Jei medžiaga, energija ir informacija yra nesunaikinamos, galima manyti, kad mūsų siela, kaip mąstančiojo „aš“ dalis, kaip ir protas ar sąmonė yra nemirtinga.
Prieš 70 metų Vilniaus universitete pradėjau studijuoti fiziką. Astronomiją dėstė prof. Paulius Slavėnas. Su Vytautu Straižiu ir Gunaru Kakaru nuo observatorijos stogo stebėjome pirmuosius Žemės palydovus.
VS ir GK tapo garsiais astronomais, o aš pasukau į radiofiziką. Bet prof. P. Slavėno įžiebta Visatos paslapčių ugnelė ruseno visą gyvenimą. Studijavau ir kvantinę fiziką, kuri pakeitė realybės supratimą. Visata veikia pagal jos dėsnius. Tokie reiškiniai, kaip susietumas ar tamsioji materija meta iššūkį realybei.
Kvantinis susietumas, tarsi erdvės kirmgraužos, sujungia daleles didžiuliais atstumais. Vienos dalelės pokyčiai akimirksniu paveikia kitą Visatoje, nes jos yra Visatos lauko virpesiai. Tarp dalelių nekeliauja joks signalas – jos susiję virpesiais.
Tamsioji materija sudaro 27 % Visatos masės. Matome tik maždaug 5 % Visatos. Tamsioji energija dominuoja kosmose (68 %). „Nature Astronomy“ (2025) rašo, kad mokslininkai dideliu tikslumu patvirtino, kad Visata plečiasi greičiau, nei leidžia fizikos dėsniai.
JAV fizikas prof. Mickio Kaku rašo, kad tamsioji materija ir energija galimai yra gravitacija, prasismelkianti iš kito Visatos matmens ir skatina šį Visatos plėtimąsi. Gal gyvename gilesnio kvantinio kraštovaizdžio Visatoje?
Apima diskomfortas žinant, kad viskas, kas atrodo amžina, yra lėtai besiskleidžiančios istorijos dalis. Žvaigždės prasideda kaip dreifuojantys dujų ir dulkių debesys, kurias uždega gravitacija.
Vienos auga ramiai, kitos intensyviai dega ir kolapsuoja į kažką daug paslaptingesnio. Sunkesnės žvaigždės gyvena trumpiau ir baigiasi galingais sprogimais, kurie išsklaido atomus į kosmosą. Kosmose skraido milijardai planetų.
JAV fizikas Ričardas Feinmanas stebėjosi, kam Dievas sukūrė tiek tuščių planetų?
Mes to nesuvokdami nuskriejame 2,5 milijono km per dieną aplink Saulę ir apie 19 milijonų kilometrų Paukščių Tako centro atžvilgiu.
Mumyse esantys atomai, išskyrus vandenilį, sukurti žvaigždėse. Jų išsklaidymas formavo Visatą. Visatoje viskas kinta, ką vadiname pabaiga, gali būti virsmas į dar nematomą fazę. Žvaigždės yra besitęsiančių už mūsų supratimo ribų istorijų aidai. Visata yra sluoksniuoti laukai, virpantys kaip kosminis čiužinys. Materija yra šių virpesių muzika.
Antrasis termodinamikos dėsnis (2TD) sako, kad Visatos entropija didėja. Naujas entropijos modelis „Gravitacija iš entropijos“ (angl.) teigia, kad gravitacija nėra fundamentali jėga, ji kyla iš to, kaip kvantinė informacija yra užkoduota erdvėlaikyje. Todėl nors bendra Visatos entropija didėja, besiplečiančios erdvės burbuluose ji gali mažėti ir sukelti lokalias sąlygas atsirasti galaktikoms, žvaigždėms, planetoms ir gyvybei nepažeidžiant 2TD.
Pirmasis termodinamikos dėsnis sako, kad medžiaga ir energija yra nesunaikinamos, o tik virsta viena kita. Kvantinė fizika sako, kad ir informacija nesunaikinama. Jei medžiaga, energija ir informacija yra nesunaikinamos, galima manyti, kad mūsų siela, kaip mąstančiojo „aš“ dalis, kaip ir protas ar sąmonė yra nemirtinga.
Sąmonės (arba sielos) „ORCHestrated Objective Reduction“ teoriją sukūrė fizikai Rogeris Penrose’as, 2020 m. gavęs Nobelio fizikos premiją, ir JAV Arizonos universiteto profesorius Stuartas Hameroffas. Pasak jų, siela po mirties išsisklaido Visatoje.
Kanados Perimetro teorinės fizikos instituto mokslininkai patvirtino (Physical Review D, 2025) matematinį veidrodinės Visatos, kurioje laikas teka atvirkščiai, egzistavimą. Ji atsirado Didžiojo sprogimo metu. Įrodymai slėpėsi kosminėje mikrobangų spinduliuotėje, niekam jų nepastebėjus.
Trys nepriklausomos komandos skirtingais metodais patvirtino atradimą. Astronomai atskleidė Paukščių Take beveik du šimtus milijonų juodųjų bedugnių, tiek pat neutroninių žvaigždžių ir beveik dešimt milijardų baltųjų nykštukių.
Juodosios bedugnės yra subyrėję masyvios žvaigždės, net šviesa negali ištrūkti iš jų gravitacijos. Neutroninės žvaigždės yra kosminiai deimantai, jų arbatinis šaukštelis nusvertų kalnus. Baltosios nykštukės yra vėstančios žvaigždžių žarijos.
Šie likučiai sudaro galaktikos archyvą. Jie formuoja galaktikos ateitį: juodosios bedugnės sužadina žvaigždžių judėjimą, neutroninės žvaigždės siunčia spinduliuotės pliūpsnius, o baltosios nykštukės praturtina erdvę sunkiaisiais elementais.
