I
Nesakysiu jums, mieli bičiuliai, šio istoriko pavardės, nes nenoriu, kad pernelyg greitai itin negatyviame kontekste atpažintumėte žmogų, kuris, be visa ko kito, nemažai turi ir gerų bruožų, pavyzdžiui, yra įsigilinęs arba bent atrodo jau įsigilinęs į aptariamus klausimus, nebijo kalbėti, kai to reikia, drąsiai pažeisdamas nusistovėjusias civilizuoto kalbėjimo normas, yra labai verbalizuotas žmogus ir talentingas polemistas.
Ar tokios išlygos pateikimas nereiškia, kad jūsų bičiulis autorius slaptai sau pačiam, tarkime, prieš savo valią simpatizuoja šiam istorikui? Kažin kažin… Tačiau, nieko nesakykite, blogiui išties kartais netrūksta savotiško žavesio. Schopenhauerio žodžiais tariant, blogis naujaisiais laikais jau nebedėvi ragų ir yra, pridurčiau nuo savęs, linkęs viešumoje pasirodyti kaip ypač žavingas ponaitis.
Tačiau blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, ar ne?
Pagal seną, laiko išbandymą atlaikiusį apibrėžimą, blogis yra gėrio arba, dar tiksliau tariant, būties trūkumas.
Blogis neturi to tobulumo, kurį turėtų turėti kiekvienas reiškinys, pašauktas būti pagal savo idėją, o tokį būties (gėrio) trūkumą blogis paprastai pridengia gėrio kauke, o kartais ir šaunuolio kritiko povyza.
Taigi, kaip jau užsiminiau, istorikas su polinkiu sužavėti šįkart, t. y. vakar YouTube kanale matytoje laidoje nuvylė labiau nei buvo galima tikėtis, nieko daug nesitikint, nors, tiksliau tariant, suvimdė taip, kad blogumas iškart sukyla iš naujo, kai tik prisimenu, ką mačiau ir girdėjau toje laidoje.
Šio istoriko žodžių tiradoje labai aiškiai išryškėjo trys struktūruotos idėjos, t. y., pirma, kad neva lietuviai karo metais po velėna pakišo 70 tūkstančių savo kaimynų žydų, antra, nacionalinė valstybė nėra galutinė valstybės forma ir, trečia, Lietuva iš esmės niekada negalės integruoti atvykėlių (ir, kaip supratau, tautinių mažumų), nes Lietuvos kultūra neva yra tokia neįtikėtinai sekli ir atgrasiai žemo lygio, jog neskatina kitataučius įsitraukti, tapti vienijančios kultūros puoselėtojais, o veikiau nuo savęs atbaido.
Jau girdžiu, kaip pritariantis istoriko išsakytoms idėjoms žmogus savo mintyse sako, kad nepaisant to, patinka tau ar nepatinka istoriko požiūris, jis operuoja faktais, nuo kurių nepabėgsi, ar pan.
Tačiau ar iš tiesų šis istorikas „operuoja faktais“, ar išvis Lietuvos istorikai taip dažnai, kaip atrodo, „operuoja faktais“?
Ar apskritai gali kilti toks klausimas, kai nėra jokia paslaptis, kad šiandieninėje lietuvių istoriografijoje absoliučiai dominuoja pozityvistinis nusiteikimas, čia vyrauja įsitikinimas, jog mokslas susideda iš faktų.
Kita vertus, ar kas nors yra girdėjęs, kad Lietuvoje tarp istorikų kada nors būtų įvykusi diskusija – kas yra faktas kaip toks? Taigi, peršasi išvada, kad dauguma atvejų jie nežino to, kas yra „fakto būtis“? Todėl tikriausiai neatsitiktinai jau tapę viešaisiais kalbėtojais, pradėję diskusijas su visuomene tokie istorikai savo išankstines, kartais labai ribotas nuomones, itin subjektyvius įsivaizdavimus vadina faktais. Kaip atrodo, čia net nepritaikysi posakio, kad batsiuvys pats vaikšto basas, čia tikriausiai reikėtų kalbėti apie tokį batsiuvį, kuris neturi ne tik batų savo kojoms pramankštinti, bet ir kojų vaikščiojimui, todėl per pasaulį rieda neįgaliojo vėžimėlyje.
II
Nepradėsiu iš naujo diskusijos dėl jau ne kartą išsakytos idėjos, kad neva lietuviai sukėlė Holokaustą visame pasaulyje. Nežinau jokių faktų, kurie galėtų patvirtinti tokią genialią (?) įžvalgą. Kita vertus, ar mažiau nei faktas yra vertas dėmesio atmosferą išskaidrinantis klausimas – kodėl tie baisieji lietuviai, skirtingai nei kitos tautos, niekada savo politinio savarankiškumo laikais, net „fašistinio“ Smetonos režimo metais nebuvo smurtautojai prieš žydus, savarankiškos Lietuvos žemė neteikė jokių, net mažiausių prielaidų pogromams.
Savo ruožtu mūsų paslaptingo istoriko povyza diskusijoje dėl žydų ir lietuvių tarpusavio pretenzijų atsiduoda maždaug tokiu nuo dūmavimo atsiradusiu kvapeliu, kad lietuviai yra kalti jau vien dėl to, jog yra lietuviai, todėl privalo palikti savo žemes žydų nausėdijoms, pasitraukdami į dykumą.
