Mokslas, ilgai buvęs žmonijos tarnu, tapo jo šeimininku. Bet jis ir tikėjimas dažnai laikomi priešingomis jėgomis – vienas pagrįsta logika ir įrodymais, kitas – dvasingumu. Šimtmečius jie buvo įvardijami kaip nesuderinami, tačiau iš tikrųjų jie turi daugiau bendro, nei dauguma žmonių suvokia. Nors jie žvelgia į tiesą iš skirtingų pusių, yra pagrindinių idėjų, kuriose mokslas ir tikėjimas sutampa. Šie bendri supratimai dažnai nepastebimi, tačiau jie siūlo įdomų žvilgsnį į tai, kur susitinka protas ir tikėjimas.
Visata turėjo pradžią
Tiek mokslas, tiek tikėjimas pripažįsta, kad Visata ne visada egzistavo – ji turėjo pradžią. Didžiojo sprogimo teorija apibūdina spartų Visatos plėtimąsi iš vieno taško, sutikdama su daugelio religijų idėja, kad kosmosas buvo sukurtas vienu veiksmu. Nors mokslas nagrinėja tai, kaip viskas įvyko, o tikėjimas nagrinėja to prasmę, abu sutaria, kad buvo pradžios akimirka. Tai, kad Visata nėra amžina, o turėjo pradžią, yra vienas reikšmingiausių šių požiūrių sankirtų.
Visata veikia pagal dėsnius
Mokslas remiasi tuo, kad Visata laikosi nuspėjamų dėsnių. Gravitacija, termodinamika ir fizikos dėsniai leidžia mums suprasti pasaulį ir jame orientuotis. Tikėjimo tradicijos taip pat kalba apie tvarką Visatoje, dažnai priskirdamos ją aukštesnei jėgai arba dieviškajam intelektui. Idėja, kad pasaulis nėra chaotiškas, o struktūrizuotas taip, kad jį galima tyrinėti, suprasti ir juo pasikliauti, yra tai, ką pripažįsta mokslas ir tikėjimas.
Žmogaus gyvenimas turi gilią prasmę
Mokslas ir tikėjimas skirtingai vertina žmogaus vertę, tačiau abu teigia, kad žmogaus gyvenimas yra prasmingas. Moksliniu požiūriu žmonės yra neįtikėtinai retos būtybės, turinčios pažangią sąmonę, savimonę ir gebėjimą samprotauti. Tikėjimas žengia toliau, apibūdindamas žmogaus gyvenimą kaip šventą arba turintį dievišką tikslą. Nors jų paaiškinimai gali skirtis, abi perspektyvos teigia, kad gyvenimas nėra atsitiktinis – jis turi reikšmės ne tik išlikimui.
Altruizmas ir užuojauta yra svarbūs
Mokslas parodė, kad gerumo ir užuojautos veiksmai yra įprogramuoti žmogaus biologijoje. Empatijos, bendradarbiavimo ir altruizmo tyrimai rodo, kad pagalba kitiems žmonėms yra mūsų evoliucinės sėkmės dalis ir prisideda prie socialinės gerovės. Tikėjimas moko gerumo, labdaros ir rūpesčio kitais žmonėmis vertės kaip moralinių imperatyvų. Bendras supratimas, kad būti geram vieni kitiems yra būtinas sveikai visuomenei, yra vienas iš stipriausių mokslo ir tikėjimo sutapimų.
Dėkingumas gerina psichinę ir fizinę savijautą
Moksliniai tyrimai patvirtina, kad dėkingumo praktikavimas turi išmatuojamą naudą psichinei ir fizinei sveikatai. Reguliarus dėkingumas gali sumažinti stresą, pagerinti miegą ir padidinti bendrą laimės jausmą. Tikėjimo tradicijos įtraukia dėkingumą į kasdienę praktiką, nesvarbu, ar tai būtų malda, meditacija, ar apmąstymai. Pripažinimas, kad dėkingumas yra galinga gėrio jėga, yra tai, ką abi perspektyvos nuoširdžiai palaiko.
Meditacija ir malda turi poveikį smegenims
Mokslas nustatė, kad meditacija ir malda veikia smegenis, gerindamos susikaupimą, mažindamos nerimą ir didindamos emocinį atsparumą. Smegenų skenavimas rodo, kad ši praktika stiprina neuroninius ryšius, susijusius su ramybe ir savimone. Tikėjimo tradicijos propaguoja ramybę, kontempliaciją ir ryšį su kažkuo už savęs ribų. Nesvarbu, ar tai būtų dvasinė praktika, ar neurologinis pratimas, tylaus apmąstymo nauda neabejotina.
