Tautos Forumas paskelbė pareiškimą, kuriame valstybės padėtis vertinama per vieno konkretaus įvykio prizmę. Mat būna taip, kad iš pirmo žvilgsnio smulkūs įvykiai tampa holograma, kurios fragmente atsispindi ir tampa aiškiai matomas visumos vaizdas.
Šį kartą tas fragmentas – vykstanti neįtikėtino masto p. D. Nausėdienės moralinio ir psichologinio pjudymo kampanija.
Dėl priežasčių, kurių čia nevardinsime, neįžvelgiu pagrindo palankiai vertinti Prezidento darbą. Sunkiais ir pavojingais laikais, kokie yra dabar, valstybių vadovams iškyla ypač dideli iššūkiai ir reikalavimai. Jie tampa lakmuso popierėliu, leidžiančiu įvertinti tikrąjį vadovų žmogiškąjį ir politinį rangą – gebėjimą aukotis dėl savo tautos, politinį nuovokumą, drąsą ir ryžtą tarnauti tik savo valstybei ir būti vienodai teisingiems visiems jos žmonėms.
Vertinant tokiu masteliu, Lietuvos vadovas toli gražu nėra politinės lyderystės etalonas. Tačiau nuo seniausių laikų žinoma, kad valdžia yra visuomenės moralinės ir intelektualinės būklės veidrodis. Piliečių dauguma rinkosi tą, kurį manė esant mažesne blogybe.
Kylant p. D. Nausėdienės kritikos bangai teko išklausyti ir jos pasakytą kalbą.
Ne šedevras. Bet, išskyrus keletą itin technišku ir tikrai nereikalingu pseudomoksliniu žargonu surašytų frazių – nieko ypatingo ar juo labiau skandalingo. Visiškai įprastinė, be itin gilių ar originalių įžvalgų, bet ir be jokių nusišnekėjimų pasakyta kalba. Taigi visas puolimo kontekstas toks, kad verčia dar įdėmiau pažvelgti, kas vis dėlto vyksta valstybėje po „kultūrininkų protestų“ priedanga.
Tos įžvalgos ir buvo išdėstytos TF pareiškime. Protestų keistenybės tiesiog rėžia akį. Pirmoji — protestuoti kviečianti Kultūros asamblėja surinkta iš asmenų, kurie niekada nebuvo pastebėti susirūpinę realiomis ir skaudžiausiomis lietuvių tautos ir pačios valstybės išlikimo problemomis.
Antroji – autentiškus ir savaimingus, o ne dirbtinai kurstomus socialinius ir politinius protestus galima lengvai atpažinti iš to, kad jų dalyviai kelia konkrečias problemas kartu reikalaudami įgyvendinti joms išspręsti būtinas priemones.
Tuo tarpu surežisuoti protestai vyksta kaip abstraktaus ir migloto „visuomenės apskritai“, o ne aiškiai įvardijamų jos sluoksnių ar grupių konkretaus nepasitenkinimo išraiška. O svarbiausia yra tai, kad per juos anksčiau ar vėliau it yla iš maišo išlenda tikrasis tikslas — jie visada baigiasi reikalavimu versti valdžią.
Šis scenarijus kaip tik yra šalyje vykstančio kultūrininkų „protestinio sąjūdžio“ skiriamasis bruožas. Vienintelis įžvelgiamas jo tikslas – priešlaikiniai Seimo rinkimai. D. Nausėdienės ir jos sutuoktinio puolimo kampanija skirta tam, kad užvirinus visuomenės priešpriešos ir aistrų katilą iki sprogimo ribos, būtų galima išgauti iš įbauginto ir palūžusio Prezidento pritarimą trokštamiems rinkimams.
Tikruosius „protestų mėnesio“ iniciatorių motyvus ir tikslus suprasti nėra sunku. Kam neknieti po pralaimėtų rinkimų kuo greičiau sugrįžti į valdžią? Ir dar tokiu metu, kai akivaizdžiai regimi požymiai, jog Lietuvoje vyksta dar vienas turto perdalijimas. Argi po išankstinių rinkimų atsiradusi galimybė dalyvauti skirstant smarkiai išaugusias gynybai skirtas lėšas netaptų išsikovota prieiga prie gausaus ir gyvybiškai svarbaus finansinio grobio?
Ir visa tai – dramatiškų pokyčių Ukrainos frontuose fone. Kažkoks keistas ir slogiai nuteikiantis panašumas į 1940 m. vasarą. Okupantų ordos plūsta į Lietuvą, o iškilūs politiniai veikėjai džiūgauja gaunantys progą atsikratyti įkyrėjusio režimo.
Šiandieninėje Lietuvoje panašus žaidimas valstybės likimu kartojasi ir vis labiau įsibėgėja. Tokia yra pagrindinė TF pareiškimo žinia ir įspėjimas Tautai didėjančių grėsmių Lietuvai akivaizdoje.
Komentarai apie Nausėdienės kalbą nepaveiks valstybės likimo. Valstybei iškilę daug didesni iššūkiai, kurių nesprendia melagių partija ir su ja susitapatinęs prezidentas.
Suplakti du skirtingi dalykai. Šlykštėtis kultūrininkais yra pagrindas, o šlykštėtis puolančiais prezidentienę nėra jokio pagrindo, nes prezidentienės kalba buvo ne tik klaiki, bet ir šlykšti. Šlykštūs ir prezidentavimas.
Nereikia sėsti į tą laivelį, jeigu nemoki irkluoti. Kita vertus, ar tie puolantys patys suregztų sakinį prieš auditoriją? Ar kiškos nedrebėtų? Galų gale, yra garbė kiekvienam nutylėti ir nuslėpti kito netobulumus, ypač moters, juk kuo pats teisi kitą, greitai tuo pačiu pats būsi teisiamas – ir dar gėdingiau. Tie, kurie paskubėjote trenkti vėzdu, sekite savo gyvenimo žingsnius. Jeigu turite bent kiek gėdos, pripažinsite, kad neteisūs. O straipsnis tikrai puikus, kaip visada. Padėka gerb. Profesoriui. Labai gerai atskleistos kortos dėl ko tų „kultūrininkų” sukelta tokia erzelynė, ir kieno ilgos ausys už viso to kyšo.
koncervuotų tavaryščių ausys kyšo iš po budionovkių, nereik nė liustracijos.
Geriau pasimatuok savo ausis
Tikra teisybė. Pavojinga linguoti laivelį, kada nežinai kas tau padeda