2016 metų Oksfordo žodyne atsirado naujas žodis „poteisybinis“ (post-truth), kurį apibūdina kaip „reiškiantį aplinkybes, kuriose objektyvūs faktai yra mažiau svarbūs formuojant viešąją nuomonę nei kreipimasis į emocijas ir asmeninį tikėjimą.“ Teisybė pasaulyje tikrai nyksta. 2017 metais suklastotų žinių (fake news) žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose padidėjo 365 proc.
Tai ar mes gyvename poteisybiniame suklastotų žinių ir alternatyvių faktų pasaulyje? Ar visa žmonijos pažanga nuo mokslinės pasaulio ir mūsų pačių supratimo revoliucijos buvo ištrinta socialinės žiniasklaidos čirenimo kruša? Ne. Harvardo universiteto psichologas Stivenas Pinkeris (Steven Pinker) knygoje „Enlightenment Now: The Case for Reason, Science, Humanism and Progress“ (Švietimas dabar: Argumentai už protą, mokslą, humanizmą ir pažangą“, 2018) pastebi, kad “melavimas, tiesos slėpimas, konspiracinės teorijos, ypač populiarios apgaulės ir minios įniršis yra tokie pat seni, kaip ir mūsų rūšis, bet taip pat senas ir įsitikinimas, kad kai kurios idėjos yra teisingos, o kitos klaidingos.“
Net kuriems vyrams skelbiant teisingumo galą ir atsipalaidavusiems nuo tiesos politikams žaidžiant nešvarius žaidimus, konkurencinga idėjų rinka pagimdė interneto amžių su faktų tikrinimu realiame laike.
Politikams kalbant, faktų tikrintojai vertina jų tikroviškumą, jų pareiškimus kaip teisingus, daugiausia teisingus, pusiau teisingus, daugiausia klaidingus ir klaidingus. Tačiau Pinkeris pastebi, kad šių dienų faktų tikrinimo etika „gerai tarnautų ankstesniais dešimtmečiais, kai klaidingi gandai reguliariai sukeldavo pogromus, riaušes, linčius ir karus (Vietnamo karą 1964, JAV invaziją Irake 2003 metais ir daug kitų).“ Dabar klaidingi gandai mus mažiau veikia. Priešingai nei mūsų protėviai, sako jis, „mažai išsilavinusių žmonių šiandien tiki vilkalokiais, vienragiais, raganomis, alchemija, astrologija, gydančiu kraujo nuleidimu, gyvulių aukojimu, karalių dieviška teise ar supergamtiniais vaivorykštės, saulės ir mėnulio užtemimų pranašingais ženklais.“
Ironiška, bet mokslo suklestėjimo amžiuje protą pradėjo atakuoti pažinimo psichologai ir kai kurie ekonomistai, kurie įrodinėja, kad žmonės iš prigimties yra neracionalūs ir tvirtina, kad protas yra patriarchalinės priespaudos vadovaujantis ginklas. Tokie pareiškimai yra save paneigiantys, kadangi jei žmonės nebūtų racionalūs, nesuprastų ir kada jie būna neracionalūs.
Mes neturime pasiduoti pažintiniam ir emociniam šališkumui ar neracionalumo protrūkiams, bandant atkalbėti mus nuo Šviečiamojo amžiaus idealų siekiant proto ir tiesos.