Ar daktaras blogis žino, ką sako? Man taip pat kartais, silpnumo akimirkomis, atrodo, kad Lietuva vis dažniau imama įsivaizduoti kaip atsarginis Izraelis.
Nemanau, kad būtų galima rimtai kalbėti ir apie tai, kad nacionalinė valstybė yra tik tarpinė grandis, pakeliui į kažkokį aukštesnį valstybingumo išsivystymo lygį. Kad ir kaip žiūrėtume, tas „aukštesnis valstybingumo lygis“ yra imperija, kitaip neišeina, panašiai kaip Burokevičiui, kuris, tašyk jam kuolą ant galvos netašęs, visada sakydavo, kad socializmas yra aukštesnė civilizacijos pakopa nei kapitalizmas.
Kaip čia dabar neprisiminti Sokrato, tapusio nepralenkiamo taurumo simboliu visiems laikams, kaip atrodo, žinomiausio pasaulyje žmogaus, kuris toli gražu neplanavo sau pasaulinės garbės, nepretendavo persikelti į aukštesnį lygį, o tik rūpinosi gimtųjų Atėnų laisve ir dorove, kovodamas prieš imperiją taip pat ir su ginklu rankose.
Kaip atrodo, nacionalinės valstybės vidiniai ištekliai yra neišsemiami net ir beribės pažangos kontekste, taigi tokios valstybės formos, leidžiančios suderinti prieštaringas civilizuotos žmonijos būklės tendencijas, „užteks“ iki laikų pabaigos.
Kitas dalykas, kad kažin ar yra kokie nors kiekybinio ir kokybinio pamatavimo metodai, kurie leistų suskirstyti kultūras pagal rangą.
Kita vertus, kas dar nežino, kad kažkas iš nelietuviškos kilmės kalbininkų yra pastebėjęs, kad lietuvių kultūra yra Dievo dovana pasauliui jau vien dėl lietuvių kalbos.
Kaip atrodo šiandien, ši kalba ir lietuvių kultūra yra svarbi pasauliui ne tik dėl kalbos pirmapradiškumo, bet dar labiau dėl to, kad ji yra prisijaukinusi būties paslaptį, stipriai laikosi tokio įsikabinimo, kai šalia, už posūkio tame pačiame pasaulyje vis smarkiau siaučia meoniškumo, t. y. nebūtiškimo stichija.
Dar kitas dalykas yra tai, kad leftizmo vėtros skaudžiai smogė į pačią Lietuvos kultūros šerdį, veda ją kraupaus nususimo keliais, ką akivaizdžiausiai matome iš tokio konjunktūros dvokiančios subkultūros – savo esme antikultūrinio reiškinio kaip vadinamųjų kultūrininkų, o iš tiesų melagingai įvardintos žmonių sociopolitinės nuosmukio kategorijos atsiradimo.
Kaip visi gerai žino, apie lietuvių kalbos atvirumą būčiai didingai kalbėjo Antanas Maceina studijoje „Filosofija ir lietuvių kalba“. Savo ruožtu pastarųjų metų įvykiai dar kartą parodė, kokia svarbi Lietuvai yra būties idėja. Toliau pateikiu teksto, publikuoto anksčiau šia tema fragmentą.
III
Įdomioje diskusijoje, įvykusioje Kaune, Vytautas Radžvilas pateikė šiurpų (nevirsta liežuvis pasakyti – įdomų) sugretinimą, kad paprastai tauta ir valstybė turi savo kertinę idėją, užtikrinančią tautos gyvastingumo pulsaciją, o dabartinė valdžia Lietuvoje yra vienintelė tokia pasaulyje, iškėlusi kaip kelrodę žvaigždę idėją tautos susinaikinimo ir valstybės nunykimo užduotį. Nuo savęs pridurčiau, kad to taip akivaizdžiai kaip šiandieninė Lietuvos valdžia nedarė net ortodoksai marksistai, savo sapaliojimus apie tautų nunykimą pažangos kelyje skelbdami labiau atsargiai, nukeldami tokį įsivaizdavimą į begalinę perspektyvą.
Tačiau kokia yra ta lietuvių tautos ir valstybės nacionalinė idėja, remiantis nesuklastotais tautos pagrindais?
Andai toks Leonidas Donskis tvirtino, kad neužtenka kalbėti apie tautos norą būti, daug svarbiau neva yra tai, kuo tauta yra pasirengusi tapti. Kaip supratau aš tada, skaitydamas L. Donskio straipsnį, anas bandė įpiršti nuomonę, kad tautos noras ar net pasirengimas būti tauta, neužtikrina tokio buvimo prasmingumo. Iš dalies, su išlygomis sutikčiau su tokia mąstysenos pakraipa, jeigu būtų kalbama apie atskirą individą, t. y. konkretų žmogų, konkuruojantį su kitais individais dėl savo aukštesnės hierarchinės padėties, tačiau pritaikydami tai tautai, galime supanašėti su naciais, suskirsčiusiais tautas į vertingas, mažiau vertingas ir visiškai nevertingas, dėl pastarųjų keldami net klausimą apie jų teisę būti. Keista ir truputėlį apmaudu, kad tokiu pavojingu samprotavimų keliu pasuko žydų tautybės, kaip niekas kitas patyrusios tokio suskirstymo liūdnas pasekmes, atstovas. Kaip atrodo bent man, tokiais savo pasvarstymais L. Donskis norėjo įgelti to meto lietuvių tautininkams, garsiai nutylėdamas maždaug tokią mintelę: daug, be galo daug kalbate apie tautą, bet ar pagalvojote apie tautos teisę būti tauta, ar žinote kažką daugiau apie tokio buvimo konkretų turinį.
