Indija jau daugiau nei 20 metų palaiko privilegijuotus santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Staigus didelių muitų įvedimas JAV – iš pradžių keršijant už Indijos ilgalaikius didelius tarifus amerikietiškam eksportui, o vėliau dėl tolesnių rusiškos naftos pirkimų – buvo rimtas šokas Naujajam Deliui.
Po neigimo ir kaltinimų etapo Indija pasiuntė netikėtą signalą: nedrąsų posūkį Kinijos link. Premjeras Narendra Modi pasinaudojo savo dalyvavimu SCO viršūnių susitikime rugpjūčio 31–rugsėjo 1 d., kad pabrėžtų šią galimybę – jis nusifotografavo kartu su Xi Jinpingu ir Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
N. Modi vyriausybės išdavystės jausmas kyla iš dviejų šaltinių. Pirma, Naujasis Delis įsitikinęs, kad nuolat stengėsi atitikti Vašingtono interesus. Kai praėjusių metų pabaigoje prezidentas Donaldas Trumpas pasmerkė BRICS pastangas kurti alternatyvią valiutą, Indija, aktyviai dalyvavusi šiose diskusijose, greitai atsiribojo – gruodžio mėnesį vykusiame BRICS užsienio reikalų ministrų susitikime ji pareiškė, jog tokie planai jai nepriimtini.
Kai sausį D. Trumpas sukritikavo didelius tarifus „Harley-Davidson“ motociklams, Indija juos sumažino vos po kelių savaičių. Kovo mėnesį ji panaikino skaitmeninių paslaugų mokestį, kai D. Trumpas pagrasino imtis atsakomųjų priemonių prieš šalis, taikančias tokį mokestį JAV technologijų įmonėms.
Mainais Indija tikėjosi iki liepos pradžios sudaryti lengvatinį prekybos susitarimą, prisijungdama prie Jungtinės Karalystės ir Kinijos – vienintelių šalių, turinčių tokius susitarimus. Liepos 8 d. D. Trumpas paskelbė: „Esame arti susitarimo su Indija.“
Tačiau šis pažadas žlugo liepos 31 d. Vietoje jo Indijai buvo nustatytas 25 proc. tarifas, o po savaitės – dar vienas, taip pat 25 proc., už rusiškos naftos importą.
Indijos nusivylimas ir išdavystės jausmas dar labiau sustiprėjo, kai Vašingtonas atmetė Indijos pateiktus paaiškinimus, primindamas dar Joe Bideno laikų JAV raginimą „stabilizuoti pasaulines energijos rinkas“.
Argumentas pasirodė silpnas: Indijos rusiškos naftos importas – vidutiniškai 50 mlrd. dolerių per metus nuo karo Ukrainoje pradžios – sudaro tik apie 3 proc. pasaulinės naftos prekybos, per mažai, kad iš esmės paveiktų pasaulines kainas.
Tuo tarpu JAV pareigūnai teigia, kad Indija reeksportuoja rusišką naftą su nuolaida. Indija tai neigia, tačiau statistika kelia klausimų: jos metinis naftos eksportas padvigubėjo nuo maždaug 40 mlrd. dolerių 2018–2019 m. iki maždaug 80 mlrd. dolerių 2022–2024 m. Šį augimą sunku paaiškinti vien įprastomis paklausos tendencijomis. Be to, nuo 2022 m. naftos kainos Indijoje pakilo, o tai rodo, kad didesnis importas iš Rusijos menkai pagerino šalies energetinį saugumą.
Nuo to laiko Indija ieškojo paramos užsienyje, bet nesėkmingai. JAV sąjungininkės, tokios kaip Japonija ir Australija, nors iš principo ir kritikavo diskriminacinius tarifus, vengė tiesiogiai paremti Indiją. Pietryčių Azijos partneriai liko tylūs, nenorėdami provokuoti Vašingtono. Tuo tarpu Kinija ir Rusija SCO viršūnių susitikime pasmerkė tarifus, dar labiau sustiprindamos JAV įtarimus dėl Indijos geopolitinės krypties.
Dvi dešimtis metų Indija tvirtino, kad jos partnerystė su Vašingtonu, nors ir nelygiavertė, yra grindžiama lygybe ir abipuse pagarba. Ši pusiausvyra dabar suardyta. Ar pagarba ir pasitikėjimas gali būti atkurti – neaišku.
Bendradarbiavimas žvalgybos srityje, bendri mokymai ir karinės pratybos tęsiasi, o Indija išlieka potencialiai svarbia JAV gynybos įrangos pirkėja. Rugpjūčio pabaigoje, net ir įvedus tarifus, aukšto rango JAV ir Indijos pareigūnai surengė planuotą strateginį dialogą, o valstybės sekretorius Marco Rubio dar kartą patvirtino Indijos, kaip strateginės partnerės, statusą.
Šie ryšiai gali užkirsti kelią visiškam santykių nutrūkimui, bet jų vienų neužteks platesnei partnerystei išgelbėti. Jei Indija nori atkurti pasitikėjimą, ji turi veikti strategiškai aiškiau ir prisiimti apskaičiuotą riziką.
