Norėdami panagrinėti šį klausimą, pradėkime nuo gyvybės atsiradimo Žemėje. 1966 m. amerikiečių astrofizikas Karlas Saganas atrado, kad gyvybė planetoje būtų įmanoma, pirmiausia turi būti tinkamas energijos šaltinis ˗ žvaigždė ir tinkamas atstumas nuo planetos iki žvaigždės. Per toli bus per šalta. Per arti bus per karšta gyvybei.
Saganas apskaičiavo, kad Visatoje yra apie 1 000 000 000 000 000 000 planetų, tinkamų gyvybei. Nuo 1966 m. mokslininkai sužinojo daugiau apie gyvybę ir Visatą. Buvo nustatyta daugiau nei 50 būtinų kriterijų, kad gyvybė planetoje būtų įmanoma!
Pagal esminius kriterijus mes neturėtume būti gyvi!
Vis dėlto mes gyvi ir galvojame apie gyvenimą. Šiandien mokslas atrado, kad planetos gyvybei palaikyti būtini mažiausiai 200 parametrų.
Kiekvienas iš jų turi turėti tinkamas vertes, o daugelis jų priklauso vienas nuo kito. Jei jų proporcijos nėra tinkamos, viskas sugriūva.
Pavyzdžiui: netoliese reikalinga masyvi planeta, kaip Jupiteris, kurio gravitacija traukia asteroidus, neleisdama tūkstančiams jų atsitrenkti į Žemę. Tai tik vienas iš daugelio kriterijų, reikalingų, kad gyvenimas būtų įmanomas.
Ir vis dėlto mes egzistuojame. Kaip tai įmanoma? Ar tai gryna sėkmė, kad visi šie parametrai buvo idealiai nustatyti Žemei?
Fizikai daro prielaidą, kad keturių pagrindinių jėgų (gravitacijos, elektromagnetinės jėgos ir stipriosios bei silpnosios branduolinių jėgų) vertės buvo nustatytos per mažiau nei vieną milijoninę sekundės dalį po Didžiojo sprogimo.
Pakeitus bet kurią vieną vertę, Visata neegzistuotų. Pavyzdžiui, jei santykis tarp branduolinės stipriosios ir elektromagnetinės jėgos skirtųsi bent viena dalimi iš 100 000 000 000 000 000 – žvaigždės nebūtų susiformavusios!
Tikimybė, kad visi parametrai yra tinkamai nustatyti, yra panaši į monetos metimą ir ji iškrenta „galva“ 1 000 000 000 000 000 000 kartų iš eilės. Ar tai įmanoma? Gal gyvybė Žemėje nėra atsitiktinė?
Ateistą astronomą Fredą Hoyle, išradusį terminą „Didysis sprogimas“, labai sukrėtė parametrai, būtini gyvybei planetoje egzistuoti. Hoyle rašė: „Sveikas protas rodo, kad superintelektas eksperimentavo su fizika, chemija ir biologija.“
Jei mokslininkai negali paaiškinti gyvybės atsiradimo, koks galėtų būti gyvybės šaltinis? Kodėl viskas yra taip sudėtinga, kad net po daugelio metų mokslinių tyrimų negalime suprasti?
Mes sudaryti iš tos pačios Visatos, kurią bandome perprasti. Mūsų kūnuose esantys atomai susiformavo vykstant kosminiams procesams gerokai prieš atsirandant žmonijai; dabar šie atomai tapo proto, gebančio svarstyti, kodėl apskritai kas nors egzistuoja, sąmonės, keliančios klausimus apie kosmosą, dalimi.
Žmogaus gyvenimas – tai trumpa akimirka milžiniškoje Visatos laiko tėkmėje. Esame čia tik trumpą laiką, tačiau per šią trumpalaikę būtį patiriame meilę, nuostabą, smalsumą ir troškimą suprasti viską, kas mus supa.
Esame laikini pavidalai kur kas didesnėje tikrovėje, o ne nuo jos nepriklausomi objektai.
Visata egzistuoja milijardus metų, o mūsų gyvenimai sudaro tik menką jos istorijos dalį. Nuostabiausia yra tai, kad kosmosas trumpam suteikė mums galimybę susimąstyti apie savo vietą jo begalinėje istorijoje.
Visata yra beribė. Tačiau kiekviena nuostabos akimirka, kiekvienas grožio pojūtis – tai kosmosas, per mus patiriantis savo paties atspindį. Žvelgdami į žvaigždes mes regime kažką, kas glūdi mumyse ir yra susiję su Visata.
Žmogaus gyvenimas skleidžiasi vos akimirką Visatos istorijoje. Mūsų kūnai – tai laikini senovinės materijos dariniai, suformuoti kosminių procesų ir milijardus metų trukusios evoliucijos. Juose atgyja nuostabus pojūčių, prisiminimų, emocijų ir minčių pasaulis.
Ką reiškia būti gyvam?
Žmogaus kūnas – tai nepaprasta sistema, sudaryta iš ląstelių, elektrinių signalų, cheminių reakcijų ir biologinių procesų. Kartu jie leidžia mums mąstyti, jausti, patirti pasaulį ir suvokti savo pačių egzistavimą. Tačiau sąmonė išlieka viena didžiausių paslapčių. Dar nesame perpratę, kokia veikla smegenyse sukuria asmenybės pojūtį – jausti meilę ar svarstyti, kodėl egzistuoji?
Kartais jaučiame, kad kažkas mumyse yra sugedę. Bandome tapti geresni, ieškodami atsakymų ir vaikydamiesi tokios savo versijos, kuri jaustųsi visapusiška. Ne kiekviena sunki akimirka reiškia, kad su jumis kažkas negerai. Ramybė prasideda, kai nustojate į save žiūrėti kaip į problemą, kurią reikia išspręsti.
Kai kurios pamokos išlieka su mumis visą gyvenimą. Protas pamiršta, bet siela prisimena. Kiekviena patirtis, kiekviena meilė, kiekvienas širdies skausmas ir kiekviena akimirka tampa mūsų esybės bei to, kuo tampame, dalimi.
Viskas tampa mūsų sielos istorijos dalimi. Kartais verta prisiminti, kokie neįtikėtinai menki yra mūsų kasdieniai rūpesčiai, palyginti su Visatos mastu.
Tačiau kodėl kai kurie žmonės tokie žiaurūs vieni kitiems, nuo žmonijos pradžios žudo vieni kitus, žudo milijonus dar negimusių vaikų ir milijonus bepročių sukeltuose karuose, naikina gyvybę, kuri taip neįtikėtinai atsirado?
Tai sunkūs klausimai ir sunku patikėti, kad visagalis Dievas mus myli.
Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.
