Prof. Vytautas Radžvilas. Kuo skiriamės nuo lenkų: koks slegiantis kontrastas

Tik ką teko rašyti apie monsinjoro A. Svarinsko laisvės geną ir sąjūdinę dvasią. Nemaniau, kad taip greitai išvysime, kaip toji dvasia reiškiasi ir materializuojasi. Deja, ne Lietuvoje – Lenkijoje.

Atvirai kalbant, žvelgiant į lenkus apima prieštaringi jausmai – baltas pavydas ir kartėlis dėl mūsų. Tik pamanykime: pats vidurvasaris, atostogų sezono įkarštis, pati gamta tarsi liepia viską pamiršti ir nerti į vasaros malonumų sūkurį. Bet ne – beveik 100 šios šalies miestų buvo surengtos protesto prieš nelegalią imigraciją demonstracijos. Ką tai reiškia, jei ne tai, kad net atostogų sezono įkarštyje netrūksta lenkų, kurie atranda laiko pasirūpinti savo tėvynės reikalais?

O kaip mes, lietuviai? Neplūsta atsibastėliai lengvo gyvenimo ieškotojai, nesiveržia pro visas pasienio tvoras? Ir plūsta, ir veržiasi. Bet tegul ateina nors ir milijonas – mums svarbiausia vasara ir poilsis…

Dar didesnį įspūdį negu gausūs būriai ir net minios protestuotojų daro pilietiškų žmonių ir patriotiškų politikų organiškas ryšys ir veiksmų sinergija. Sukviesti tokias demonstracijas iš nieko, tik paskelbus kvietimus socialiniuose tinkluose, paprasčiausiai neįmanoma.

Tokias demonstracijas įmanoma surengti tik nuolat dirbant su žmonėmis, o svarbiausia – dirbant patiems. Dirbti šiuo atveju reiškia – kovoti už lenkų tautos ir valstybės reikalus taip drąsiai, ryžtingai ir valingai, kad žmonės tokiais politikais paprasčiausiai patiki ir seka paskui juos.

Jie žino, kad tai ne plepiai, o tikri patriotai, kurie ne apsimestinai, o iš tikrųjų grumiasi už lenkiškos Lenkijos išlikimą. Kaimyninės šalies politikai (žinoma, ne visi) iš esmės skiriasi nuo „tautines ir krikščioniškąsias“ vertybes deklaruojančių lietuviškųjų kolegų.

Jie supranta, kad norint išgelbėti šalį nuo masinės svetimšalių invazijos neužtenka veidaknygės sienoje brūkštelėti lozungėlį „Neįleisti nei vieno!“ ar diena iš dienos tuščiai rašinėti arba bejėgiškai pliurpti kiekvienam šalies gyventojui akivaizdžias banalybes, kad šalies valdžia nesirūpina sienų saugumu, o jos žmonės vis labiau jaučiasi gyveną ne savo krašte. Lenkų politikai, kitaip negu lietuviai, kalba apie šiuos dalykus ne taip ir ne tam, kad „pasakytų teisybę“, kurią ir taip visi žino.

Kalba žmonėms ne kaip bejėgiai „rūpintojėliai“, o kaip keliantys į kovą už šalies išlikimą

Jie kalba žmonėms ne kaip bejėgiai „rūpintojėliai“, o kaip keliantys į kovą už šalies išlikimą tautos lyderiai ir vedliai, kurie tai, ką sako, galiausiai pakartoja dalyvaudami su savo žmonėmis masiniuose mitinguose ir demonstracijose, kokius regėjome vykstant Lenkijos miestuose.

Šios demonstracijos rodo, kad nekonformistinės politinės jėgos yra ne sisteminės, o sąjūdinės ta prasme, kad kuria ir išlaiko nuolatinį ryšį su žmonėmis, kurie tampa jų kovos bendražygiais ir pagalbininkais. Tai nėra kabinetinės, sisteminės partijos.