Išdrįsk būti savimi, pataria F. Nietzsche žmogui, siekiančiam atpažinti savo gyvenimo tikslus, tačiau toks patarimas tikriausiai galioja ir tautai.
Kaip atrodo bent man, lietuvių tautos, kurią šiandien bandoma suvilioti susinaikinimo perspektyva kaip naštos palengvinimo pažadu, aukščiausiuoju tikslu yra išlikimas arba pati Būtis. Čia kalbame tiek apie fizinį išlikimą, tiek apie kultūrinį tapatybės išsaugojimą, tiek apie prigimtinį lietuvių įsipareigojimą Būties tiesos idėjai.
Jeigu, kaip sakoma, yra biblijinių tautų, lietuviai savo ruožtu gali būti pavadinami ontologine tauta pagal prigimtį, ne kitaip. Jau neatsimetu, kas iš didžiųjų rašytojų yra pastebėjęs, kad jeigu kur nors susirenka keli lietuviai, jie būtinai kalba apie būtį. Kaip sako Sigitas Geda (tai prisimenu), kai Lietuvoje du vyrai geria butelį, jie paprastai kalba apie būtį. Ar sakote, kad tokie liudijimai yra menkaverčiai?..
Leiskite pajuokauti su rimta veido mimika apie tai, kad jeigu pasaulyje staiga nebūtų sumenkę kalbotyros mokslai, jau būtų visuotinai pripažinta kaip mokslinis faktas tai, kad rojuje pirmieji žmonės kalbėjo lietuviškai. Pusę tokio pripažinimo kelio jau yra nueita…
Kalba yra būties namai, – sako M .Heideggeris. Praeitą kartą ginčijausi su Kristina Sabaliauskaite, kuri, kaip atrodo, begėdiškai vulgarizuoja šią Heideggerio ištarą. Kita vertus, būtų nuodėmė nepacituoti M. Hedeggerio minties iki galo. Filosofas rašo: „Kalba yra būties namai. Jos prieglobstyje gyvena žmogus. Mąstytojai ir poetai yra šio prieglobsčio sargai. Jų sargyba yra būties atvirumo subrandinimas, nes jie išsisakydami duoda būčiai kalbą ir išsaugo ją kalboje“.
Nėra jokios abejonės, kad filosofas kalba apie gimtąją kalbą kaip būties namus. Kartais sakoma, kad anglų kalba yra verslo ar mokslo kalba, tačiau mąstyti ar prakalbinti būtį galima tik gimtosios kalbos stichijoje, t. y. mes tai galime padaryti tik lietuviškai…
Vien iš komentarų matyti – pataikei autoriau į pačią širdį – puikus straipsnis. Ačiū.
Ponui Bliu apie 83-iuosius metus. Na, Jūs ir pasakėte, bet, kita vertus, tuo ir skiriasi humanitarai nuo ne humanitarų. Pats Landsbergis ir ypač to tėvukas buvo puikiai žinomas nezubryloms bele ko. Ne TSRS ir Visuotinės istorijos pseudiakų kalikams mintinai. Landsbergis su Šepečiu abu buvo čiurlionistai ir juo pasirėmę puikiai kalbėjo Ezopo kalba. Ją buvo tobulai įvaldę. Veidmainystės ir saviapgaulės meną. Tad kas norėjo, tas puikiai galėjo suprasti kas prie ko ir dėl ko? O šiaip, dabar bijančių yra ne ką mažiau nei anuomet aukščiausiuose postuose. Man jų vaikai neįdomūs, o įdomesnės juodlige užkrėstų pyragaičių slaptos gamyklėlės Albione vokiečių vaikučiams per karvyčių pieną arba „Dušegubkės” (mašinėlės ant ratų skirtos kam?). Dabar bus efektyvesnės priemonės, naudojant dirbtinius virusus ir vakcinas nuo jų arba DI. Žinoma, jie visada rengiasi avansu pasikeisti kailį, jeigu to prireiktų – iš Putino kritikų į jo šlovintojus. Vieni kalė mintinai deziuką, ir bekaldami užsibūrė, o kiti domėjosi pasaulio pažinimu, pasaulio istorija, meno istorija, neaplenkadami ir filosofijos įvado. Domėjosi politika, geopolitika be prievaizdo, be tijūno – ne Kompartijos sekretorių ir jos politrukų globoje. O kad Kompartijos ir KGB bosų vaikai gėrė ir lakstė pas „Gintaro“ (Inturisto padalinys) viešbučio plaštakes už dyką niekam ne paslaptis. Jų malonumus apmokėdavo jų tėvai ir dėdės, mamos ir tetos, kartais uošvienės. Prasčiokų vaikai tenkindavosi Sodų gatvės gan antihigieniškais malonumais prie drg.L.Brežnevo. Jų orgazmus dengė tėvai savo juodu prakaitu – alinančiu darbu kolchoze arba gamykloje.
vieni tempia į Lietuvą svetimšalius aiškindami kad Lietuvoje trūksta darbo jėgos. Kiti imasi juos mokinti lietuvių kalbos ir pyksta kad tie nesimoko.Tų antrųjų sipratimu tiek ir tereikia kad iškeptume dar vieną lietuvį.Ar tikrai pramokęs lietuviškai rusas jau lietuvis, ar tik dar pavojingesnis Lietuvos rusintojas?
