Be galimybių paso – į laidotuvių reikmenų parduotuvę. Dar planuojama leistis pasikeisti lytį. Skamba absurdiškai? Deja, bet tai naujausi Lietuvos valdžios sprendimai. Kai kitų šalių parlamentai ir vyriausybės priima sprendimus padėti žmonėms, mūsų valdžia sugeba tik dar labiau viską apsunkinti.
Be galimybių paso žmonės negalės važiuoti tarpmiestiniais autobusais, nebus galima lankytis nebūtinųjų prekių parduotuvėse, užsidarys didieji prekybos centrai, grožio paslaugos, bibliotekų skaityklos.
Bet be galimybių paso leis nusipirkti laidotuvių reikmenų.
Nepasiskiepijusiems ir susirgusiems COVID-19 valdžia planuoja atimti ligos išmokas. Šią savaitę baigėsi Vyriausybės nutarimo, kuriuo Seimui bus teikiamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisos, derinimas. Planuojama atimti ligos išmokas net ir tiems, kurie metų metus sąžiningai mokėjo socialinio draudimo įmokas
.
Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, ligos išmokos nemokamos tik nusikaltėliams, susižalojusiems nusikaltimo darymo metu, apsimetantiems sergančiais arba tiems, kurie nedarbingais tapo dėl girtumo ar narkotikų. Atsisakantieji skiepytis nuo COVID-19 pastatomi į štai tokių asmenų eilę.
Bet ši valdžia nori būti labai gera ir siūlo naujų galimybių, pavyzdžiui, pasikeisti lytį. Sveikatos apsaugos ministras pastarosiomis dienomis tam skiria nemažai laiko. Rugpjūčio 6-os dienos vakarą, po darbo valandų, kad mažiau kas pamatytų, įregistravo ir suinteresuotoms institucijoms vertinimui pateikė lyties keitimo tvarkos aprašą. Jis sukurs prielaidas lyties keitimui kompensuoti iš ligonių kasų. Ministras taip nori suteikti žmonėms lyties keitimo galimybę, jog net pamiršo, kad Civilinis kodeksas reikalauja, kad lyties keitimo tvarką nustatytų net ne jis savo įsakymu, o įstatymas, kurio, dėl suprantamų priežasčių, joks sveiko proto Seimas nesutiks priimti.
Manau, kad tokiais sveiku protu nesuvokiamais dirgikliais visuomenė yra provokuojama specialiai ir labai tikslingai. Nes tuomet, visus protestuojančius išvadinusi antivalstybininkais ir nukreipusi dėmesį kitur, valdžia gali laisvai planuotis lėšų „įsisavinimą“ ir pirkimus: nori pirkti naują SGD terminalą laivą, planuoja naujas jėgaines, atrado ir naują aukso kasyklą – sienos su Baltarusija statybose, kurios kainai įstatymas neapibrėžė net viršutinės ribos ir „auksinių“ namelių migrantams pirkimuose. Nupirkti dešimtis kartų viršija rinkos vertę. O prieš kelias dienas paskelbtas naujas viešasis pirkimas tiems patiems migrantų nameliams ir dabar kainuos ne milijoną, o PUSĘ MILIJARDO eurų.
Būtent čia, kur jau dabar sukasi milijardai (tame tarpe ir skolintų lėšų), dabar yra tikrasis valdžios dėmesys, o ne rūpestis kylančiomis kainomis ar iš skurdo niekaip neišbrendančia visuomenės dalimi, jau nekalbant apie vakcinaciją…
Valdžia net nesivargina pasidomėti sėkmingiausiais jos pavyzdžiais.
Daugelyje valstybių vis dažniau kalbama ne apie švaistymąsi draudimais ar galimybių ribojimu, bet apie racionalų motyvavimą, kuris užtikrina ir žmonių, ir pačios sveikatos sistemos stabilumą. Pavyzdžiui, JAV Pietų Virdžinijoje dovanojamos 100 dolerių vertės dovanų kortelės, Niujorke pasiskiepyti nusprendę žmonės dalyvauja loterijoje, kurios prizas – 5 milijonai dolerių, kai kurie Kanados universitetai besivakcinuojantiems studentams siūlo dalyvauti loterijose, kurių prizai – studijų stipendijos.
O ir mokslininkai pastarojo meto publikacijose vis vieningiau sutaria, kad finansinis skatinimas yra ypač valstybei naudingas tuomet, kai susiduriama su situacija, kur elgesio pokytis gali sumažinti ateities išlaidas sveikatai. Antai, JAV yra skaičiuojama, jog pandemijos kaina ateityje sieks daugiau kaip 16 trilijonų dolerių, tad išlaidos, kurias valstijos patiria finansiniam skatinimui, apsimoka. Efektas yra akivaizdus. Mokslininkai pripažįsta, kad finansinės iniciatyvos yra ypač efektyvios, kai norisi paskatinti žmones pasirūpinti prevencija ir atlikti veiksmą tik vieną kartą, pavyzdžiui, kai skatinama dalyvauti vėžio patikros programose arba vakcinuotis.
Kokių rezultatų, nepriešinant visuomenės, Lietuva pasiektų, jei senjorams, už jų sutikimą skiepytis ne atimtų važiavimą tarpmiestiniu autobusu, o padėkotų 100 eurų, kuriuos šie galėtų skirti kad ir vaistams ar kitoms sveikatos prekėms įsigyti. Jau nekalbu apie tai, kad šie pinigai būtų išleisti ir įsilietų į mūsų ekonomiką. Tai būtų ne tik išsaugotos gyvybės, nes senjorai labiausiai pažeidžiami, bet ir išsaugotos lėšos infekcijos pasekmių gydymui, reanimacijai, slaugai. Jas būtų galima nukreipti kitur.
Antai, šiuo metu turime paskiepytų vos 57,3 procento vyresnių nei 80 metai žmonių. Lietuvoje yra 163 tūkstančiai šiai amžiaus grupei priklausančių žmonių, nesuskubusių pasiskiepyti – apie 70 tūkstančių. Tad ar 7 septyni milijonai eurų skatinant šiuos žmones skiepytis ir padėkojant už jų pasirinkimą saugoti save, būtų nepakeliama našta valstybei? Valstybei, kuri šiandien pasirengusi iššvaistyti pusę milijardo „auksiniams“ nameliams?
Jei valdžia įdėtų bent kažkiek pastangų, o ne užsispyrusiai kovotų su žmonėmis ir ieškotų kaip dar labiau juos suvaržyti, situacija ir žmonių nuotaikos būtų visiškai kitokios, bet, matyt, ne tai šios valdžios tikslas. Jai nereikia nei sveikų, nei galvojančių, nei matančių, kas vyksta valstybėje…