Patriotiškas lenkų politikų sluoksnis supranta, kad šalies narystė Europos Sąjungoje yra objektyvi duotybė ir daugeliu atžvilgių būtina. Tačiau, kitaip nei net patriotiškus vaidinantys Lietuvos „dešinieji“, jie neturi jokių iliuzijų ir nebijo atvirai kalbėti apie ES komisarų diktatą bei apie tai, kad, neginant valstybinio suverenumo ir paklūstant kiekvienai Briuselio direktyvai, per trumpą laiką iš lenkiškos Lenkijos idėjos ir valstybės liktų tik prisiminimas.

Jie kovoja už Lenkijos teisę būti lenkiška Lenkija ir aiškiai supranta, kad kovoti įmanoma tik turint politinį užnugarį. Taigi jiems yra akivaizdu, kad yra beviltiška apginti šalį kovojant tik biurokratines kovas uždaruose ES valdžios kabinetuose, neieškant ir neturint plačios ir tvirtos patriotiškos tautos dalies paramos.

O kokia svarbi gali būti toji parama, rodo ir sąjūdinės Lietuvos patirtis. Gerai žinoma, kaip uoliai Kremliaus propagandos mašina mėgino skleisti ir visam pasauliui įpiršti melą, kad Sąjūdis esąs tik „menkutės lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų ir ekstremistų saujelės“ kurstomas antitarybinis maištas, kuriam esą nepritarianti absoliuti lietuvių tautos dauguma.

Ir kas galiausiai sudaužė šį melą į šipulius, jeigu ne visam pasauliui parodyti didžiųjų Sąjūdžio mitingų ir paskutiniuoju jų akordu tapusio Baltijos kelio vaizdai?

Bendri politikų ir visuomenės mitingai ir demonstracijos Lenkijoje neabejotinai yra būtent sąjūdinio veikimo, kuriame susijungia „viršūnės“ ir „apačios“, skiriamasis bruožas. Toks veikimas Lietuvoje tėra blankūs prisiminimai, Lenkijoje jis tebėra kasdienio politinio gyvenimo tikrovė.

Mobilizuojančiu veiksniu yra jų rodomas asmeninės drąsos pavyzdys

Lenkijos patriotiški politikai randa būdų įkvėpti ir pakelti žmones kovai. Reikėtų išsamiau patyrinėti, kaip jiems tai pavyksta. Bet neabejotinai svarbiu žmones telkiančiu ir mobilizuojančiu veiksniu yra jų rodomas asmeninės drąsos pavyzdys.

Daugelis jų kalba apie Briuselio ir Varšuvos santykius principingai, atvirai ir aiškiai. Nekrūpčiodami iš jų žodžius ir veiksmus kaustančios vidinės baimės, ar jie kam nors nepasirodys esą „antieuropietiški“, „euroskeptiški“ ar dar kokie. Tiesiog sako, ką galvoja.

Toks neprisitaikėliškas kalbėjimo ir veikimo būdas yra visai kas kita, negu lietuviškųjų politikierių pagyros, esą jie didvyriškai sustabdė migrantų veržimąsi į Lietuvą įrengdami pasienio tvorą. Mat besigirdami jie pamiršta pridurti, kad tvorą pastatė tik išmaldavę leidimą tai daryti iš ES komisarės, o iki jos apsilankymo nedrįso pajudinti net pirštelio valstybės sienai apsaugoti net kelis mėnesius, per kuriuos į šalį spėjo netrukdomai suplūsti tūkstančiai to sienos pažeidėjų.

O štai lenkų patriotiška valdžia ir politikai tokio leidimo nelaukė ir neprašė. Žmonės šito nepamiršta. Todėl net pasikeitus vyriausybei ir šaliai sukant didesnio nuolaidumo bei paklusnumo Briuselio imigracijos politikai keliu, patriotiški politikai neprarado ryšio su žmonėmis ir įstengia juos pakelti kovai.