Pone Bliu, tegu tas puodas juokiasi, negi gaila? Aš pačio bailiu nevadinu, o grbingu oponentu, kritiku, talentingu špilkuotoju ir t.t. Ir gan intelektualiu, ne vieną čia lenkiančiu, mane irgi, nes aš mažaraštis. Tas, hm, istorikas kabutėse įsiteikia būsimam galimam vėl okupantui avansu.
…gali but,sakys…as jau tada kariavau savo mazus karus….
Tiesa, o kada buvo tie visuotini gyventojų surašymi XX amžiuje kartu ir pagal nacionalinę kilmę? Po kiek procentų kiekvienos nacionalinės kilmės žmonių gyveno Lietuvoje ir kokias skaičiavimo metodikas naudojo? Pokario, pavyzdžiui, Kauno telefonų knygų sąrašai sako kažką kitką, nemanote? Kiek ir ko, kokios kilmės buvo likę, kokia nacionalinė kilmė dominavo vien telefonizacijos srityje? Mums svarbu žinoti iš kur vieni ir kiti tie procentai paimti?
…kuo toliau,tuo labiau man regisi,jog LT politika,tiek vidaus,tiek uzsienio,tolygu tokios oxanos pikul iskrypusio gyvenimo eventualiai istorijai – save vadinantys zurnalistais kasdien pasicepsedami vis raso ir raso,o leudimi ir rinkejais save isivaizduojantys besmegeniai mankurtai godziai ryja sia neswankia ir pasidygetina absurdo slykstiene…..ir visa tai yra musu realybe – tad visai nekeistos tos visokiu kasperaviciu imantrios,ale moksliskos treles – zmogai seniai pamete galvas,apduje nuo klaikybiu,kuriu,matyt,jiems norisi dar ir dar……
Vos buvo atkurta valstybė kaip prasidėjo komunistų pakištas ir kurstomas nusivylimas „ne tokia” Lietuva. Tarp patriotų prasidėjo lenktyniavimas – kas labiau nusivylęs, tas ir didesnis patriotas. Kada per stebuklą atkurta valstybė piliečių vertinama kaip nelaimė, gero iš tokios tautos ir valstybės nesitikėk. Ir juk Lietuvos inteligentai , šviesuoliai, su tautos sąžine Just .M. priešakyje, irgi vaizdavo kad čia pat buvo kitokia, visų trokštama nuostabi Lietuva – bet ją sugriovė, neleido gimti tas Landsbergis ( žiūr Landsbergio reitingus). Kokios gi Lietuvos tikėjosi, troško doroji Lietuva? Nesunku atsakyti – pataisytos komunistinės, o ne landsberginės, sugriautos, privatizuotos, kurioje žmogus žmogui vilkas. Ir niekas (nebent Užkalnis) nedrįso pasityčioti iš 50 metų komunizmą stačiusių ir nieko nesupratusių žmonių kvailumo. Beje, panašiai buvo ir po 1918 Lietuvos atkūrimo. Irgi komunistai kurstė, šviesuoliai, užjausdami paprastą žmogų, piiktinosi ponų Lietuva – kol prisišaukė 1940 metus. Ką prisišauks dabar, dar neaišku, bet nieko gero.
…Po 1992 rinkimų, kitą rytą, kai jau buvo aiškus rezultatas, Katedrios aukštėje, šalia varpinės, stovėjo būrelis pagyvenusių vyrų su transparantu: „būkite prakeikti balsavę už komunistus” .
Nedezuok! Ko pats neatkūrinėjai tos laisvos Lietuvos, sakykime, kokiais 1981 ar 1984 metais metais su tais savo geruokšliais-doruokšliais mokslo pirmūnais? Primenu, kad 1981 metais rudenį per Brežnevinės konstitucijos dieną Palangoje buvo susirinkęs būrelis lietuvaičių arba tų pačių metų gegužę ir aptarinėjo okupuotos Lietuvos padėtį, ir jos galimybes ateity atsikurti. Tiesa, gegužę tame susiėjime daliyvavo ir vienas VU Gamtos mokslų profesorius, vardu Česlovas. Ne tas Česlovas apie kurį Jūs pagalvojote. Tai buvo kitas – doresnis ir mžiau bailus ponas Česlovas.
…tai kad i drasuoli ir patsai neuznesi….sprendziant is ankstesniu komentu…..
Ir nesu drąsuolis, o ką?
…tai kitu bailiais nevadintum,nes tik patvirtini….juokiasi puodas…
Tik ne tautines mažumos, o tautinės bendrijos.
1992 metais grąžinę valdžią komunistams lietuviai prarado Sąjūdžio mėnesiais trumpam atgautą tautinį orumą. Štai tuo ir mėgaujasi vėl suaktyvėję Lietuvos priešai ir dergėjai (V.Petkevičiaus įpėdiniai). Pačioje atnaujinto kelio pradžioje įsižeisti kad negavo iš Sąjūdininkų tokio nuostabumo Lietuvos kokios patriotiškai tikėjosi po 50 metų trukusios komunizmo statybos bankroto… Reikėjo sugebėti. 1:0 Kasperavičiaus ir Co naudaI.