Žmonės natūraliai linkę tikėti
Neurologiniai tyrimai rodo, kad žmonės yra linkę tikėti, nesvarbu, ar tai būtų aukštesnė jėga, likimas, ar kažkokia prasmė už jų ribų. Mūsų smegenys ieško modelių, tikslo ir paaiškinimų tam, ką patiriame. Tikėjimo tradicijos tai interpretuoja kaip natūralų ryšį su dieviškumu, o mokslas tai laiko evoliucine adaptacija. Nepriklausomai nuo paaiškinimo, abi perspektyvos pripažįsta, kad tikėjimas yra neatsiejama žmogaus patirties dalis.
Tiesos siekimas yra vertingas
Mokslas ir tikėjimas nori suprasti realybę, net jei jie prie jos prieina skirtingai. Mokslas naudoja stebėjimą, eksperimentus ir įrodymus, kad atskleistų faktus apie pasaulį, o tikėjimas tyrinėja gilesnius tikslo ir prasmės klausimus. Nepaisant skirtumų, abi disciplinos vertina tiesos siekimą. Jos skatina žmones bandyti suprasti, mesti iššūkį prielaidoms ir likti atviriems atrasti daugiau, nei jie anksčiau žinojo.
Baimė ir nuostaba yra esminiai žmogaus patirčiai
Mokslas ir tikėjimas įkvepia pagarbą – ar tai būtų Visatos didybė, gyvenimo sudėtingumas, ar pati egzistencijos paslaptis. Mokslininkai kalba apie nuostabą, kurią jaučia tyrinėdami gamtos pasaulį, panašiai kaip religinės asmenybės išreiškia pagarbą dieviškumui. Abi perspektyvos primena mums, kad gyvenimas kupinas dalykų, didingesnių už mus pačius. Šis nuostabos jausmas skatina smalsumą, tyrinėjimą ir gilesnį pasaulio, kuriame gyvename, vertinimą.
Žmonės yra atsakingi už planetą
Aplinkos mokslas rodo, kad žmogaus veiksmai daro įtaką planetai. Klimato kaita, tarša ir buveinių naikinimas rodo, kokias pasekmes sukelia nesirūpinimas Žeme. Daugelis tikėjimo tradicijų moko, kad žmonės privalo saugoti ir gerbti kūriniją. Nesvarbu, ar tai būtų įvardyta kaip aplinkosaugos atsakomybė, ar kaip dieviškoji priežiūra, abi perspektyvos sutaria, kad rūpintis planeta yra būtina ateities kartoms.
Meilė yra fundamentali jėga
Mokslas rodo, kad meilė nėra tik emocija – ji turi išmatuojamą poveikį sveikatai, ilgaamžiškumui ir socialiniams ryšiams. Oksitocinas, dažnai vadinamas meilės hormonu, padedančiu pajusti ryšį su žmonėmis ir meilę, vaidina pagrindinį vaidmenį kuriant ryšius ir mažinant stresą. Tikėjimo tradicijos pabrėžia meilę kaip pagrindinį principą, tiek per užuojautos, atleidimo, tiek vienybės mokymus. Abi perspektyvos pripažįsta, kad meilė yra būtina žmogaus klestėjimui ir gerovei.
Vis dar tiek daug nežinome
Vienas iš svarbiausių dalykų, kur mokslas ir tikėjimas turi bendro, yra pripažinimas, kad žmogaus žinios yra ribotos. Mokslas atskleidžia paslaptis apie Visatą, o tikėjimas pripažįsta dalykų, kurie yra už žmogaus supratimo ribų, egzistavimą. Abi perspektyvos sutinka, kad niekas neturi visų atsakymų, o gilesnių žinių siekimas – atradimų ar apmąstymų būdu – yra nuolatinė kelionė. Noras priimti nežinomybę yra tai, kas skatina ir mokslą, ir tikėjimą vystytis.
Mokslas savo atradimais stumia Tikėjimą į jam priklausančią (netuščią) vietą; o pradžioje religijose buvo daugybė nesąmonių, „aiškinančių” tada nežinomas mokslui objektyvias tiesas
O kur mergaitė?
Mokslu reikia tikėti.
