dygsta”…
Gal galit mums čia paaiškinti, kas yra tas Semitizmas, kurio negalima nei analizuoti, nei kritikuoti? Pabandžiusius iškart sodina arba atima pragyvenimo šaltinį ir užtaiso badmiriavimą. Kas tokie yra taip gerai įvaldę šiuos draudžiamus karo meno triukus, naudojant marinimo badą kaip bene pagrindinį ginklą? Kieno tai išradimas? Diletantai žino ir gerai yra ištyrinėję kadais Vokietijai po paliaubų paskelbtą Maisto blokadą, nuo kurios kiek ten vaikų, senių ir moterų žuvo nuo bado? Ir kas tokie buvo tos baisios Maisto blokados autoriai – planuotojai ir vykdytojai?