Povilas Žumbakis – žymus JAV lietuvių kilmės advokatas, teisės mokslų daktaras, išgarsėjęs Šaltojo karo metais, kai JAV teismuose sėkmingai gynė melagingai Holokaustu kaltintus lietuvius išeivius.
Tokia „tragiška” buvo JAV teisės sistema. Vos prasidėjus bylai, JAV žiniasklaida kaltinamąjį jau vadindavo „naciu“, nors teismas dar nebūdavo nustatęs jo kaltės. Net programų temos būdavo formuluojamos ne kaip klausimas apie „įtariamus“ ar „kaltinamus“ nacius, bet taip, tarsi asmens priklausymas nacistinei sistemai jau būtų nustatytas faktas (Pabaiga).
Tai 37 minučių pokalbio tęsinys ir pabaiga apie JAV Teisingumo departamento Office of Special Investigations (OSI) veiklą, sovietinių dokumentų naudojimą bylose prieš Rytų Europos išeivius ir pašnekovo – advokato Povilo – asmeninę patirtį ginant kaltinamuosius.
Advokatas pasakoja, kad OSI veikloje buvo naudojama nepatikima ar KGB paveikta medžiaga, o teisinė sistema ne visada užtikrino kaltinamiesiems nešališką procesą. Tai yra advokato prisiminimai.
Pagrindinė tema – Demjanjuko byla
Ryškiausia pokalbio dalis skirta Johnui Demjanjukui. Advoktas pasakoja apie dokumentą, kuris rodė, kad Demjanjukas nėra Treblinkos „Ivanas Rūstusis“. Jis pasakoja, kad šis dokumentas buvo rastas tarp OSI į šiukšlyną išmestų dokumentų ir vėliau tapo itin svarbus gynybai.
OSI disponavo informacija, prieštaraujančia jos pačios kaltinimams. Jis Demjanjuko istoriją pateikia kaip įrodymą: OSI klaidino ne tik kaltinamąjį, bet ir JAV bei Izraelio teismus. P.Žumbakis ypač pabrėžia tai, kad Demjanjukas galiausiai buvo pripažintas ne tuo asmeniu, kuriuo buvo laikomas nagrinėjant „Ivano Rūsčiojo“ kaltinimus.
Australijos parlamentinis tyrimas
Kita didelė dalis – Australija. Advokatas pasakoja, kad Australijos institucijos tyrė JAV patirtį ir svarstė apie analogišką mechanizmą karo nusikaltimų byloms. Iš pradžių tyrėjai daug bendravo su OSI, tačiau praktiškai nekalbėjo su jos kritikais. Po jo protesto jis buvo pakviestas susitikti su Australijos pareigūnais, o vėliau – liudyti Australijos parlamente.
Ten jis pateikė medžiagą apie KGB, Lietuvos katalikų persekiojimą ir Demjanjuko bylą. Įdomi detalė: vieno rusiško dokumento Australijos komisija atsisakė priimti, nes negalėjo patikrinti vertimo patikimumo. P.Žumbakis tai panaudoja kaip argumentą, parodantį problemas nagrinėjant bylas, kurių didžioji dalis remiasi svetimomis kalbomis ir sovietiniais šaltiniais.
Įspūdingiausia istorija – „OSI šiukšlės“
Maždaug nuo 20-os minutės prasideda bene stipriausia reportažinė pokalbio dalis. Pasakojama, kaip grupė estų studentų pastebėjo, kad iš OSI pastato naktimis išnešami šiukšlių maišai. Jie pradėjo juos rinkti ir tai darė maždaug dvejus su puse metų. Maišuose kartu su buitinėmis šiukšlėmis būdavo išmestų dokumentų.
Surinkti dokumentai buvo džiovinami, kopijuojami ir rūšiuojami. Advokato teigimu, prie jų vėliau galėjo prieiti kaltinamuosius ginantys advokatai. Būtent tarp šių dokumentų buvo aptikta itin reikšminga Demjanjuko bylos medžiaga.
Pokalbyje ši istorija apibendrinama: „tas dokumentas išgelbėjo žmogaus gyvybę“.
Teisėjų ir prokurorų spaudimo tema
Paskutinė didelė dalis skirta paties Povilo darbui JAV teismuose. Jis aiškina skirtumą tarp federalinių ir imigracijos bylų ir pasakoja, kokį psichologinį bei institucinį spaudimą, jo manymu, patirdavo teisėjai. Kaltinamojo gynėjas visuomenėje galėdavo būti stigmatizuojamas kaip „nacių advokatas“, o pats kaltinamasis – dar iki galutinio sprendimo laikomas kaltu.
Ypač įdomus jo pasakojimas apie teisėją, kuris privačiame pokalbyje pripažino, kad neutralumas tokiose bylose galėjo pakenkti teisėjo karjerai. Advokatas mano, kad formalus teisėjo nepriklausomumas nebūtinai reiškė faktinį nepriklausomumą.
Apibendrinimas
Povilas visa tai sieja su KGB dezinformacijos kampanijomis. Jo vertinimu, nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio sovietinė propaganda siekė lietuvius, latvius, estus ir ukrainiečius kolektyviai susieti su Holokaustu ir kartu sukiršinti Rytų Europos išeiviją su žydų bendruomenėmis, kurios tuo metu taip pat aktyviai kovojo prieš sovietinį režimą.
Pokalbis baigiamas mintimi apie istorinės atminties išsaugojimą. Lituanistikos tyrimo centre, kaip sakoma pokalbyje, saugoma apie 200 dėžių Povilo Žumbakio archyvo. Jis savo darbą suvokia ne tik kaip konkrečių žmonių gynimą, bet ir kaip bandymą palikti būsimiems istorikams dokumentus, rodančius, kad šios bylos nebuvo tokios vienareikšmės, kaip dažnai buvo pristatomos.
Tai pasakojimas apie advokato kovą su OSI, pernelyg pasitikėjusia sovietine/KGB medžiaga, apie Demjanjuko bylą ir iš OSI šiukšlių išgelbėtus dokumentus, kartu keliant esminį klausimą – kas nutinka teisingumui, kai teisinė byla susipina su politika, propaganda ir iš anksto suformuotu kaltumo įvaizdžiu.