Prof. Grigui savo komentare nuotaikingai „paalternatyvičiau”, bet „laisvo žodžio ir minties erdvės” cenzoriai, „ginantys” vietinę „etiką”, „aršiai ginantys” straipsnius rašinėjančių „intelektualų, akademinės visuomenės” atstovų turimus, lengvai pažeidžiamus „orumus su garbėmis”, žmonių pelnyti orumai su garbėmis jokių „pažeidimų” nebijo…, prieš kelias dienas „prašalietį” užblokavo.. Norėdamas palengvinti „laisvo žodžio ir minties” cenzorių gyvenimą, nutariau mažiausiai iki Naujų Metų rašančių „psichoanalitinius” straipsnelius autorių savo subjektyviais komentarais „dvasiškai, psichologiškai…” netrikdyti..
,,Visata turėjo pradžią”
Hmm?
,,Tiek mokslas, tiek tikėjimas pripažįsta, kad Visata ne visada egzistavo – ji turėjo pradžią.”
1) Mokslas mums įbrukęs nekvestionuojamą tiesą – Didysis sprogimas, po šiai dienai vis dar muistosi vengdamas pažvelgti į To sprogimo priežastį ir bent hipotetinį pasvarstymą, o kas ir kaip buvo, ar galėjo būti iki To bum*.
2) Mokslas, tiksliau mokslininkai (!), apie Didyjį sprogimą NESUTARIA; ar Tas sprogimas vyko erdvėje ir laike, ar visgi pats sprogimas sukūrė erdvę ir laiką…
3) Mokslo atstovai paskutiniu metu vis labiau linksta prie multivisatinės struktūros, kurią aš vadinu VISUMA (Visata yra tik sudėtinė Visumos dalis). Netgi kuriamos gretimų Visatų pažinimo teorijos atrodo labai racionaliai…
Kaip tada ir tuomet su erdvės ir ypač laiko ,,pradžia”?
Toks Mozė nukopijavęs (gal ,,pavogęs”) žinias iš senovės Egipto žynių… kurios labai galimai buvo paveldėtos iš dar senesnių civilizacijų… surašė į savo Penkianygę… ,,Pradžioje* buvo žodis… tas žodis buvo pas Dievą… pradžioje* buvo tik Dievas…”
Ir taip, ta pradžia* nugulė į abraomiškų religijų (judaizmas, krikščionybė, islamas) pagrindus…
Induizmas apie pradžią* dėsto kiek kitaip…
Taigi, linijinis ir ciklinis laikai pasaulio religijose nėra visiškai tapatūs…, kaip ir multivisatos teorijoje laikas nustoja būti dominavęs…
Vienaip ar kitaip vertinant, visos pasaulio religijos yra ,,priaugusios” ar ,,kilusios” su visais savo dievais iš Singuliarinio Taško sprogimo… o tai reiškia kad neatspindi pilnatvės.
Visata veikia pagal dėsnius
Trumpai tariant, tai determinizmas, kurio ir mokslas ir religijos visaip kratosi…
Trumparegystė yra Visuotinis reiškinys.
Žmogaus gyvenimas turi gilią prasmę
Tik tos tikrosios prasmės žmogus nemato… kaip ir paršiukas ūkininko garde…
Prasmę paršiuko gyvenime mato tik ūkininkas (maistas… pinigai…).
Žmogus (absoliuti dauma hominidų) gyvena pagal principą: dirbk – pirk – mirk.
Paršiuko gyvenimo credo: lovys – kinis – pasidauginimas.
Altruizmas ir užuojauta yra svarbūs
Keistai atrodo ,,altruizmas ir užuojauta” determinizmo kontekste.
Dėkingumas gerina psichinę ir fizinę savijautą
,,Moksliniai tyrimai patvirtina, kad dėkingumo praktikavimas turi išmatuojamą naudą psichinei ir fizinei sveikatai.” netgi tuomet kai kertasi su logika…
Yra apie ką pamąstyti… apie hominidų psichiką…
,,Tikėjimo tradicijos įtraukia dėkingumą į kasdienę praktiką, nesvarbu, ar tai būtų malda, meditacija, ar apmąstymai.”
Pastebėjimas!!!
Maldos, meditacijos (ar apmąstymai) palankiai veikia tik tuomet kai konkrečią religiją išpažystantis meldžiasi tik savo religijos maldomis !!! Kitų religijų maldos neveikia (galimai netgi turi priešingą rezultatą). Ir kaip čia neprisiminti dievo žodžio: ,,Aš esu godus Dievas. Aš esu kerštingas Dievas” (senieji Biblijos vertimai į lietuvių kalbą).
