Važiuojant per miestą dėmesį patraukė reklaminis stendas, kuriame didelėmis raidėmis buvo parašytas sakinys ne visai suprantama kalba. Privažiavus arčiau po juo išvydau užrašo „vertimą” į lietuvių kalbą ir paaiškinimą, kad per 100 metų kalba prarado apie 20 proc. vartojime buvusių žodžių bei patikinimą, jog dabar šis procesas lėtės.
Idėja graži, tačiau matant ir girdint nūdienos realijas, labai abejotina. Priminsiu, kad dabartinę, tiksliau, ilgą laiką vartotą lietuvių kalbos abėcėlę, prieš daugiau negu šimtą metų parengė ir pristatė Jonas Jablonskis. Ją, tik be šiandien įprastos raidės „ū”, XIX ir XX amžių sandūroje sudarytose rašybos taisyklėse pateikė Vincas Kudirka. Ir tai buvo padaryta tuomet, kai Rusijos imperijos sudėtyje buvusioje Lietuvoje vis dar galiojo draudimas naudoti lietuvių kalbą (panaikintas 1904 m.), o ja spausdintas knygas ir laikraščius iš tuometinio Karaliaučiaus gabenę knygnešiai rizikavo atsidurti Sibire.
Per daugiau negu 40-imt aktyvios priespaudos ir persekiojimo metų mūsų protėviai visgi sugebėjo išsaugoti vieną iš seniausių indoeuropietiškų kalbų, puoselėjo ją, godojo, tačiau atėjo modernus XXI-asis amžius ir, su esančiųjų valdžioje palaiminimu, lietuvių kalba vėl yra naikinama.
Kalbu ne tik apie dabartinę valdžią, kuri sugebėjo įpiršti mūsų kalbai svetimas tris lotyniškas raides ar rekomenduoja autoriams rašyti paprastesnius tekstus, kad juos esą lengviau būtų suvokti užsieniečiams. Jie tik pratęsė tai, ką pradėjo visokiems „šopams”, „gymams”, „cofeinams” ir panašioms svetimybėms vartus atvėrę jų pirmtakai.
Rusams per beveik du šimtus metų nepavyko Lietuvos surusinti, tačiau užteko poros dešimtmečių ir tauta, kaip neseniai buvo juokaujama, suanglėjo. Pasiklausius, kaip kalba šiandieninis jaunimas, supranti, jog tai jau ne juokeliai, o realybė. Tad sunkiai tikisi, kad kalbos nykimo procesas lėtės. Jau greičiau po metų šimto, kaip kad prognozavo viena dėmesio stokojanti signatarė, nebeliks ir Lietuvos, ir kalbos..
Taip, tikrai dabar per daug be būtino laiko Lietuvoje vartojama angliškų, tarptautinių žodžių, kai turime puikiausių grynai lietuviškų. Šiandien mane nustebino net per pamokslą arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo pavartotas žodis „influenceris”. Ir žurnalistai per dažnai nevengia anglizmų, amerikonizmų. O ką bekalbėti apie užrašus ant parduotuvių. Sovietiniais laikais tokie užrašai būdavo bent dvejomis kalbomis – lietuvių ir rusų.
Valstybės įstaigų tarnautojų, o ypač vadovų kalbelės ….apsaugok ir apšviesk. Tarsi lenktyniautų kas daugiau angliško šlamšto prikaišios. Ar valdžiai rūpi ? TAIP – tik ne tai kas mums, lietuviams. Jiems rūpi kuo sparčiau Heršelio (Markso) ir Markuzės internacionalizaciją įgyvendinti. Panaikinti papročius, tradicijas, lytis, kalbas, tautas ir valdyti, valdyti, valdyti beformę mąsę.
Lietuviai darko savo kalbą. Net lituanistai kiša svetimžodžius, radijo laidų vedėjai ir pašnekovai nuolat klausinėja „ar ne”, nelalaukdami atsakymo. Lietuvių kalbos komisija niekaip nesutvarko Svetimų pavardžių rašybos, įvairios leidyklos ir autoriai rašo kaip nori.