O ką tu veikei 1986 m., kai V. Petkevičius parašė straipsnį „Metas tiesai ir atvirumui”, kodėl jūs „patriotai” tokių straipsnių tada neišdrįsote parašyti? Taip, greičiausiai Lietuvos CK paprašė Petkevičiaus tokį parašyti ir viskas buvo suderinta „iš viršaus”, bet tai mažai, ką keičia. Pirmeiviai buvo Šepetys, Petkevičius, Čekuolis, kurie jau 1986 m. pradėjo perestroiką ir tik daug vėliau, kai jau buvo santykinai saugu, metę zubryti Lenino raštus išlindo kiti „pirmeiviai”.
Ir 2003 m. V. Petkevičius vėl išdrįso išleisti knygą „ ***** laivas”. Tik šįkart visiškai nesuderintą „iš viršaus”. „Patriotai” tokios parašyti niekad nebūtų išdrįsę, nes jiems „balti” melai yra švenčiau už karčią tiesą.
Net dirbtinis intelektas sutinka su manim:
„Reikšmė: Straipsniu buvo kviečiama nutraukti nutylėjimus, atvirai diskutuoti apie visuomenės piktžaizdes, ekologines problemas ir istorinę tiesą, kuri dešimtmečius buvo cenzūruojama.
Poveikis: Tai išjudino inteligentiją ir paskatino drąsesnę spaudos publikacijų bangą, kuri vėliau peraugo į Sąjūdžio judėjimą.”
….pirmeivis Sepetys…..tau,Gojau,Pliskos nebegalima net pauostyt.Pereik ant Zaibo,neberasinesi tokiu nieku.
O kaip tu manai, kas pakeitė „Gimtasis kraštas” žydą buvusį redaktorių į Čekuolį su kokiais antpečiais? Ir kokiu tikslu pakeitė? Kas buvo tuo metu formaliai atsakingas už LTSR ideologiją, kultūrą, mokslą ir švietimą? Kas suorganizavo „drąsesnę spaudos publikacijų bangą, kuri vėliau peraugo į Sąjūdžio judėjimą”?
Aišku, Šepečiui iš Kremliaus pavedė tai padaryti, pats nebūtų sugalvojęs.
…tawariscius Sapytis,kaip ji kremliuj vadino – tik tylejo ir drebejo,pajutes kad …ctoi to nie to……taigi,jo ..pirmeiviskumas tik tuo ir pasireiske.Jis veliau net prie bananu baliaus nebuvo prikises nagu,nes klaikiai bijojo.Budamas ***** ,izvalgus ir slidus – nebesitepe nagu….uz tai lansbletkeris veliau spykerio posto nepagailejo – ponavo istykiai sau ir toliau.
DI:
„Lietuvoje 1986–1989 metais, Atgimimo laikotarpiu, sprendimus dėl leidimų masiniams renginiams ir mitingams dažniausiai priimdavo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK) sekretoriai, atsakingi už ideologiją arba vidaus reikalus, kartu su vietos vykdomaisiais komitetais.
Nors oficialiai leidimus išduodavo miestų vykdomieji komitetai (pvz., Vilniaus m. vykdomasis komitetas), realią politinę valią diktavo partinė vadovybė:
Lionginas Šepetys: Kaip LKP CK sekretorius ideologijai (pareigas ėjo 1976–1989 m.), jis buvo viena pagrindinių figūrų, kuriai tekdavo derinti arba drausti pirmuosius Sąjūdžio ir kitų judėjimų mitingus.
Algirdas Brazauskas: Prieš tapdamas pirmuoju sekretoriumi, jis kaip CK sekretorius ekonomikai taip pat dalyvavo procesuose, kuriais buvo siekiama „legalizuoti“ arba suvaldyti augančią įtampą. Pavyzdžiui, 1988 m. birželio 24 d. mitinge Gedimino aikštėje jo pasirodymas buvo vertinamas kaip faktinis renginio įteisinimas.
Valerijonas Baltrūnas: Taip pat ėjo LKP CK sekretoriaus pareigas (nuo 1988 m. pabaigos atsakingas už ideologiją) ir dalyvavo sprendžiant leidimų klausimus vėlyvuoju periodu.
Lietuvos socialdemokratų partija
Lietuvos socialdemokratų partija
+2
Verta paminėti, kad ne visiems mitingams buvo duodami leidimai. Pavyzdžiui, 1988 m. rugsėjo 28 d. mitingui (vadinamajam „bananų baliui“) leidimas nebuvo duotas, todėl LKP vadovybė sankcionavo jėgos panaudojimą jo išvaikymui.
http://www.rofondas.lt”
Brazauskas, Baltrūnas buvo post factum.
Ledus pralaužė pirmasis sekretorius Petras Griškevičius su Liongino Šepečiu (sekretoriumi atsakingu už ideologiją, kultūrą, mokslą ir švietimą) ir aišku tuometinis Lietuvos KGB vadas Juozas Petkevičius.
