Trumpas, Xi Jinpingas ir 1914-ųjų šmėkla. Kaip JAV ir Kinija gali išvengti klaidų, atvedusių į Pirmąjį pasaulinį karą

Odd Arne Westad

1910-ųjų pradžioje Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Edvardas Grėjus stebėjo pasaulį iš savo biuro Whitehalle. Jis matė daug nedidelių karų, tačiau nieko, kas supriešintų to meto didžiąsias valstybes tarpusavyje. Net „pirmaisiais 1914 m. mėnesiais tarptautinis dangus atrodė giedresnis nei buvo“, – vėliau rašė jis savo memuaruose.

Pirmasis pasaulinis karas, žinoma, prasidėjo vos po kelių mėnesių ir nusinešė apie 40 milijonų gyvybių. Beveik niekas to nenumatė, tačiau daugelis, įskaitant lordą Grėjų, vėliau padarė išvadą, kad taip nutiko todėl, jog didžiosios valstybės nesugebėjo išspręsti daugelio mažesnių konfliktų, kurie kartu pakurstė 1914 m. katastrofą.

Šiandien pasaulis atrodo neraminančiai panašus į XX amžiaus pradžios pasaulį – ir ne tik dėl to, kad jį krečia regioniniai konfliktai, tokie kaip Irane ar Ukrainoje. Dabartinis pasaulis taip pat yra daugiapolinis, kuriame kelios didžiosios valstybės – įskaitant Kiniją, Rusiją ir Jungtines Amerikos Valstijas – pavydžiai saugo savo pozicijas. Jis kupinas nacionalizmo, terorizmo, ekonominės ir technologinės konkurencijos bei silpnėjančios globalizacijos – kaip ir anuomet. Valstybių lyderiai bendrauja, tačiau dažnai vienas kito nesupranta. Be to, juntamas nerimas, kad jiems gali pritrūkti laiko išspręsti nesutarimus, kaip nutiko jų pirmtakams prieš šimtą metų.

„Manau, kad labai greitai būsiu priblokštas spaudimo ir būsiu priverstas imtis kraštutinių priemonių, kurios sukels karą“, – Rusijos caras Nikolajus II rašė savo pusbroliui kaizeriui Vilhelmui II prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Iš tiesų kartais stipriai juntamas déjà vu jausmas.

Šis jausmas ryškiausiai pasireiškia šiandieniniuose JAV ir Kinijos santykiuose. Kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Kinijos lyderis Xi Jinpingas susitiks ilgai lauktame viršūnių susitikime Pekine, abiem turėtų būti aiškus nežabotos konkurencijos pavojus. Nekontroliuojamas konfliktas tarp dviejų pirmaujančių pasaulio valstybių galėtų būti pražūtingas tiek jų šalims, tiek visam pasauliui. Abi pusės teigia siekiančios sustabdyti slydimą konfrontacijos link, tačiau panašu, kad nė viena iki galo nesuvokia, jog laikinos paliaubos prekybos ar muitų srityje, taip pat deklaruojami ketinimai bendradarbiauti, nėra pakankami iš esmės pakeisti JAV ir Kinijos santykius.

Apskritai nėra pagrindo manyti, kad grįžtama prie Šaltojo karo tipo santykių tarp JAV ir Kinijos. Veikiau šiandieninę tarptautinę situaciją geriau suprasti lyginant su XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios laikotarpiu, kai augo ekonominė tarpusavio priklausomybė, o kelios didžiosios valstybės varžėsi dėl įtakos. Kaip žinome, tas pasaulis baigėsi katastrofa 1914 m. Tam, kad Kinija ir Jungtinės Valstijos šiandien išvengtų panašaus likimo ir suvaldytų įtampas, reikės konstruktyvaus bendradarbiavimo, įskaitant esminių dvišalių problemų sprendimą.