Meditacija ir malda turi poveikį smegenims
,,Mokslas nustatė, kad meditacija ir malda veikia smegenis, gerindamos susikaupimą, mažindamos nerimą ir didindamos emocinį atsparumą. Smegenų skenavimas rodo, kad ši praktika stiprina neuroninius ryšius, susijusius su ramybe ir savimone. Tikėjimo tradicijos propaguoja ramybę, kontempliaciją ir ryšį su kažkuo už savęs ribų. Nesvarbu, ar tai būtų dvasinė praktika, ar neurologinis pratimas, tylaus apmąstymo nauda neabejotina.”
Prie to ką parašiau vienu punktu aukščiau dar pridėsiu, apie ,,ryšį su kažkuo už savęs ribų”.
Tai yra sapnai (dauguma sapnų), maldos ekstazė, meditacija ir pan. Visur nustoja egzistavęs laikas !!!
Budistų vienuolis Itegelovas… nei gyvas nei miręs… užstrigęs laike, tiksliau laiko nebuvime… galimai už Visatos ribų…
Žmonės natūraliai linkę tikėti
Neurologiniai tyrimai visiškai nerodo to kas yra giliau DNR, ir kvantinio pasaulio, bet mato ar privalėtų matyti sodininkai – selekcininkai…
Bet nevisi aklieji mato.
Tiesos siekimas yra vertingas
,,Mokslas ir tikėjimas nori suprasti realybę, net jei jie prie jos prieina skirtingai.”
Kaip garsiai pasakyta. Beveik kaip kompartijos suvažiavime… 🙂
Ne mokslas, o mokslo atstovai. Ir ypač dabatriniams rūpi (tuščia) garbė ir ,,babkės”…
Na, o apie tikėjimo ‘žmogystas’… jiems logika ar bent kokia giminystė su sveiku ir ypač pažiniu protu prilygsta juodosios skylės horizinto įvykių užribiui.
Galiu patvirtinti savo krauju, savo gyvybe (!!!), kad lietuviški visokių religijų adeptai mieliau skendės kliedesiuose nei pasijudins tiesos pažinimo kryptimi !!!
Baimė ir nuostaba yra esminiai žmogaus patirčiai
Baimė – perpetum mobile, ir kas galėtų tai paneigti… 🙂
Pagal Einšteiną, yra tik du begaliniai dalykai, Visata ir žmonių kvailumas… nors dėl Visatos beribiškumo nebuvo toks tikras.
Žmonės yra atsakingi už planetą
A, štai ir duoklė šiuilaikiniam ,,trendui”.
Dabartiniai mokslininkai yra be sąžinės !!! Ir čia ne vien tokio preparato kaip DDT epopėja…
Jie žengę netinkamą žingsnį, ir tai aiškiai suvokdami, atgal nesitrauks. Kurs naujus ,,klystkelius”…
Gyvybė.
Tik pamanykit, kažkokia gyvybė.
Bus tų gyvybiu…
Dar tik šeštoji evoliucijos banga…
Rado ko pergyventi…
O dėl religinių ,,vėjų”, tai Biblijoje dievas žmonėms prisako būti vaisingiems, daugintis ir užgyventi žemę (viską pavergiant savo naudai)…
Kokia dar ekologija… viskas vardan valdžios ir garbės…
Meilė yra fundamentali jėga
Ach ta meilė, kaip pavasarį… 🙂
Normaliai tas SUTRIKIMAS praeina per 1,5 – 2 metus… jeigu užsitęsia ilgiau, tai jau patalogija (prof. E. Laurinaitis)
Yra tokia knygelė ,,Keturios meilės”.
Apie kurią iš tų keturių melės rūšių bekalbėtume, VISTIEK (!!!):
— dualizmas yra ANTAGONISTINIS;
— determinizmas ir/arba matematinė tikimybių teorija PRAKTIŠKAI (praktikoje) visus meilės kliedesius ,,pastato į vietą”.
Kas tada sudaro fundamentalizmą, a?
Vis dar tiek daug nežinome
O ypač kai vengiame ‘apčiuoptus’ dalykus ĮŠVARDINTI aiškiai ir garsiai.
,,Nusileidžiant ant žemės”, verta prisiminti tris savaime mumifikavusius vienuolius Vilniuje (kol kas dar Vilniuje).
—————-
Tai buvo mažaraščio (kalbančio daug ir apie nieką) keletas pastabėjimų.
Ar vaizdinyje katės akis?