…nuostabu – anot kvailo DI – pirmeivis buvo ne tik Sapytis,bet ir Griskevicius,Mitkinas,Beriozovas….man tai nereik to trenkto DI,pats viska maciau ir domejausi,nekalbant,kad budavau mitinguose,tam tarpe ir prie Auksciausios Tarybos.Gal paklausk DI savokos …pirmeivis reiksmes.Antraip keliausim i 19a.
Kol CK sekretoriai į mitingus nevaikščiojo, tol drąsuoliai lietuvaičiai irgi nevaikščiojo, išskyrus LLL ir vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdį bei pavieniai opozicionieriai okupaciniam režimui. Jis taip ir vadinosi – Blaivystės sąjūdžiu ir juos visus lupo, miškelin vežė, metė iškart iš darbo, nes neprašė LK(bolševikų)P CK leidimo. Dabar tie CK globotiniai ir jų anūkėliai dideliais patriotais dedasi ir stabdo Putino Rusiją. Manau, kad atvirkščiai – ją kviečiasi ir daro viską, kad ji kuo greičiau čia užvažiuotų ir kuo daugiau nužudytų.
Žydų žudynėse Lietuvoje dalyvavo keli maždaug batalijonai, keli tūkstančiai lietuvių, tai 0,1 proc nuo viso skaičiaus. APIBENDRINANT kaltinti visus lietuvius, tautą, tai vis viena ką kaltinti VISUS žydus dėl bolševikinio perversmo Rusijoje organizavimo, taigi ir priskirti vsiems žydams atsakomyvbę už tai kas toliau vyko, už žydų komunistų tolesnę veiklą, tame tarpe Lietuvoje.
..didziausia ir slyksciausia imperijos ir stipriojo teises salininke yra tokia,atseit ruskiu opozicioniere,Latynina,kuria toks protingas zydelis,Portnikovas tiesiogines polemikos metu sudirbo aiskiai ir negincijamai,toks kitas zydelis,Seitelmanas komentavo ir baisiai juokesi is tos kvailes Latyninos.Disputas yra tubej,rekomenduoju.
..siandie pradejau klausyt pas Janutiene kasparaviciaus monologo,bet kantrybe baigesi po keliu min. kai dukart pakartojo,esa rasieja yra normali salis ir gali elgtis vedina savo interesu – isjungiau,pagalvojes,uz kokia bausme turiu klausyt tokiu nieku.
..yra toks posakis….apie miruoli – gerai arba nieko.Apie miruole sabaciauskaite – nieko arba nieko….net blogai kazkodel nesikalba.
Aha, jau ir pats pabudai, pamatęs tuos šliaužiotojus keliais aplink Landsbergio langus, dėl galimo jų pakėlimo į Mokslinės Oligarchijos bajorus ir bajores? Kai buvo nepakelti į kilminguojų luomą tapo aršiais jo nekentėjais kartu su visais kitais likusiais baudžiauninkais, su dviem aukštaisiais ir didesnėmis pajmomis. Pačiam primenu, kad aš kritikavau Landsbergio kadrų politiką nuo pat tos partijos pradžios, kai dabartiniais aršiausi jo priešai gulė kryžiumi už jį ir neleisdavo net iš tolo prie jo prisiartinti ar paduoti kokią tai rimtesnę ir argumentuotai surašytą popierką. Dabar visi pas ją susirinkę choru loja ir dezuoja. Aš nesu tos partijos nei rinkėjas, nei gerbėjas, Jūsų žiniai. Pagarbiai, – Jules.
…tai kad cia gala su pirstu suplakei….del vieno dalyko stebiuosi – kam Janutienei ir Gorienei reikia kviestis tokias zmogystas kaip tas kasperavicius – suka zmonems protus,gasdina,nukreipia kacapizmo teisinimo kryptim…..niekaip nesuprantu,nes nei viena,nei kita nera kvailos.Toks ispudis,kad atgimsta kaspervizija2.
Ten susirenka dar geresni nei tas tiesos plakėjas gudrus istorikas avansistas su melu, su deziuku. Pačiam norėčiau priminti, kad kokiais 1983 metais antisovietikai, okupacinio režimo oponentai, susitikinėdavo Vilniaus Antrajame Valakampių pliaže prie garsiųjų akmenų ir nueidavo miškelin. Na, o miškuose tuo metu būdavo pilna žmonių, belaukiančių leidymo išvykti į Palestiną ir smagiai leisdavo vasaros laiką gurknojančių konjakiuką, brendį, jei šių laikų terminija. Ir mus konjakų pavaišindavo. Tai būdavo labai išsilavinę žmonės ne tik iš Lietuvos, o iš Maskvos, Peterburgo ir t.t. Ir Lietuvoje jie dirbdavo vadovaujantį darbą. Jie būdavo keistokį, nes šiek tiek mokėdavo lietuviškai kalbėt, suprast ir t.t. Ne taip kaip tie, kurie per šimtą metų negali išmokti mūsų kalbos ir dar sakydavo, kad mes tą bestiją sukūrėme, mes ją ir sugriausime, ir akurat – taip ir nutiko. Imperiją griovė ne psiaudukai ir ne šių dienų ultra patriotai. Tiesa, CK sekretorius Šepetux tai žinojo su Landsbergiuku anuomet ir nieko – viskas buvo čiki piki. Jie tiesiog laukė…
…83 iais,,studentaudamas,biciuliavausi su Laimiu,Sepecio brolio sunum,alkasiu – megeju,vadindavom ji Sciotka,tai pripasakodavo apie dede – nieko jis nelauke,tik drebejo ir patyliukais keite skura.U zsukdavo ir jaunasis lansbergiux,apie teva nieks,kas ne is konservos,net girdejes nebuvo…….po sitiek metu viskas naiviai ir juokingai atrodo,savotiskai net graudu..
tai ČIULDĖ apie kASPARAVIČIŲ IR ŠNEKA. ten tas žmogelis visiškai bebaimis- visas salavjovo minteles viešai pas janutienę ne pirmą kartą peza- tiesiog labai keista kad dar laisvėje slankioja!
