Pirmiausia paaiškinsime čia vartojamas sąvokas. Dvasinę Tėvynę suprantame, kaip žmogaus natūralų, prigimtinį ryšį, jo tapatinimųsi su savo gimtine, su jos charakterį formuojančia gamta ir papročiais, su tauta ir jos valstybe.
Tasai ryšys grindžiamas ne naudos, ne materialinio ar kitokio išskaičiavimo sumetimais, bet kaip žmogaus būties dalykas, kaip tautos savitumo ir jos istorinio likimo išgyvenimas. Dvasinė Tėvynė – tai ir to ryšio susakralinimas.
Geografinę tėvynę galime įsivaizduoti kaip įgytą – pilietybe ir gyvenamąja vietove įteisintą – formalizuotą išorinį ryšį su savo tauta, su jos valstybe. Šis ryšys nebesaistomas pamatiniais doroviniais įsipareigojimais ar priedermėmis, bet daugiausia vertinamas kokios nors naudos (ekonominės, politinės, prestižinės ir pan.) požiūriu.
Šie abu ryšio su Tėvyne variantai, kurie čia parodyti kaip prieštaraujantys, realiame gyvenime gali ir vienas kitą įvairiu laipsniu papildyti. Jie atsispindi socialiniuose santykiuose, bendrame tautos socialiniame psichologiniame klimate (tautos dvasioje) per žmonių ekonominę, politinę, kultūrinę bei kitokių veiklų.
Geografinės tėvynės samprata lietuvių (ypač jaunosios kartos) sąmonėje buvo įvairiais būdais skatinama sovietinės okupacijos metais. Suprantama, kad tai paliko gilias žymes jų mąstysenoje ir elgesyje.
Žymusis kirgizų tautybės rašytojas Čingizas Aitmatovas, vienas iš drąsesniųjų ano meto mąstytojų, įvertinęs šiuos pokyčius, pasiūlė mankurto sąvoką. Ją taikė tiems, kurie dėl įvairių aplinkybių prarado savo tautos istorinę kultūrinę atmintį, atitrūko nuo savo šaknų, nutraukė ryšius su juos maitinusia etnopraeitimi ir pasidarė atviri dvasinių bei dorovinių vertybių nuosmukio skersvėjams.
Tokie žmonės ėmė gausinti neonomadų – naujųjų klajoklių gretas.
Sovietinė sistema, skatinusi mankurtizmą ir tuo siekdama išspręsti vieną iš pagrindinių savo problemų – sulydyti tautas į vieną pilką masę, padarė baisų nusikaltimų žmonijai. Mankurtams dvasinė Tėvynė – jų tautos istorinė Tėvynė – pavirto paprasta geografine erdve – gyvenamojo krašto pavadinimu.
Tenka pripažinti, kad sovietinei sistemai tą uždavinį spręsti sekėsi, kol įsitvirtinęs mankurtizmas nepaplovė jos pačios pamatų…
Neabejotina, kad prie etnoistorinės bei tautinės atminties griuvimo prisidėjo ir bendrieji industrializacijos bei urbanizacijos procesai, virštautinį pobūdį įgijusių technologijų plėtotė. Nūdienos lietuvių gyvenimo greitėjanti modernizacija ir įsijungimas į Vakarų pasaulį aptiko didelį mankurtizmo palikimą.
Mankurtizmas, kaip dvasinės Tėvynės nuvertėjimas
Mankurtizmas, kaip dvasinės Tėvynės nuvertėjimas pasireiškia ne vien visuomenės elgesyje bei tarpusavio santykiuose tarp vadinamųjų tradicionalistų ir modernistų, skubančių tapti „pasaulio piliečiais“. Jis pasireiškia ir didėjančiais naujų emigrantų, paliekančių savo istorinę Tėvynę, srautais.
Tūkstančiai lietuvių jau po nepriklausomybės atkūrimo išvyko į kitas šalis, ne tik vedini nepriteklių. Dar dešimtys tūkstančių gyvena tokiam žingsniui pasiruošę, suvokdami gyvenimą Lietuvoje, kaip likimo primestą prievolę ar net naštą.
Nors galbūt mes nesame pasiruošę tai pripažinti, bet tikrovė rodo, kad lietuvių, kurie Lietuvą išgyvena kaip dvasinę Tėvynę, mažėja. Negausu jų ne tik gamybininkų, bet ir politikų gretose.
Tarpusavio bylinėjimesi ir naudos sau siekime dažnas iš jų prarado net ir tas idėjas, kurios juos paskatino tapti politikais. Mažėja jų ir menininkų tarpe: pastarųjų gretos pasipildo „universalais“, kurių kūryboje sunku beįžvelgti Tėvynės ir jos dvasios turtų įteigtą įkvėpimą ir savitumą.
„Išsibarsianti“ tautinė savimonė tik sustiprina geografinės tėvynės pozicijas. Ryškėjanti ir platėjanti riba tarp dvasinės ir geografinės Tėvynės šalininkų – tai kartu ir vis didėjanti etnokultūrinė, etnopsichologinė įtampa, tiesiogiai veikianti tautinę savimonę ir elgseną.
Ji pasireiškia visur, pradedant šeimos narių santykiais, mokykla ir baigiant… Lietuvos respublikos Seimu. Ir galima neabejojant teigti, kad bent artimiausiame dešimtmetyje pirmųjų gretos ir toliau retės, gausindamos antrųjų gretas.
