Prof. Jonas Grigas. Informacijos gausos pasekmės

Išgyvename informacijos tvaną. Tarsi kažkas į smegenis didžiuliu piltuvu piltų begalę televizijos, interneto ir telefono garsų, pranešimų, žinučių, reklamos ir kitų informacijos šiukšlių. Kalifornijos universiteto mokslininkai nustatė, kad informacijos šaltiniai žmones veikia vidutiniška 11 valandų per parą. Tai atitinka 34 gigabaitų duomenų srautą į smegenis. Išgirstų ir perskaitytų žodžių skaičius siekia 100 500 per parą. Kažkada žodžiai keitė imperijas, dabar net prezidentų žodžiai mažai ką reiškia. Piltuvas bruka neprasmingą ir neaktualią informaciją jos nepageidaujant. Vokiečių psichiatras Volker Busch knygoje „Lengva galva“ (2023) rašo, kad Vokietijoje 75 proc. žmonių savo laisvesnį laiką leidžia internete, ir net 92 proc. jaunesnių. Pasekmės – nervingumas, dėmesio sutrikimai ir depresija.

„Jei ne pats nusprendi, kokiomis mintims pildai savo protą, už jus tai padaro kiti“

Būti informuotiems yra didžiulis privalumas. Žmonėms dabar prieinama kur kas daugiau informacijos, nei gali aprėpti. Dar romėnų retorikas Seneka įspėjo, kad knygų ir raštų gausa reiškia blašką. XX a. pradžioje atsiradus radijui, po Antrojo pasaulinio karo televizijai, 1990-jų pradžioje internetui, informacijos kiekis augo eksponentiškai. Nuo 2000-jų pradžios interneto vartotojai tapo ir informacijos kūrėjai. 2020 m. per dieną Vikipedjoje buvo paskelbiama 12 000 straipsnių. Žmonės skundžiasi, kad jų galvos perpildytos ir sunkios, kad negali aiškiai mąstyti ir prisiminti. Informacijai plūstant, protinio jos apdorojimo potencialas sparčiai mažėja ir patiriama perkrova. Per daug informacijos slopina mąstymo procesą, nes trukdo giliai apgalvoti, suprasti ir blogina atmintį. Pasekmės – susikaupimo stoka, nuolatinis blaškymasis, pasunkėjęs bendravimas su aplinkiniais, apsirikimai ir klaidos, nuolatinis atsilikimas. „Jei ne pats nusprendi, kokiomis mintims pildai savo protą, už jus tai padaro kiti“ – pastebėjo dar romėnų filosofas Epiktetas (50–135 m).

Daug žinių ir dezinformacijos plūsta telefonu. Žinutės kuriamos taip, kad patrauktų mūsų dėmesį. Vidutiniškai žmogus savo telefoną tikrina daugiau nei 100 kartų per dieną. Tai sutrikdo gebėjimą susikaupti. Dėl to didėja stresas ir nerimas. Žiniasklaida ugdo nekantrumą naujienomis, pasiūlymais ir perrikiuodama kasdienį gyvenimą, kad viskam būtų kuo mažiau laiko. Nekantrumas sutrikdo savikontrolę ir skatina impulsyvumą. Dėl minčių nuklydimų tampame depresyvūs.

Bandymas kuo daugiau aprėpti informacijos užvaldo mūsų smegenis, susilpnina atmintį ir sukelia sprendimų priėmimo ir kūrybingumo sutrikimų, neigiamas mintis, galvos skausmą ir stresą. Tampame mažiau atidūs aplinkai ir paviršutiniški – paviršutiniškai mokomės ir studijuojame, paviršutiniškai žiūrime į darbą, paviršutiniškai gydome ir t. t. Informacijos gausa mūsų dėmesio sistemai trukdo atsirinkti, kas svarbiausia. Išeitis – susikaupimas. Jis priklauso nuo mūsų savireguliacijos. Gali susikaupti – reiškia, esi protingas. Foninė muzika labiau trukdo, nei padeda susikaupti. Mums puikiai sekasi tie dalykai, į kuriuos sutelkiame dėmesį. Sutelktas dėmesys lemia tikslų ir kryptingą mąstymą ir našią veiklą. Skaitmeniniame pasaulyje turime dėmesio prožektorių kreipti pagal savo poreikius. Kai tik mes panyrame į tam tikrą gylį, mūsų loginis mąstymas, abstrahavimas ir atmintis pagerėja, net 3–4 kartus padidėja neuronų informacijos perdavimo bangų dažnis.

Ieškant informacijos reikia siekti aiškumo, tikslumo ir gilumos. Pasirinkimą turėtų nulemti trys klausimai: 1) koka informacija yra teisinga ir patikima? 2) ar informacija padeda, ar apsunkina? 3) ar informacija svarbi ir ką praleisčiau to nežinodamas? Atsirinkti turime asmeniškai.

Jau rašiau (2025-05-08) apie tylos galią, kad tyla yra erdvė, kurioje gimsta susikaupimas, kūrybingumas ir problemų sprendimas. Tyloje piltuvas nepila informacijos šiukšlių, todėl atrandame ryšį su savimi, leidžiame mintims pakeliauti. Tyloje auga smegenų neuronai. O kokia ateitis?

XXI amžius įeis į istoriją kaip paženklintas žmogaus santykio su informacinėmis technologijomis. Informacijos vis didės, ekraninio darbo daugės, išmanusis telefonas perims dar daugiau gyvenimo užduočių, o medijų teikiamo bendravimo ir žiniasklaidos pramogų galimybių įvairovė plėsis. Dar didesni duomenų kiekiai pasieks mūsų smegenis ir diktuos mums ką galvoti, daryti, pirkti ir vartoti. Patirsime dar intensyvesnę psichinę ir protinę fragmentaciją, nes gausės blaškančių veiksnių ir trikdžių. Paviršutiniškame pasaulyje gilaus susikaupimo mažės. Nuolatinis užliūliavimas kels riziką, nes kuo žavesnis virtualus pasaulis mus sups, tuo nuobodesnė atrodys tikrovė, neteksime pasiryžimo kurti realaus gyvenimo. Skaitmeninėms naujovėms plečiantis, reikšmingus dalykus išmainysime į virtualius, gilų mąstymą – į paviršutinišką, mentalinę autonomiją – į priklausomybę nuo interneto, telefono ir socialinių tinklų, ramybę į – triukšmą. Tikėtina, kad ateityje dar intensyviau reaguosime į viliojančių stimulų gausą ir prarasime vis daugiau psichinės ir protinės autonomijos.

Informacinis raštingumas nereiškia vartoti vis daugiau, skaityti greičiau ir naršyti paviršutiniškiau. Jis reiškia santykį tarp žiniasklaidos triukšmo ir esminio turinio nusverti pastarojo naudai. Aiškumas, susikaupimas ir kūrybiškumas yra išskirtiniai žmogaus proto požymiai. Jų neparsisiųsime internetu. Dirbtinio intelekto smelkiamame pasaulyje šios savybės taps dar svarbesnės. Jei nenorime jų patikėti mašinoms, turime kasdien jas lavinti, to išmokyti savo vaikus ir nesileisti nuplaunamiems skaitmeninių bangų mūšos.