Portnikoffas yra ***** . Ir Lotynina. Ir Jokovenka.
..ka gi daugiau gali isgirst is mulkio tokiu nicku kaip tavo.Ar Skaitytojas kartais ne familija – abu razumelis kaip ezio.
…razumelio.
Labas, gluše! (C)
…ir tau labas,visu galu meistre…ypac,Skaitytojo.
„kovodamas prieš imperiją taip pat ir su ginklu rankose“
Peloponeso karą sunkoka pavadinti karu prieš imperiją.
„meoniškumo, t. y. nebūtiškimo stichija“
Tikriausiai čia turėtas galvoje žodis „meontiškumo“ (šiuolaikinis pseudograikiškas darinys, žiauriai intelektualus). Praleidus tą t, skamba tarsi būtų kažkas iš Meonijos (t.y. Majonijos sovietine rašyba, kaip „Eschilas“ vietoje „Aischilas“ ir pan.). Praleidus tą pačią t tame pačiame žodyje, iš „ontologijos“ išeitų „onologija“, mokslas apie asilus.
„aukščiausiuoju tikslu yra išlikimas“
Rusiškas linksnio vartojimas (naivysšej celju javliajetsa). Lietuviškai būtų „aukščiausias („svarbiausias“ ar „didžiausias“ būtų lietuviškiau) tikslas yra išlikimas“.
1.Ar posakis „aukščiausiuoju tikslu yra išlikimas” yra rusicizmas?
Ne, jokiu būdu.
Trumpai: „aukščiausiuoju tikslu yra išlikimas“ nėra rusizmas, bet tai gramatiškai kitokia konstrukcija negu taip pat vartotina „aukščiausias tikslas yra išlikimas“. Abi gali būti taisyklingos – tik skiriasi linksnis ir stilistinis skambesys.
Vardininko konstrukcija , „aukščiausiasis tikslas yra išlikimas“ ( X yra Y) vartojamas,
kai sakinio sandara yra visiškai lygiavertė, įnagininko konstrukcija „ aukščiausiuoju tikslu yra išlikimas“, kai norima pabrėžti funciją ar paskirtį („laikyti kuo?“) .
2. Žodis„ meoniškumas“ toli gražu nėra pseudograikiškas darinys, užrašytas su klaida. Žodžius meoniškumas, meoninės ( o ne meontinės ) tendencijos vartoja didysis senovės graikų kalbos mokovas Vosylius Sezemanas.
Dėl persų imperijos suklydau, taigi, kaip išaiškėjo, vienas skaitytojas arba DI geriau „operuoja faktais“ nei autorius.
3. Vis dėlto didysis semantikos klausimas yra štai toks – velnias dėvi ar nešioja ragus?
Valstybinės kalbos komisijos išaiškinimas yra toks:
Nešioti – bendras žodis (žodžių dėvėti, vilkėti, avėti sinonimas), jis tinka ne tik kalbant apie drabužius, bet ir apie papuošalus. Žinoma, gali būti pasakoma ir konkrečiau:
auskarai gali būti ne tik nešiojami, bet ir segimi (įsisegami);
žiedai mūvimi, nešiojami (užsimaunami);
apyrankės mūvimos, nešiojamos (užsimaunamos);
grandinėlės, karoliai nešiojami (grandinėlės užsisegamos, karoliai kabinami, (už)dedami (ant kaklo);
akiniai nešiojami (užsidedami);
lęšiai nešiojami (įsidedami);
kepurės, skrybėlės dėvimos, nešiojamos (užsidedamos; jei kepurės megztos, tamprios, aptempia galvą, – užsimaunamos);
šalikai, skaros ryšimi, nešiojami, dėvimi (užsirišami, apsirišami);
pirštinės mūvimos, nešiojamos, dėvimos (užsimaunamos);
sijonai segimi, nešiojami, dėvimi, vilkimi (užsisegami, užsivelkami);
kelnės, šortai nešiojami, dėvimi, vilkimi (aunami, užsimaunami, apsimaunami);
batai avimi, nešiojami, dėvimi (aunami, maunami, apsiaunami, basutės, šlepetės įsispiriamos);
kojinės avimos, nešiojamos, dėvimos, mūvimos (aunamos, maunamos).
Dar žr. įrašus: dėtis; užsidėti suknelę; užsidėti laikrodį; nešioti kontaktinius lęšius; gedulas, nešioti gedulą.
Žymės: semantika
Kliedesių rinkinys. Tiek to.
….maloniai paprasytumem vemti namie,ne viesumoje – labai jau smirdi.O ir intereso,ka radote DI skrandyje – jokio.
Čia posakis „operuoja faktais” yra ne autoriaus žodyno pasirinkimas, bet yra demonsrtuojamas kaip šios sferos žargono paliudijimas.
