2026 m. kovo 26 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus Senajame arsenale vyko VU doc. dr. Aurelijaus Giedos paskaita „Augustinas Voldemaras. Nerami biografija“.
Renginys buvo paskaitų ciklo „Istorijos miestui ir pasauliui“ dalis, kuris yra tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas. Juo siekiama sutelkti dėmesį į daug kam negirdėtas, Lietuvos istorijos paraštėse nugulusias temas ir tam tikras muziejines vertybes.
Istorikas Gediminas Rudis yra teigęs: „jei surinktume visus Juozo Tumo-Vaižganto atsiliepimus [apie Augustiną Voldemarą] ir pamėgintume juos pavaizduoti grafiškai, gautume tai šaunančią į padangę, tai žemiau grindų nukrintančią kreivę“. Bet kuriuo atveju, prof. A. Voldemarą „suvelti į bendrą paprastų žmonių makalynę būtų sunku.“ (Vincas Krėvė).
Šiandien viena iš įdomiausių pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) asmenybių lieka prof. Augustinas Voldemaras (1883–1942), kurio 143-ąjį gimtadienį minėsime balandžio 16 d.
Prof. A. Voldemaras turėjo klasikinės filologijos išsilavinimą, domėjosi ne tik visuotine ir Lietuvos istorija, bet ir aktualiais filosofijos ir sociologijos klausimais.
Pastebėtina, kad yra aktualu iš naujo klausti – kas toks buvo prof. A. Voldemaras? Šiame renginyje muziejinę vertybę pristatė: Ikonografijos sk. vyresn. rinkinio kuratorė dr. Evelina Bukauskaitė. Muziejinė vertybė: Augustinas Voldemaras. Autorius Kęstutis Grigaliūnas (g. 1957 m.). Iš grafikos atspaudų albumo „Mirties dienoraščiai“.
1918 m. iš Vokietijos grįžęs į Lietuvą, prof. A. Voldemaras buvo kooptuotas į Valstybės tarybą, tapo pirmuoju ministru pirmininku ir Užsienio reikalų ministru, laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. Buvo intelektualas, mokėjo daug kalbų. 1919 m. – Lietuvos atstovas Paryžiaus Taikos konferencijoje. 1920 m. po Steigiamojo Seimo rinkimų iš politikos pasitraukė ir dėstė Aukštuosiuose kursuose, rengė universiteto statutą. 1922–1926 m. buvo Lietuvos universiteto profesorius. Įkūrė Lietuvos tautininkų sąjungą, kuri jį delegavo į III seimą. 1926–1929 m. tapo Ministru pirmininku, kartu eidamas ir užsienio reikalų ministro pareigas. 1928 m. patvirtino naująją Konstituciją.
Apdovanotas Vyčio kryžiaus II rūšies 1-ojo laipsnio ordinu.
1929 m. gegužės 6 d. į jo gyvybę pasikėsino trys studentai. Incidento metu užstojęs prof. A. Voldemarą savo kūnu, žuvo adjutantas kpt. Pranas Gudynas. Politikas dalyvavo organizacijos „Geležinis vilkas“ veikloje, tapo populiarus tarp karininkijos ir jaunimo, pradėjo nesutarti su prezidentu Antanu Smetona. Buvo atstatydintas, iškraustytas iš buto Lietuvos banko pastate (dab. Maironio g. 25) ir ištremtas į Platelius, vėliau į Zarasus. 1934 m., po nepavykusio pučo, kalintas, 1938 m. vasario 16 d. amnestuotas ir ištremtas į užsienį. Gyveno Prancūzijoje. Ten prancūzų kalba parašė veikalą „La Lithuanie et ses problemes“ (liet. „Lietuva ir jos problemos“). 1940 m. birželio 19 d. grįžo į Lietuvą, lipant iš traukinio buvo sovietų okupacinės valdžios suimtas ir vėliau ištremtas į sovietų Rusiją.
1941 m. birželio 26 d. abu su žmona buvo vėl suimti. Prof. A. Voldemaras kalintas Osetijos ASSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) vidaus kalėjime Ordžonikidzėje.
1941 m. lapkričio mėn. tardymas buvo baigtas ir byla perduota NKVD Ypatingajam pasitarimui. Prof. A. Voldemaras nuosprendžio laukė Ordžonikidzės kalėjime, tačiau artėjant karo frontui buvo pervežtas į Maskvą.
1942 m. rugpjūčio 19 d. buvo atvežtas į Butyrkų kalėjimą Maskvoje, kur toliau buvo kalinamas.
1942 m. gruodžio 16 d. nuo išsekimo mirė Maskvos Butyrkų kalėjimo ligoninėje. Prof. Augustino Voldemaro palaidojimo vieta nenustatyta.
2005 m. Kaune Vytėnuose jo vardu buvo pavadinta nauja gatvė.
2012 m. gruodžio 14 d. Kauno, Petrašiūnų kapinėse netoli savanorio plk. Kazio Škirpos kapo pastatytas kenotafas prof. A. Voldemarui.
2018 m. gruodžio 5 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio prieigose, greta K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtos buvo atidengta paminklinė plokštė, skirta 29-iems sušaudytiems, mirusiems tremtyje, kalinimo vietose Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. ministrų kabinetų nariams atminti ir pagerbti. Joje įamžintas ir prof. A. Voldemaras. Projekto iniciatorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), autorius – LGGRTC skulptorius Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai – architektas Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas.
Raimundo Kaminsko nuotraukos
Raimundas Kaminskas yra socialinių mokslų (sociologijos) daktaras, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas.