SUPERGALIOS SLYSTA

Ekonominiai JAV ir Kinijos palyginimai šiandien kelia panašius klausimus, kokie buvo keliami vertinant Didžiosios Britanijos ir Vokietijos santykius prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kaip ir Didžioji Britanija XX amžiaus pradžioje, Jungtinės Valstijos iš ekonominio dominavimo pozicijos tapo viena iš kelių stipriausių valstybių. Kinija jau aplenkė Jungtines Valstijas pagal bendrą gamybos apimtį. JAV turi prekybos deficitą su daugiau nei 100 šalių, o didžiausias jis yra su Kinija – prognozuojama, kad 2025 m. sieks apie 200 mlrd.

Vis dėlto, kaip ir Didžiosios Britanijos atveju XX a. pradžioje, JAV „nuosmukis“ yra santykinis. Jungtinės Valstijos vis dar turi daug pranašumų: jos dominuoja pasaulinėje finansų ir bankininkystės sistemoje, jų valiuta išlieka pasaulinė, o jos nustato daugelį tarptautinių taisyklių – nuo transporto iki technologijų ir net mados. Be to, JAV skiria gerokai daugiau lėšų moksliniams tyrimams ir plėtrai nei, pavyzdžiui, Didžioji Britanija prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Šiuo metu jos investuoja apie 3,5 proc. savo BVP į inovacijas – daugiau nei bet kuri kita šalis. Taip pat svarbūs pranašumai yra didelė vidaus rinka, palanki demografinė situacija ir gausūs gamtos ištekliai – tai, ko Didžioji Britanija 1914 m. neturėjo.

Tačiau Jungtinės Valstijos jaučia, kad praranda savo pranašumą, nes jų santykinė padėtis per pastarąjį šimtmetį smarkiai pasikeitė. Po Antrojo pasaulinio karo JAV sudarė apie 40 proc. pasaulio BVP; net ir po Šaltojo karo – daugiau nei 20 proc. Tačiau ši dominavimo pozicija buvo iš dalies nulemta išskirtinių aplinkybių: Europa ir Japonija buvo nuniokotos karo, o Kinija išgyveno ilgą nestabilumo laikotarpį, po kurio sekė komunistinė revoliucija.

Šiandien, po kelių dešimtmečių santykinės taikos ir stabilumo, natūralu, kad kitos pramoninės valstybės vejasi Jungtines Valstijas. Pavyzdžiui, 1990 m. Japonija buvo artimiausia JAV konkurentė, sudariusi apie 10 proc. pasaulio BVP, o Kinija – tik apie 4 proc. Nuo tada Kinijos dalis išaugo iki maždaug 19 proc. Atsižvelgiant į šį neišvengiamą augimą, JAV dalis – apie 15 proc. pasaulio BVP – neturėtų atrodyti prasta. Vis dėlto suvokiamas nuosmukis skatina nepasitenkinimą.

Šiandieninis pasaulis yra daugiapolinis – jame veikia kelios didžiosios valstybės, kurios pavydžiai saugo savo pozicijas.

Amerikiečiai taip pat įtaria, kad metodai, kuriuos Kinija naudojo savo augimui skatinti, nebuvo sąžiningi. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą panašūs kaltinimai buvo reiškiami Vokietijai. Kaip ir šiandieninė Kinija, Vokietija turėjo išplėtotą valstybės remiamą pramoninio šnipinėjimo sistemą, nukreiptą tiek į karinę, tiek į civilinę sritį. Ji taip pat naudojo subsidijas, netarifines kliūtis ir priverstinį technologijų perdavimą, kad suteiktų pranašumą savo įmonėms – panašiai kaip Kinija daro šiandien. Nors daugelis šalių, įskaitant Jungtines Valstijas, yra taikiusios tokių priemonių derinius savo augimui skatinti, Kinijos pastangos šiandien išsiskiria mastu, pranokstančiu ankstesnius precedentus.

Tačiau, kaip ir Didžiosios Britanijos atveju prieš Pirmąjį pasaulinį karą, dalis Jungtinių Valstijų ekonominių įtarimų kyla iš vidaus problemų projekcijos. Apie 70–80 proc. amerikiečių mano, kad daug darbo vietų Jungtinėse Valstijose buvo prarasta kitoms šalims, pirmiausia Kinijai. Tai nestebina, turint omenyje, kad nuo 2000 m. išnyko mažiausiai penki milijonai darbo vietų gamybos sektoriuje. Kaip ir Didžioji Britanija anksčiau, Jungtinės Valstijos nepakankamai investavo į darbuotojų įgūdžių ugdymą ir jų persikvalifikavimą. Dėl to didėja nepasitenkinimas tarp piliečių, susiduriančių su stagnuojančiais atlyginimais ir ribotomis galimybėmis gauti tinkamą sveikatos draudimą, apmokamas nedarbingumo atostogas ar patikimus pensijų planus. Tokiose situacijose lengviau kaltinti užsienio valstybes nei spręsti vidaus problemas.

