Prof. dr. Alvydas Jokubaitis. Tik nuo rinkimų dienos 6.00 iki 20.00 val. kažką reiškiame, o po to visą laiką esame tuščia vieta

Pokomunistinė Lietuva susiduria su anksčiau nematyta, nors sovietmečiu išryškėjusia problema: atmetami bet kokie absoliutūs principai, o viskas padaroma subjektyviais ir reliatyviais susitarimais. Bet staiga ateina diena, kai prireikia absoliučių principų. Didžiausias paradoksas yra tai, kad jų prireikia tiems, kurie jų nepripažįsta.

Lietuvos konstitucinio teismo teisėjai mano, kad iš žmogaus prigimties nekyla šeimos samprata ir viskas priklauso nuo istoriškai kintančio požiūrio. Bet kai norima referendumu paklausti tautos nuomonės, pradedama kalbėti apie to daryti neleidžiančius principus, kažkokį nežinia kur rastą absoliutų draudimą.

Mūsų teisininkams ir politikams trūksta nuoseklumo, jeigu visi principai iš visuomenės ir prigimtis neduoda jokio standarto, reikia pripažinti, kad absoliučius principus dabar gali steigti bet kas, galintis primesti savo valią. Jeigu teisėjai sugalvotų įteisinti kraujomaišą, ji taptų Lietuvos gyvenimo norma. Juk brolis ir sesuo tikrai myli vienas kitą, o kūnas, kaip dabar sakoma, nėra svarbiausias dalykas.

Lietuvoje šiandien pasidarė neaišku, kas normalu ir kas nenormalu, ir dėl to vyksta ginčai. Jeigu paukštis gimsta be vienas sparno, tai nenormalu. Kai sovietų sąjunga neleido išvažiuoti į užsienį panorėjus, tai nenormalu.

Jeigu Lietuvos Parlamentas dabar išsigąs patariamojo referendumo dėl šeimos santykių, tai nenormalu. Kodėl? Pagrindinis dabartinė lietuvių demokratija legitimuojantis principas yra Tauta.

Žvelgiant grynai formaliai yra abstrakcijos suverenas yra lietuvių Tauta. Tačiau žiūrint konkrečiai ir realiai mus valdo mūsų išrinkti reprezentantai, kuriuos galima vadinti valdančiaisiais.

Formaliai valdžią turi Tauta, bet realiai valstybė dabar yra konkrečių, valdančių asmenų ir partijų rankose. Jie turi savo rankose, parlamentą ir vykdomąją valdžią, o mes esame jų pavaldiniai.

Kitais žodžiais, mūsų valdžia dabar yra abstrakti ir formali, o jų konkreti ir visiškai reali.

Ž. Ž. Ruso žodžiais, mūsų valdantieji kalba apie bendrąjį gėrį, bet tai tik kalbos, nes iš tikrųjų vadovaujasi savo daliniais interesais. Anglų tauta mano manosi esanti laisva, – rašo Ruso, ir aš jį cituoju. – Ji smarkiai klysta. Ji laisva tik Parlamento narių rinkimų metu. Kai tik jie išrinkti – ji vergas, ji niekas. Citatos pabaiga.

Referendumas nėra tobulas politinio gyvenimo išradimas, tačiau be jo viskas tik dar blogiau.

Tautai karts nuo karto reikia referendumo, nes tai vienintelis būdas priminti apie tautos kaip suvereno egzistavimą. Dabartinė patariamojo referendumo baimė, kai kurių politikų pasisakymuose verčia sunerimti, ar jie Tautos nepradėjo traktuoti kaip nesubrendusio vaiko, ar jie nenori sau priskirti suvereno teisių.

Kai dalis parlamentarų ir teisininkų sako žinantys aukštesnius už Tautą principus, kurie neleidžia referendumo, tai atsisveikinimo su demokratija kalbos.

Kadangi mes visi pripažįstame, jog liaudies balsas yra Dievo balsa, negali būti už dievą aukštesnio principo, nes tai jau būtų absurdas – Dievo dievas, arba virš tautos, kaip Dievo iškilęs teisėjų ir parlamentarų dievas.

Rinkimų rezultatai rodo, kad liaudis nėra išmintingas dievas. Tačiau, deja, tai vienintelis galimas demokratijos dievas. O visi kiti yra išgalvoti ir netikri.

