Lygiai prieš 90 metų (1935 m. gegužės 12 d.) Varšuvoje mirė žmogus, kurio sparnuotą posakį lenkai turi iškalę akmenyje:
„Kas negerbia ir nevertina savo praeities, tas nevertas pagarbos dabartyje ir neturi teisės į ateitį“.
Tas žmogus yra Juozapas Pilsudskis (1867–1935), dėl kurio asmenybės vertinimo lietuvių ir lenkų požiūriai, tikriausiai, niekada nesutaps.
Ir tai, tikriausiai, nieko blogo. Kadangi nėra dviejų žmonių, kurių nuomonės visais klausimais sutaptų, kaip nėra nė tautų, kurių požiūriai irgi visais klausimais ir visada būtų vienodi.
J. Pilsudskis gimė Lietuvoje 1867 m. Pabradės valsčiuje, Zalavo dvare. Lenkijos valstybės atsikūrinėjimo 1918–1921 m. laikotarpiu J. Pilsudskis lenkams buvo tuo, kuo lietuviams tuo pačiu metu buvo dr. J. Basanavičius, A. Smetona, adv. M. Sleževičius ir kiti.
Atsikuriančiai Lenkijai Pilsudskis turėjo didelės reikšmės kaip valstybininkas, karo vadas ir autoritetas faktiškai iki mirties. Jo asmuo tapo Abiejų Tautų Respublikos laikais išpopuliarėjusio posakio – gente lituanus, natione polonus – įsikūnijimu. Paskutiniais metais pavažinėjęs po Lenkiją atkreipiau dėmesį, kad daugelyje reikšmingesnių jos miestų garbingiausiose vietose stovi paminklai J. Pilsudskiui, o jo kūnas palaidotas Krokuvos Vavelyje, atskiroje koplyčioje, greta karalių ir kitų Lenkijos didžiūnų.
Čia tik priminsiu, kad J. Pilsudskio širdis palaidota Rasų kapinėse Vilniuje šalia jo motinos palaikų ir granito antkapyje iškalta: MATKA I SERCA SYNA (Motina ir sūnaus širdis)… Daugiau nieko. Ir tai iškalbinga.
Jaunystėje Pilsudskis buvo persiėmęs socializmo idėjomis. Kovojo prieš caro režimą, buvo įtartas pasikėsinimo prieš carą Aleksandrą III organizavimu, kurį laiką praleido Sibiro tremtyje. Žadino ir puoselėjo lenkų tautos atsiplėšimo nuo Rusijos jungo idėjas, nepriklausomos, federaciniais pagrindais organizuotos, istorinės Lenkijos ribose buvusios valstybės atkūrimą.
1918 metais tapo faktiškuoju Lenkijos vadovu, kariuomenės vadu jos nepriklausomybės kovose. Tais laikais lenkų visuomenėje gyvavo dvi Lenkijos atkūrimo sampratos – „endekų“ ir „federalistų“.
Endekų (lenk. endecja, Narodowa Demokracja), Tautinės demokratijos, panašiai kaip lietuvių tautininkų, ideologinis pagrindas buvo tautinių interesų prioritetas. Tuo metu J. Pilsudskio vadovaujami federalistai siekė atstatyti federacinę Lenkija, su pradžioje autonominėmis Lietuva, Gudija ir Ukraina.
Bandydamas atstatyti istorinę Lenkija su integruota į ją Lietuva, Pilsudskis susidūrė su kietu Lietuvos atsparumu, ypač bekompromisine laikysena Vilniaus klausimu. Kaip kariškos drausmės asmuo, mažesnės ir visais atžvilgiai silpnesnės Lietuvos interesų paisyti nesirengė, tikėjosi tą klausimą išspręsti jėga.
Suvalkuose 1920 m. spalio 7 d. pasirašytos sutarties, kuria Vilnius buvo priskirtas Lietuvai, laikytis nesirengė, tuč tuojau įsakė generolui Želigovskiui užimti Vilnių ir jo sritis. Jis nepaisė nė lenkų antifederalistų nepritarimo bei pasaulio opinijos.
Vilnius buvo užimtas jėga 1920 m. spalio mėn. 9 d. Tuo ne tik ilgiems dešimtmečiams buvo pasėtas nepasitikėjimas tarp lietuvių ir lenkų, bet komplikuota ir visa regioninė politika. Kadangi tarpukario laikotarpiu sudaryti Baltijos valstybių, Suomijos ir Lenkijos gynybinę sąjungą nuo stalininės Sovietų Sąjungos, kuri vėliau visiškai ar iš dalies ir sužlugdė šių šalių valstybingumą, tapo neįmanoma.
Pilsudskis suorganizavo dvi lenkams reikšmingas organizacijas. Iš pradžių PPS (Polska Partia Socialistyczna – lenkų socialistų partija), o vėliau – POW (Polska Organizacija Wojskowa – lenkų karinė organizacija). Lenkijos istorijoje, ypač Pilsudskio valdymo metais, šios organizacijos turėjo svarbų vaidmenį. Lietuvoje buvo dar įkurta pogrindinė Litwa Srodkowa organizacija, kurios iniciatyva ir pastangomis buvo bandyta įvykdyti kelis perversmus ir Lietuvą prijungti prie Lenkijos.
Galų gale, nuo Lietuvos atplėštoje dalyje su sostine Vilniumi, J. Pilsudskis suorganizavo Litwa Srodkowa – panašų teritorinį darinį į Abchazijos, Pietų Osetijos ar Padniestrės „nepriklausomas“ respublikas, – kurį jau vos po kelių metų, nusibodus žaisti „neriklausomybę“, tiesiog integravo į Lenkijos valstybinį kūną.
2017 metais, J. Pilsudskio 150-ųjų metinių proga, parašiau platesnį straipsnį apie jo „politinį genijų“, tad čia nesiplėsiu ir nesikartosiu. Jei kam tema įdomi – šį tekstą galite perskaityti čia: V. Valiušaitis. J. Pilsudskio „genijus“ (nuotraukos).
Čia tik pacituosiu vieną to straipsnio pastraipų, nes pastebiu, kad pas mus pastaruoju metu neretai pabrėžiamas J. Pilsudskio „lietuviškumas“:
„Tikras ar tariamas J. Pilsudskio lietuviškumas nei pateisina, nei kompensuoja lietuviams padarytos skriaudos – Vilniaus krašto atėmimo ir pilnaverčio Lietuvos politinio bei ekonominio vystymosi galimybės sužlugdymo. Lygiai kaip ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko lietuviškumas tėra nereikšminga detalė, pasivedus jam bolševikų tarnystei organizuoti Litbelą ir įsijungus į Lietuvos skriaudikų gretas. Arba kokio nors „didelio lietuvių draugo“ klaipėdiškio Martyno Kurmio (Martin Kurmies) lietuviška kilmė irgi neturi reikšmės, nes jis buvo aukštas gestapo pareigūnas Kaune ir veikė kaip nacis. Visi jie, nepriklausomai nuo to ar bendrininkavo su Varšuva, Maskva ar Berlynu, tarnavo svetimiesiems ir dirbo ne Lietuvai, bet jos pražūčiai.“