Kita akivaizdi JAV silpnybė šiandien yra auganti vidaus nelygybė. Didžioji Britanija susidūrė su panašia problema XX amžiaus pradžioje, ir tai prisidėjo prie bendro pažeidžiamumo jausmo. 1910 m. apie 5 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų valdė beveik 90 proc. šalies turto. Šiandien Jungtinėse Valstijose 5 proc. turtingiausių valdo maždaug du trečdalius viso turto, ir ši dalis toliau didėja.

Nors JAV nėra vienintelė šalis, susidurianti su augančia nelygybe, jos socialinės ir politinės pasekmės yra ypač ryškios dėl anksčiau buvusio aukštesnio gyvenimo lygio, prie kurio daugelis amerikiečių buvo įpratę. Todėl nenuostabu, kad dalis visuomenės mano, jog vietinis elitas, bendradarbiaudamas su užsienio jėgomis, siekia asmeninės naudos ir palaiko tarptautinę ekonominę sistemą, kuri yra nesąžininga JAV darbuotojų atžvilgiu.

KITA KINIJOS STEBUKLO PUSĖ

Didelė dalis šio ekonominio nepasitenkinimo nukreipta į Kiniją – tiek dėl jos spartaus augimo, tiek dėl metodų, kuriais jis buvo pasiektas. Kritikuoti užsienio valstybę taip pat lengviau, ypač kai jos politinė sistema smarkiai skiriasi. Vis dėlto, nors dalis kaltinimų yra perdėti, Kinijos dominavimas pasaulinėse tiekimo grandinėse kelia realių iššūkių Jungtinėms Valstijoms. Tai primena britų ir prancūzų nuogąstavimus dėl Vokietijos iki 1914 m., nors šios šalys turėjo plačias kolonijines imperijas, kurios užtikrino žaliavų tiekimą. Šiandien Jungtinės Valstijos yra labiau priklausomos nuo pasaulinių rinkų, o Kinijos gamybos pajėgumai (apie 28 proc. pasaulinės dalies) gerokai viršija Vokietijos rodiklius 1913 m. (apie 15 proc.).

Pagal savo ekonominę galią Kinija yra vienas stipriausių varžovų pasaulyje, prilygstantis tik Didžiajai Britanijai XIX a. ir Jungtinėms Valstijoms XX a. Tačiau, kaip ir Vokietija prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Kinija susiduria su rimtais vidaus ekonominiais iššūkiais – kai kurie jų gali būti ne mažiau sudėtingi nei JAV problemos.

Pirma, Kinijos hiperaugimo laikotarpis baigėsi. Tai buvo neišvengiama, tačiau perėjimas pasirodė staigus ir dar labiau paaštrintas pasaulinės pandemijos. Paskutiniai metai, kai Kinijos ekonomika augo daugiau nei 10 proc. per metus, buvo 2010-ieji. 2019 m. augimas siekė apie 6 proc., o 2024 m., kai kuriais vertinimais, sulėtėjo iki 2–3 proc. Spartus perėjimas prie nuosaikesnio augimo lėmė augantį jaunimo nedarbą ir neišsipildžiusius lūkesčius. Be to, Kinijos ekonomika susiduria su dideliu įsiskolinimu. Tai natūrali spartaus augimo pasekmė, tačiau dėl politinių priežasčių valdžiai sudėtinga imtis veiksmingų skolų mažinimo priemonių, o tai didina ekonominį neapibrėžtumą.

Bandymai slopinti Kinijos augimą neišvengiamai žlugs ir sukels ilgalaikį pasipiktinimą.

