Vakar išsipildė mano sena svajonė. Nacionalinio susivienijimo suvažiavime buvo priimta mano rengta rezoliucija, kuria siekiama brėžti sisteminį požiūrį į šeimos politiką Lietuvoje.
Šeimos politika yra ne tiek ginčai dėl šeimos sampratos ar varžymasis dėl kuo didesnių išmokų šeimai, kas realiai daro ją išlaikytine, bet labiau siekis turėti tvirtas ir savistovias šeimas, o tam būtina realiai užtikrinti šeimos autonomiją ir gerbti subsidiarumo principą.
Sisteminis požiūris į šeimos politiką taip pat reikalauja, jog sprendimai skirtingose valstybės politikos srityse būtų vertinami palankumo prigimtinei šeimai aspektu. Tai taip vadinamojo horizontalaus principo įvedimas į šeimos politikos įgyvendinimą Lietuvoje, nes sprendimai tik vienoje srityje (pvz. užimtumo) neužtikrins šeimos politikos tvarumo.
Konkretus pavyzdys yra švietimas, kuriame nuo šių mokslo metų pradžios nebeliko rengimo šeimai. Kokiu būdu valstybė gali tikėtis tvirtų ir gausių šeimų, jei jaunam žmogui neformuojamos su šeimos kūrimu ir jos saugojimu susijusios vertybinės nuostatos. Kaip ir patriotizmą, taip ir meilę šeimai reikia ugdyti.
Mūsų valstybėje nėra pagalbos besiruošiantiems sukurti šeimą, su norinčiais susituokti Bažnyčioje dirba tik Katalikų Bažnyčia. Šitame formate savo kuklų indėlį įdedu ir aš su savo žmona. Matyti jaunus žmones, kurie šiais laikais turi ilgalaikio santykio viltį ir nebijo eiti į santuoką yra džiaugsmas. Kaip ir džiaugsmas dalintis santuokinio gyvenimo patirtimi ir įžvalgomis kartu su savo žmona!
Jau turiu žymėti kaip politinę reklamą.