Tam, kad valdantieji nepasijustų savo rankose laikantys Lietuvos valstybę, reikia tautos pasirodymo referendumuse, kitaip mes eiliniai piliečiai atsiduriame apgailėtinoje padėtyje. Tik nuo rinkimų dienos 6.00 iki 20.00 val. kažką reiškiame, o po to visą laiką esame tuščia vieta.

Europos sąjungos argumentų pasirodymas diskusijoje dėl patariamojo referendumo galimybės yra dar didesnės grėsmės mūsų demokratijai požymius. Paaiškėja, kad valdžia iš tautos nori savo rankas paimti ne tik žemiau jos esantys valdantieji, bet ir virš jos iškilęs transnacionalinis veikėjas.

Šiuo metu jau turime du pretendentus į valdžia be tautos. Vienas veikia tautos namų kambariuose, o kitas sėdi ant namo stogo, ir kai prireikia abu susivienija bendram tautos apėjimo reikalui. Lietuvių tauta darosi panaši į triufaldiną iš bergamo, t.y. yra 2 ponų tarną. Vienas ponas įsikūręs Vilniuje, o kitas – Briuselyje. Abu mūsų rankų kūriniai, bet kaip kokie žydų golemai atsigręžia prieš savo kūrėją.

Šiandien vis labiau darosi aišku, jog norint išsaugoti demokratiją, reikia bijoti savo iš molio ir purvo suformuotų golemo, nes jie pradeda norėti būti mūsų reprezentantais be mūsų.

Tautos interesų vardu galima prišnekėti, būtų ir nebūtų dalykų, todėl kartais reikia nors trumpam nutraukti manipuliacijas jos vardu. Kitaip lietuviai gali užmiršti, esą suverenas tai yra aukščiausias valdovas ir tapti Ruso aprašytais vergais.

Platonas galvojo, kad tironija atsiranda iš demokratijos ir niekas to kol kas nepaneigė. Patariamasis referendumas šeimos klausimu yra pirmas rimtas referendumas lietuvių, klausiantis apie žmogaus prigimties supratimą.

Galima sakyti, tai labiausiai filosofinis ir teologinis referendumas. Vieni mano, kad viskas žmonių pasaulyje gali būti konstruojama ir per konstruojama pagal skonį, ir neturi atramos žmogaus prigimtyje. Kiti pasisako už prigimtinę teisę. Jų nuomone, žmoguje glūdi kažkas, kas nėra vien tik pozityvioji teisė ir laikinos kultūrinės konvencijos.

Į Lietuvą atėjo ir rimtų filosofinių, ir teologinių klausimų svarstymo metas. Nėra abejonės, kad žmonės užsiima paprastais reikalais ir neturi laiko tokiems klausimams. Tai rizikingas referendumas, tačiau tik iš jo galima sužinoti, kas yra mūsų bendro tolesnio gyvenimo pagrindas.

Iš vienos pusės – prigimtinė teisė, o iš kitos – nevaržomas žmogiškumas.

Lietuvos nepriklausomos valstybės vaikystė baigėsi, atėjo rimtų klausimų metas. Tai, kad mums reikia referendumo šeimos klausimu, nėra geras dalykas, nes anksčiau šio dalyko supratimas nekėlė abejonių, tačiau už demokratiją reikia mokėti kainą.

Ši santvarka pagrįsta įsitikinimu, kad visi principai kyla iš visuomenės, o jie bet ką gali padaryti gyvenimo pagrindu.

Lietuviai referendume gali pasukti bet kuria kryptimi ir tai neramina. Tačiau demokratija yra tautos valdymas ir todėl turime atsiduoti jos kaip suvereno valiai.

Ramina tik tai, kad žmoguje glūdi kažkas, ko iki galo nepajungia visuomenė, ir kuo remdamasis jis vertina savo buvimą joje. Referendumas turi įrodyti, ar šis senas filosofų ir teologų įsitikinimas galioja Lietuvoje.

Tikrai neramu, bet nėra kito kelio išgirsti tautos kaip politinio Dievo valią, nes kitaip jie gali primesti mažas valdančiųjų grupuotės.

Kalba pasakyta  š. m. gegužės 18 d. Seime, Apskritojo stalo diskusijoje „Referendumas dėl šeimos sampratos Konstitucijoje“.