Kovo 6 d. Lietuvoje ir JAV buvo paminėtas 105-asis brig. generolo, pripažinto faktinio šalies vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago gimtadienis. Žiūrint iš šiuolaikinės perspektyvos partizanų vado istorinis vaidmuo ir reikšmė darosi vis svarbesni.
Karo Ukrainoje ir Lietuvos rezistencinio karo pamokos prieš okupantus, primena, o kas jeigu rytoj mes?..
„Greičiausiai ne vienas 1944 metais uždavė sau klausimą, ką daryti: trauktis į vakarus, likti ir prisitaikyti ar stoti į kovą. Pasirinkimas buvo, jis visada būna.
Vieni pasvarsto, kaip reikėtų pasielgti, apgalvoja, ką gali prarasti. Kiti pagalvoja, kokią naudą gali gauti išversdami skūrą, o kiti elgiasi kaip dauguma.
Dar kiti nežino, ką daryti: pasilieka, laukia, nes dažnai po blogų laikų ateina geri, tikisi jų sulauksią. Bet yra kita žmonių kategorija, kurie nuosekliai visą gyvenimą ruošiasi ir žino, kad ir 5 ryto jį prižadinus, jo atsakymas bus vienas „Kur mano ginklas ir kur yra priešas“. Jeigu esi nepasiruošęs ir neturi ginklų, yra be galo sunku, nes nėra pasitikėjimo savo jėgomis.
Bet ir pasiruošus, galima susvyruoti. Nes atsiranda žmogiškosios prigimties faktorius, kur ir baimė traukia už rankos, nežinomybė stabdo, sako: „kam man to reikia“ ir dėl šeimos neramu, nes jų tikrai nepasigailės. Bet sprendimą, ką daryti, priimti reikia ir kažkam pasiaukoti irgi reikia, negalvok, kad amžinai gyvensi“, – pasakoja plk. lt. Linas Idzelis.
Rusijos grėsmė visai vakarų civilizacijai primena, jog imperinė valstybė neatsisakė okupacinių kėslų. Žiauri sovietinė karo mašina tada nusirito per Lietuvą, prasidėjo genocidas ir A. Ramanuskui-Vanagui bei kitiems Lietuvos partizanų vadams teko imti didžiulės atsakomybės vedant vyrus į kovą.
„Todėl šioje vietoje reikia suprasti, kad Tėvynė pati neapsigins, o priešai patys po žeme nesulįs. Teks eiti ir kovoti, reikės žūsime, bet ir priešo su savimi į kapus nemažai irgi nusivesime. Kitiems mažiau liks.
Negerus kaimynus turime, velniai griebtų, negalime atsipalaiduoti, turime tik vieną kelią – apsiginkluoti iki dantų, o kai seifą atsidarai, turi kristi šoviniai. Tada jau ramiau miegasi, kai „saniokas“ ir „vova“ draugų netekę kare už sienos ruošiasi ir peilius galanda“, – dėsto karininkas L. Idzelis.
A. Ramanauskas–Vanagas partizano priesaiką davė 1945 m. Būdamas jaunas energingas mokytojas ir turėdamas karo mokslų patirtį, jis sugebėjo organizuoti efektyvią kovą prieš žymiai galingesnį priešą, sovietų okupantus ir jų bendrininkus. Istorikų teigimu, rezistencijoje 1944–1953 metais dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų, apie 20 tūkst. iš jų žuvo.
„Mums nereikia lozungų ir kalbų, mums reikia gerų pavyzdžių. Jūs eikite pakariauti, o mes pasėdėsime ant atsarginių žaidėjų suolelio, nesuveiks.
Būdamas partizanų būrio ar didesnio vieneto vadu, iš Vilniaus kabineto nesuvadovausi, teks iš bunkerio. Amžiname alkyje, kartu su įvairiais vabalais ir parazitais, permirkus nuo drėgmės.
Dabar negali užmigti, kai uodas zyzia palei ausį, bet ilgiau pagyvenus miške po žeme, priprasi. Priprasi prie visų sunkumų, jau po kelių dienų neįsivaizduosi, kad yra šilti kvepiantys namai.
Ir tokiomis sąlygomis turi sprendimus priiminėti, įsakymus rašyti, vizituoti pavaldinius, ir, svarbiausia, mūšyje vadovauti.
Kai yra rimta padėtis, žmonės eina tik paskui tikrus lyderius, kurie jų nepražudys, rūpinsis, elgsis atsakingai, bus komandos dalis.
Tai nėra lengva, ne kiekvienam duota tokį jungą nešti. Karyba yra specifinių žmonių reikalas. Negali eiti kariauti, tuomet padėk, pagal išgales, maisto atnešk, mašiną sutaisyk, apkasą iškask. Tik visi kartu, galime apginti Tėvynę”, – sako pulkininkas Linas Idzelis.
Kur įvedimas visuotino karo apmokymo ir tarnybos?
Sveikinu savo buvusį kariūną Liną su sėkminga karininko tarnyba. Mačiau, kad jis buvo labai motyvuotas ir atkaliai tikslo siekiantis jaunuolis.