Kinijos ekonomikai taip pat kyla du šiai šaliai būdingi iššūkiai. Vienas jų – išskirtinis demografinis profilis. Vieno vaiko politika, kurią Kinijos komunistų partija (KKP) vykdė daugiau nei tris dešimtmečius, turėjo katastrofiškų pasekmių: Kinija tampa sena dar prieš tapdama turtinga. 2023 m. buvo pirmieji metai, kai šalies gyventojų skaičius sumažėjo – maždaug 2,5 mln. Iki 2050 m. Kinija gali netekti mažiausiai 200 mln. gyventojų, o daugiau nei 40 proc. likusių bus vyresni nei 60 metų. Palyginimui, tuo metu Jungtinėse Valstijose apie 30 proc. gyventojų bus vyresni nei 60 metų, o Indijoje – tik apie 20 proc. Kitaip tariant, didelė dalis Kinijos visuomenės bus vyresnio amžiaus, prastesnės sveikatos ir reikalaus daugiau priežiūros. Tokia demografinė struktūra tampa tiksinčia ekonomine bomba.

Kitas reikšmingas iššūkis – gilus partijos nepasitikėjimas privačiu verslu, ypač sparčiai augančiomis įmonėmis. Per pastaruosius kelerius metus KKP ėmėsi veiksmų prieš didžiausias šalies bendroves, oficialiai remdamasi konkurencijos, duomenų saugumo ir vartotojų apsaugos argumentais. Vis dėlto akivaizdu, kad vienas iš tikslų yra sustiprinti partijos kontrolę privačiame sektoriuje. Kiek toli ši tendencija gali nueiti valdant Xi Jinpingui, sunku pasakyti, tačiau spaudimas, įskaitant įtakingų verslininkų tyrimus ir sulaikymus, jau paskatino dalį jų daugiau laiko praleisti užsienyje.

Be šių vidaus problemų, Kinija susiduria ir su didėjančiu JAV politikos formuotojų spaudimu. Daugelis jų mano, kad Kinija pasinaudojo Jungtinėmis Valstijomis siekdama dabartinės ekonominės galios. Todėl, be augančių muitų, Pekinas susiduria su JAV eksporto kontrolėmis, investicijų ribojimais ir pastangomis apriboti Kinijos vaidmenį pasaulinėse tiekimo grandinėse. Jungtinės Valstijos taip pat siekia įtikinti savo sąjungininkus taikyti panašias priemones.

Kol kas šios priemonės davė nedaug rezultatų, išskyrus augantį Kinijos vadovybės ir visuomenės nepasitenkinimą. Tačiau kyla pavojus, kad jos stiprina ekonominio „suvaržymo“ jausmą – panašų į tą, kurį Vokietija jautė prieš Pirmąjį pasaulinį karą ar Japonija prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jei Kinijos visuomenė įsitikins, kad JAV siekia sustabdyti jos ekonominį augimą, išauga rizika, kad šis pasipiktinimas gali peraugti į karinę konfrontaciją.

DABAR AR NIEKADA?

Kinija ir Jungtinės Amerikos Valstijos susiduria su panašiais ekonominiais iššūkiais. Kinijoje taip pat didėja socialinė ir ekonominė nelygybė, galinti skatinti nestabilumą, nes piliečiai (ne be pagrindo) įtaria, kad dalis sukauptų turtų yra susijusi su korupcija ir neskaidriais sandoriais. Taip pat kyla abejonių dėl Kinijos užsienio ekonominių projektų, tokių kaip „Juostos ir kelio“ iniciatyva, kuri, kai kurių nuomone, labiau skirta nacionaliniam prestižui nei realiai ekonominei naudai. Nors tokia kritika autoritarinėje sistemoje reiškiama atsargiai, nepasitenkinimas auga dėl galimo išteklių švaistymo, rizikos, korupcijos, prastos projektų kokybės ir menkos investicijų grąžos.