Pavyzdžiui, Naujasis Delis galėtų pasinaudoti tarifų krize ir imtis drąsaus rinkos liberalizavimo eksperimento. Toks žingsnis galėtų suteikti abipusės naudos, panašiai kaip Indijos telekomunikacijų sektoriaus proveržis 2000-aisiais, kai vyriausybė pakeitė licencijos mokestį pajamų dalimi.
Arba kaip deimantų pramonės sėkmė – 2002 m. panaikinus neapdorotų deimantų tarifus ir sumažinus tarifus apdorotiems nuo 15 iki 5 proc., eksportas per trejus metus padvigubėjo, o valstybės biudžeto pajamos gerokai išaugo.
Panašiai parinktas eksperimentas – pavyzdžiui, drastiškas muitų sumažinimas automobilių sektoriuje – leistų Indijai parodyti pasitikėjimą savo konkurencingumu, atvertų kelią prekybos santykių su JAV atnaujinimui ir padėtų pereiti nuo reaktyvios diplomatijos prie tvarios ilgalaikės strategijos.
Tuo pat metu ryšiai su Kinija turėtų būti grindžiami ekonominiu bendradarbiavimu ir pasienio ginčų sprendimu, o ne geopolitine orientacija.
Vis dėlto politinio persiorientavimo į Kiniją perspektyvos yra kupinos prieštaravimų. Tai ta pati Kinija, kuri 2025 m. liepą rėmė Pakistaną karo su Indija metu. Ji taip pat privertė Indiją patirti teritorinių nuostolių Galvane 2020 m. Kinijos „Juostos ir kelio“ iniciatyva driekiasi per Pakistano kontroliuojamą teritoriją, į kurią pretenduoja Indija. Būtent Kinijos ekonominis dominavimas paskatino Indiją pasitraukti iš Regioninės visapusiškos ekonominės partnerystės – didžiulės laisvosios prekybos sutarties.
Strateginis suderinimas su Pekinu suteiktų mažai svertų prieš Vašingtoną ir nesuteiktų ilgalaikio pagrindo Indijos interesams. Geriausiu atveju toks posūkis būtų taktinis manevras, blogiausiu – save naikinanti iliuzija.
Prieštaringi N. Modi signalai – dalyvavimas dviejų dienų SCO viršūnių susitikime Tiandzine ir vos po 48 valandų, rugsėjo 3 d., praleistas karinis paradas Pekine – tik pabrėžia Indijos dviprasmiškumą. Galbūt būtent dviprasmiškumas, o ne aiškus suderinimas, yra išmintingesnis kelias.
rand.org
Mes kiekvieną dieną matome ir girdimi tuos Rytus, konciervų ir lddp-istų su liberalais ir kitais laisvūnais kviestinius svetelius ir ką jie su mumis darys, kai atvyks jų išvaduotojai iš tų pačių Rytų Vilniaus gatvėse. Sako, kad greit. Tik į teismą tempia kažin kodėl tik Žemaitaitį ir nepasako, ką konkrečiai jis prieš žydus pasakė ir kur pamelavo – nedesovietizuotieji taiko dvejopus principus, nesilaiko ir nemirksi. Dezi LRT nepasako per žinias ką , kur ir kaip, kokiomis aplinkybėmis jis pasakė – taiko dvejopus principus ir šnypščia į kišenę, Kapsukėje parengti didieji dezi propagandistai. Mes norime konkrečiai žinoti, ką konkrečiai nusikalstamo jis pasakė ar parašė iš prokuroro lūpų, o gal jau nebeturime konstitucinės teisės į informaciją? Antilituanizmų viešose erdvėse ir gatvėse kiek tik nori ir jokie prokurorai jų negaudo. Negerbia ir negina lietuvių orumo ir nuolat jį pažeidinėja. Tiesą kriminalizuoja, o istoriją įslaptina ir tiesos prasčiokams, nebuvusiams Bolševikų partijos nariais ir neturėjusiais nederamų ryšių su priešu, su okupaciniu režimu, nesako. O kaip klykauja sveteliai nakčia Vilniaus stoties prieigose prieš lietuvius jokiam prokurorui nerūpi. Tad į kokią pusę pati neosovietinė nomenklatūra seniai yra pasukusi?
…kas gi tau nutiko,kad emei gint Zemaitaiti….politzakazais laucius nebepatinka…o gal ignitis per daug skriaudzia…..ys,kak zapiel…xa xa xa…gi buvai arsiausias Z. heiteris…ajajai…ir tas Stikliorius kazko pritilo,nekalbant apie kitus…kurwiliecius.
Aš jo neginu, bet prokuroras ir runkeliams privalo pasakyti, ką padarė konkečiai – nusikaltimo turinį, paskelbti jo pasisakymus viešai per dezi LRT, kurią labiausiai žiūri mūsų univerkėse dezuotos „babuškos” ir aktyviai balsuojančios.
…o kad Z.nori isaiskint ignicio afiora,krasto gynybos afioras – patinka…ar nelabai….
Aš esu per didelis bailys, kad galėčiau pačiam atsakyti į šitą klausimą – bijau Ignyčio. Dar noriu vieną kitą komentarą parašyt, nesvarbu, kad kompe jau tupi po du kagebistus ir sekamas jų biure Čikagoje.