„Drabstosi aplinkybėmis”? (Jei bandote iš anksto pasiskiepyti nuo dūrių Skaitytojo geluonim…)
…vieni geluoni turi galvoje,kiti – siknoje…….. nedidelis pastebejimas is gamtos mokslu…
Kasperavičius išties lieja šlapalą ant Putino malūnėlio menčių (madingai tariant „naratyvą platina”). Apsimesdamas kaip analitikas politikos realizmo atstovu, jis ne tik Autoriaus aptariamu atžvilgiu taip daro. Nejučia ar sąmoningai, nežinau.
„kovodamas prieš imperiją taip pat ir su ginklu rankose“
Peloponeso karą sunkoka pavadinti karu prieš imperiją.
„meoniškumo, t. y. nebūtiškimo stichija“
Tikriausiai čia turėtas galvoje žodis „meontiškumo“ (šiuolaikinis pseudograikiškas darinys, žiauriai intelektualus). Praleidus tą t, skamba tarsi būtų kažkas iš Meonijos (t.y. Majonijos sovietine rašyba, kaip „Eschilas“ vietoje „Aischilas“ ir pan.). Praleidus tą pačią t tame pačiame žodyje, iš „ontologijos“ išeitų „onologija“, mokslas apie asilus.
„aukščiausiuoju tikslu yra išlikimas“
Rusiškas linksnio vartojimas (naivysšej celju javliajetsa). Lietuviškai būtų „aukščiausias („svarbiausias“ ar „didžiausias“ būtų lietuviškiau) tikslas yra išlikimas“.
1.Ar posakis „aukščiausiuoju tikslu yra išlikimas” yra rusicizmas?
Ne, jokiu būdu.
Trumpai: „aukščiausiuoju tikslu yra išlikimas“ nėra rusizmas, bet tai gramatiškai kitokia konstrukcija negu taip pat vartotina „aukščiausias tikslas yra išlikimas“. Abi gali būti taisyklingos – tik skiriasi linksnis ir stilistinis skambesys.
Vardininko konstrukcija , „aukščiausiasis tikslas yra išlikimas“ ( X yra Y) vartojamas,
kai sakinio sandara yra visiškai lygiavertė, įnagininko konstrukcija „ aukščiausiuoju tikslu yra išlikimas“, kai norima pabrėžti funciją ar paskirtį („laikyti kuo?“) .
2. Žodis„ meoniškumas“ toli gražu nėra pseudograikiškas darinys, užrašytas su klaida. Žodžius meoniškumas, meoninės ( o ne meontinės ) tendencijos vartoja didysis senovės graikų kalbos mokovas Vosylius Sezemanas.
Dėl persų imperijos suklydau, taigi, kaip išaiškėjo, vienas skaitytojas arba DI geriau „operuoja faktais“ nei autorius.
3. Vis dėlto didysis semantikos klausimas yra štai toks – velnias dėvi ar nešioja ragus?
Valstybinės kalbos komisijos išaiškinimas yra toks:
Nešioti – bendras žodis (žodžių dėvėti, vilkėti, avėti sinonimas), jis tinka ne tik kalbant apie drabužius, bet ir apie papuošalus. Žinoma, gali būti pasakoma ir konkrečiau:
auskarai gali būti ne tik nešiojami, bet ir segimi (įsisegami);
žiedai mūvimi, nešiojami (užsimaunami);
apyrankės mūvimos, nešiojamos (užsimaunamos);
grandinėlės, karoliai nešiojami (grandinėlės užsisegamos, karoliai kabinami, (už)dedami (ant kaklo);
akiniai nešiojami (užsidedami);
lęšiai nešiojami (įsidedami);
kepurės, skrybėlės dėvimos, nešiojamos (užsidedamos; jei kepurės megztos, tamprios, aptempia galvą, – užsimaunamos);
šalikai, skaros ryšimi, nešiojami, dėvimi (užsirišami, apsirišami);
pirštinės mūvimos, nešiojamos, dėvimos (užsimaunamos);
sijonai segimi, nešiojami, dėvimi, vilkimi (užsisegami, užsivelkami);
kelnės, šortai nešiojami, dėvimi, vilkimi (aunami, užsimaunami, apsimaunami);
batai avimi, nešiojami, dėvimi (aunami, maunami, apsiaunami, basutės, šlepetės įsispiriamos);
kojinės avimos, nešiojamos, dėvimos, mūvimos (aunamos, maunamos).
Dar žr. įrašus: dėtis; užsidėti suknelę; užsidėti laikrodį; nešioti kontaktinius lęšius; gedulas, nešioti gedulą.
Žymės: semantika
Atsakyti
Edvardas 2026-03-26 , 15:39
Čia posakis „operuoja faktais” yra ne autoriaus žodyno pasirinkimas, bet yra demonsrtuojamas kaip šios sferos žargono paliudijimas.
…na kam priekabiautojui Skaitovui kazkoks niekingas Sezemanas – anas,vienoj rankoj laikydamas telefona su DI,kita ranka rakinedamas priskretusi uzpakali – nurungs visus Antikos zinovus vienu pirstelejimu….
Skaitytojas yra po(st)-menopauzinė motera. Nepatenkinta lig galo.
…abu labu…..galuojates,jei supranti apie ka cia…..nors ka cia – per kvailas.