Išsakytų vertinimų vis dėlto nederėtų priimti kaip tradicinio pasaulio nostalgijos sąlygotų autoriaus nusiskundimų ar aimanų. Greičiau tai yra objektyvaus, nenumaldomai besiplėtojančio ir nuo atskiro žmogaus valios nepriklausančio proceso pripažinimas.
Paskelbta 1999-11-02 savaitraštyje „DIRVA“
Romualdas nuėjo ilgą kelią nuo agronomo, kolhozo pirmininko iki akademiko. Ilsėkis ramybėje, Romualdai.
Prisimenu šitą R Grigą . Perstroikos ideologas .Daugiau nieko.
Taip ir nesupratai ką skaitei. Gaila.
Kai tik „Grigas”, taip ir Gorbačiovinių laikų Kašperovskinis mistifikatorius, mistifikuojantis tai apie tai, „ko nepasako Visata” ar apie „Lietuvio kryžkeles, sovietinį markuntinimą…”.. R. Grigas „patriotiškai surietė” apie tai, kad ” Dvasinę Tėvynę SUPRANTAME (kiekvienas pagal savo „patriotinio” nukvailėjimo ar idiotizmo laipsnį) kaip žmogaus natūralų, prigimtinį ryšį, jo tapatinimusi su savo gimtine, su jos charakterį formuojančia gamta ir papročiais, su tauta ir jos valstybe… Geografinę tėvynę GALIME ĮSIVAIZDUOTI (pagal jau minėtus „gebėjimus”) kaip įgytą – pilietybe ir gyvenamąja vietove įteisintą – formalizuotą išorinį ryšį su savo tauta, su jos valstybe. Šis ryšys nebesaistomas pamatiniais doroviniais įsipareigojimais ar priedermėmis, bet daugiausia vertinamas kokios nors naudos (ekonominės, politinės, prestižinės ir pan.) požiūriu… Geografinės tėvynės samprata lietuvių (ypač jaunosios kartos) sąmonėje buvo įvairiais būdais skatinama sovietinės okupacijos metais.”…
Adekvačiai realybę suvokiančiam žmogui Tėvynė yra jo gimimu įtvirtintas FAKTAS, kuris „nesidalija” į „prigimtinį ryšį, tapatinimąsi su vietine gamta… turinčią DVASINĘ TĖVYNĘ ” ir prigimtinio ryšio neturinčią, „susiveiktą” pilietybe, nauda…”KŪNIŠKĄ – GEOGRAFINĘ TĖVYNĘ”..
R.Grigas pasakodamas apie jam patikusio – ” vienas iš drąsesniųjų ano meto mąstytojų, įvertinusio šiuos pokyčius, pasiūliusio mankurto sąvoką..”, Kirkizijos Soialistinės respublikos NUSIPELNIUSIO TARYBINIO RAŠYTOJO, SOIALISTINIO DARBO DIDVYRIO, 1963 metais Lenino PREMIJOS LAUREATO, NET trijų ( 1968, 1977, 1983) TSRS VALSTYBINIŲ PREMIJŲ LAUREATO Aitmatovo romano ” Ilga kaip šimtmečio diena”, beje, už šį romaną Aitmatovui buvo suteikta TSRS valstybinė premija, neskaitė, o jei paskaitė, tai „patriotiškai pamiršo” kokiems nelaimėliams Aitmatovas minėtame savo romane pritaikė Vidurinės Azijos istorinio „epo” markunto sąvoką…
R. Grigo straipsnelis ” Paskelbta 1999-11-02 savaitraštyje „DIRVA“ -, per 25 metus besiklausančiam ir skaitinėjančiam visiokiausius „patriotinius”, visokio „patriotino lygio” vietinių mistifikatorių gausius mistifikavimus, atmintį nepragėrusiam, adekvačiai realybę suvokiančiam žmogui yra daugiau nei juokinga matyti perspausdinėjamus dvidešimt penkių metų senumo, skirtus tuometiniams privatizavimais, vis dar laukiantiems nesulaukiantiems „užgyventi kaip Vakarų Europoje” tarybinių liumpenų smegeninėms Kšperovskiškai „patriotinti” pakliedėjimus…
Na ir priblūdinai, tur būt ir pats nesupranti, ką čia prirašei. Jau nekalbu apie tai, kad suprasti Grigą matyt Tamstai net neduota. Vargšelis.
Straipsnis 1999 metų, reikia atsižvelgti komentuojant. Žmogus su Tėvyne sieja save visų pirma per tėviškę. Kada turi. Jeigu jo „tėviškė” tarp Krasnuchos penkiaaukščių, Tėvynė tampa nelengvai įsisavinama abstrakcija. Kita po nepriklausomybės susiklosčiusios padėties priežastis – komunistinei propagandai pavyko įtikinti lietuvius, kad jie iš nepriklausomybės, iš Sąjūdžio, turėjo teisę laukti ne realios, pokomunistinės, bet nuostabios, pasaulį stebinančios Lietuvos. Ir trečia priežastis jau visai žemiška. Nedarbas, skurdūs uždarbiai kas darbą išsaugojo… Jaunimas ir patraukė į lengvai pasiekiamas airijas anglijas. Ir tame dar nebūtų buvę nieko blogo, jei ne durų trankymas išvažiuojant. Suprask, ne 50 metų okupacijos (pasibaigusios komunistinio ūkio bankrotu) žmonių vargų priežastis, bet pati nenusisekusi Lietuva, su jos landsbergine valdžia.
Nu čia ne ponas Grigas. Nuotraukoje. Gal DI sintezavo tokį nepanašų.
Čia kitas Grigas tai ir neturi būti panašus