Šie ekonominiai iššūkiai, panašiai kaip Vokietijoje iki 1914 m., stiprina dalies Kinijos elito įsitikinimą, kad ateities perspektyvos gali būti mažiau palankios nei manyta anksčiau, ir kad būtent dabar – arba artimiausiu metu – Kinija gali būti pasiekusi savo galios viršūnę. Tokios nuotaikos prisidėjo prie Vokietijos sprendimo rizikuoti karu 1914 m. ir galėtų turėti panašų poveikį, jei šiandien Rytų Azijoje kiltų krizė. Nors ne visi KKP sprendimų priėmėjai laikosi tokios nuomonės, Pekine vis dažniau kalbama apie tai, kad Kinija gali būti savo santykinės galios pike – o tai reiškia ir galimybę pertvarkyti regioninę tvarką savo naudai.

Kaip ir Vokietijai anksčiau, Kinijai nėra garantuota, kad ekonominė sėkmė automatiškai virs didesniu pasitikėjimu ateitimi. Pavyzdžiui, keliaujant greituoju traukiniu tarp Pekino ir Šanchajaus matyti ryškus kontrastas: šalia modernių miestų vis dar egzistuoja regionai, kuriuose ekonominis progresas yra daug lėtesnis. Dar labiau neramina tai, kad kai kurias teritorijas užgožia nebaigti statyti daugiabučiai – projektai, pradėti prieš pandemiją, bet apleisti po 2021 m. nekilnojamojo turto krizės.

AUKŠČIAUSIO LYGIO STATYMAI

Taigi bet kuriame Donaldo Trumpo ir Xi Jinpingo viršūnių susitikime abu lyderiai turėtų pradėti ieškoti būdų, kaip suderinti Kinijos siekius ir Jungtinių Valstijų interesus, kurie nebūtinai yra priešingi. Nors Kinija ir Jungtinės Valstijos yra panašaus ekonominio svorio, Kinijos gyventojų skaičius yra maždaug keturis kartus didesnis, o BVP vienam gyventojui – tik apie penktadalį JAV lygio. Kitaip tariant, Kinijai vis dar būtinas spartus ekonomikos augimas, siekiant patenkinti savo visuomenės lūkesčius. Bandymas šį augimą slopinti ne tik pasmerktas nesėkmei, bet ir gali sukelti ilgalaikį Kinijos visuomenės pasipiktinimą.

Tvaresnis sprendimas būtų stabilios prekybos taisyklės, atviros finansų rinkos ir technologiniai mainai, ribojami tik aiškiai pagrįstais nacionalinio saugumo interesais. JAV ir kitų šalių įmonės vis dar turi daug ką pasiūlyti Kinijos rinkai, jei joms bus sudarytos sąžiningos konkurencijos sąlygos.

Abi pusės taip pat turi rasti būdą geriau suprasti viena kitos požiūrį į Taivaną – jautriausią jų santykių klausimą. Dauguma Kinijos gyventojų laiko Taivaną neatsiejama šalies dalimi, kurią Jungtinės Valstijos, jų manymu, neteisėtai saugo nuo susivienijimo. Nors šį požiūrį iš dalies formuoja intensyvi KKP propaganda, tai nekeičia jo politinės svarbos. Jei Kinijos ir JAV lyderiai nesugebės sutarti, kad dabartinis status quo Taivano sąsiauryje yra geriausias įmanomas sprendimas artimiausiu metu – ir kad nei nepriklausomybė, nei prievartinis suvienijimas nėra priimtini (išskyrus didžiųjų valstybių karą) – konfrontacijos rizika išliks labai didelė.

Vis dėlto sprendžiant šiuos klausimus išryškėja lyderystės stilių skirtumai. Donaldas Trumpas pasižymi impulsyvumu ir nepastovumu strateginių tikslų atžvilgiu. Xi Jinpingas, nors laikomas nuoseklesniu strategu ir galingiausiu Kinijos lyderiu nuo Deng Xiaopingo laikų, griežtai laikosi nustatytos linijos ir retai demonstruoja lankstumą ar spontaniškumą, galintį padėti siekti platesnių susitarimų.

Jei 1914 m. istorija ko nors moko, tai to, kad didžiosioms valstybėms būtina turėti aiškių priežasčių atsitraukti nuo konflikto slenksčio. Tokių priežasčių paieška reikalauja daugiau politinės valios ir lankstumo, nei iki šiol demonstravo abi pusės.

foreignaffairs.com