Nėra abejonių, kad toks supratimas ir veikimo būdas kyla iš kovojančios Sąjūdžio laikų Lenkijos. Juk kas buvo „Solidarumas“, jei ne lenkų tautos dvasinio ir politinio atgimimo sąjūdis? O broliai Kačynskiai buvo anaiptol ne menkiausios to sąjūdžio figūros. Tai prisiminus daug kas stoja į savo vietas ir paaiškėja, kodėl Lenkijoje egzistuoja būtent sąjūdinio tipo politinis gyvenimas ir veikimas, į kurį savanoriškai įsitraukia platūs patriotiškų piliečių sluoksniai. Ir darosi aiškiau, kodėl Lietuvoje viso to nėra.

Kitas sąjūdinio veikimo bruožas – šalia politikų ir žmonių sinergijos – yra kovingas stilius ir nuolatinis balansavimas ties nuolat gresiančių represijų riba. Lenkijos patriotinė politinė opozicija ir jos telkiamas bei vadovaujamas tautinis judėjimas šiandien kovoja smarkiai pasunkėjusiomis sąlygomis. Organizuojant protesto akcijas tenka įveikti daugybę trukdžių ir kliūčių.

Santykis su valdžia vis labiau primena persekiojimų ir šaltojo pilietinio karo būklę. Bet lenkai grumiasi. Nes iš savo skaudžios istorijos yra išmokę vieną didžiulę pamoką: laisvės niekas nedovanoja, kiekviena tauta jos turi tiek, kiek išsikovoja.

Sunkumai, spaudimas, grėsmė būti uždraustiems – visa tai neišvengiama, kai kova yra principinė ir žūtbūtinė. Tą patį patiria patiria visi ES šalyse egzistuojantys nesisteminiai ir nekonformistiniai patriotiniai sąjūdžiai, ginantys nacionalinį suverenumą nuo Briuselio „federalizacijos“ užmojų.

Garsi nelegali migracija – protestai visoje šalyje šeštadienį. Praneša Piotras Czyżewskis iš Katovicų

Lietuvoje tokių drąsių ir veiklių gynėjų paprasčiausiai nėra. Yra tik teisingai pakalbantys ir parašinėjantys. Kartėlį ir apmaudą tik stiprina lietuviškosios žiniasklaidos pranešimai apie lenkų demonstracijas Lenkijoje – dešiniųjų protestai prieš migraciją: siūlo šaudyti į sieną kertančius.

Vėl nuvalkiotos propagandinės sovietinio stiliaus klišės

Vėl nuvalkiotos propagandinės sovietinio stiliaus klišės apie ,,kraštutinę dešinę“, iš konteksto ištrauktos bauginančios antraštės: „Lenkijoje – dešiniųjų protestai prieš migraciją: siūlo šaudyti į sieną kertančius“.

Niekaip nepavyksta išsivaduoti iš tų klišių ir štampų kalėjimo. Pradžiai užtektų pasakyti bent tai, kad visoje Europos Sąjungoje kyla ne „kraštutinės dešinės“, bet plačiųjų masių vis labiau remiamų nacionalinio suvereniteto sąjūdžių banga. Ji jau dabar keičia daugelio ES valstybių imigracijos politiką.

Meilė savo tautai ir valstybei negali būti „dešinioji“ ar „kairioji“, ji negali tapti dešinės ar kairės nuosavybe ir firminiu politinio atpažinimo ženklu. Taigi visoje ES vis smarkiau pučia permainų ir pertvarkų vėjai. Deja, tik ne Lietuvoje.

Ir vėl kažkas slogiai pažįstama. Kai SSRS buvo paskelbta vadinamoji pertvarka, Lietuvoje jos nesijautė. Todėl buvo pašaipiai sakoma, kad pertvarka sustojo Baranovičiuose.

Žvelgiant į ES ir Lenkiją, Lietuva atrodo kaip sąstingio oazė ir draustinis, kuriame niekas nevyksta ir niekas nesikeičia. Todėl savaime prabunda asociacijos su praeitimi ir iškyla klausimas: ar nėra taip, kad ES vykstančios permainos sustojo Balstogėje ir Punske?

Lietuva vėl velkasi paneuropinių politinių pokyčių uodegoje…