Stygų teorija suteikia matematinius įrankius didesnių matmenų erdvėms apibūdinti. Ji iliustruoja, kaip fizika gali tyrinėti kitų matmenų realybę, kuri gali būti daug gilesnė, nei leidžia žmogaus suvokimas.
JAV fizikas Michio Kaku teigia, kad pažangios civilizacijos gali gyventi daugiamatėse erdvėse. Papildomi stygų teorijos matmenys leistų joms manipuliuoti realybe, įveikti didžiulius atstumus ir pasiekti išteklius, esančius už trimačio suvokimo ribų.
Aukštesnių matmenų sferose materiją ir gyvybę valdantys dėsniai gali būti visiškai kitokie. Ten gyvenančios civilizacijos gali turėti mums neįmanomų gebėjimų. Jei nežemiškos protingos būtybės egzistuoja aukštesniuose matmenyse, mūsų dabartinis technologijų ir fizikos supratimas gali būt menkas.
Vienas iš nuostabių fizikos dalykų yra tas, kad lygtys slepia savyje istorijas. Kiekviena lygtis yra daugiau nei simbolių rinkinys – tai kalba, kuria gamta pasakoja savo istoriją.
Už kiekvienos matematinės išraiškos slypi idėja, atradimas, paslaptis ar žvilgsnis į fundamentaliuosius Visatos dėsnius. Nuo Niutono lygčių, aprašančių planetų judėjimą, iki Einšteino lygčių, atskleidžiančių erdvėlaikio kreivumą – lygtys leidžia mums išversti Visatą į matematikos kalbą.
Galbūt tai ir yra vienas gražiausių fizikos aspektų: kai išmokstame skaityti lygtis, mes mokomės skaityti pačios gamtos istoriją.
Šios idėjos meta iššūkį mūsų supratimui apie kosmosą, realybę ir žmogaus pažinimo ribas. Galbūt net mūsų smegenys veikia kaip kvantinis laukas. Ši idėja įkvepia diskusijas tarp neuromokslinikų, fizikų ir sąmonės tyrėjų.
Visata gali būti daug paslaptingesnė, labiau stebinanti, nei įsivaizdavome. Moksle galutinės tiesos nebūna. O gal esame vienintelis stebuklas Visatoje?
Didžiausios entropijos būsenoje, į kurią judame pagal 2TD, Visatos energija ir informacija išsisklaidys, kaip simfonijos garsai po koncerto.
Tačiau prieš 70 metų, klausant prof. P. Slavėno paskaitų, tokios mintys dar nekildavo.
Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.
Pradžiai mūsų akademikai turi išmokti iš šešių atimdami troikę negauti tos pačios Šeškės ir tik po to diskutuoti apie pažinimo ribas. Netemti mokančius skaičiuoti į teismą ir, jokiu būdu, neskųsti – nenuvaryti į užribį su vilko bilietu. Pavyzdžiui, be galimybių gyventi ir dirbti Lietuvoje. Žmogaus, jo mąstymo ir gamtos pažinimas yra sudėtingas ir ne visiems Dievo ar Gamtos bei asmens genofondo duota tai pažinti ir suvokti. Dabar mokykloje vaikai ir moksleiviai nemokomi domėtis pirmtakų, protėvių, savo tėvų ir senelių pažiūromis, istorija, žmonijos vystymosi dėsningumu bei jų klystkelius. Vaikai valdžios, tiek buvusios sovietinės, o dabar neosovietinės, priešpastatomi tėvams ir seneliams bei mokytojams – labai supriešinami, kad nerastų bendros kalbos, to bendrojo vardiklio, be kurio nebus sėkmingo pažinimo – darnios ir saugios ateities. Kai akademikai neturi drąsos sakyti tiesą ir gėdinti blogį, liaudiškai velnią, reikalai link bendrojo gėrio, bendrojo reikalo ir pasaulio, ir savęs pažinimo nepajudės.
Neaišku, kaip šis komentaras susijęs su straipsniu.
Dovanokit, bet manau, kad visgi susijęs su lietuvių akademikais, jų morale, sąžine ir pažinimu. Visatos, mokslo, savęs ir ta šalimi, kurioje jie gyvena – su Europa, jos likimu. Kita vertus, žinoma, fizikai, matematikai, biologai, medikai meluoja mažiau nei istorikai, sociologai, bet visgi ir be šito jie apsieiti negali. Niekaip negali Šeškės pamažinti, nors jau filadelfijai (Delfi) ir dezi LRT rašo, kad gauna jau lyg ir mažiau atimdami. Pradžioje parašo, kad mažiau, o pabaigoje runkeliams ir mokslo pirmūnams toliau prideda, kad visgi Šeškė lieka ta pati. Ji nepajudinama, kaip ir E.Bernays melo propagandos triukai ir jo pasisakymai, kad be melo nėr demokratijos, kad melas dirba pasaulio gerovės naudai. Savamokslius be išsilavinimo sunku suprasti, bet ką žinojo, sakykime, diletantai arba eiliniai kaimiečiai anuomet, nelaimėliai kolchoznikai kokiame Lietuvos užkampyje okupacijos metais, akademikai sužino ir paskelbia tai ką jie žinojo po kokių maždaug 50 ir daugiau metų nuo tų įvykių ir pan.
Aš savo straipsniuose rašau apie mokslo žinias, norėdamas, kad žmonės šviestųsi, labiau pažintų pasaulį. Mano sraipsniuose nėra melo ar politikos, tikrai be jų gali apsieiti. Ir rašau ne tai, ką žinojau prieš 50 metų, o ką mokslas žino dabar.
Kad kai kurie akademikai rašo kvailystes ir mulkina žmones, tai man dėl jų gėda.