Konstituciniai teismai dviveidžiai
Atsakymas trumpai yra taip. Garsus prancūzų politologas Yves Mény savo knygoje „Valdžia ir politika Vakarų Europoje“, kur analizavo Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Italiją ir Vokietiją, konstitucinius teismus (KT) apibūdino kaip romėnų laiko pradžios ir pabaigos, vartų ir durų dievą Janą (lot. Janus), kuris turi du veidus – vienas nukreiptas atgal, kitas – į priekį. Konstituciniai teismai, Mény nuomone, yra tokie pat dviveidžiai kaip ir Janas, nes vienas jų veidas nuolat žiūri į politiką ir jos peripetijas, o kitas – į teisę.
Konstitucinis teismas Lietuvoje akivaizdžiai veikia pagal Mény apibūdinimą. Dalis jo sprendimų yra aiškiai politizuoti, o kita dalis remiasi pirmiausia teisiniais argumentais. Pirmąjį savo veiklos dešimtmetį jis veikė daugiau mažiau kaip teisės institutas. Akivaizdi slinktis į šio teismo politizaciją įvyko per prezidento R. Pakso apkaltą. Vėliau konstitucinis teismas jau nuolat gravitavo tarp politikos ir teisės. Nors idealiu požiūriu šis teismas turėtų būti mažiausiai veikiamas politikos vėjų. Tik taip nėra. Ir Lietuva čia nėra išimtis. Bet neišimtis nėra jokia paguoda.
KT turėtų būti konstitucinės teisės ekspertai
Politinį KT nešališkumą turėjo užtikrinti tai, jog, kaip taisyklė, jo nariais būtų išimtinai teisininkai, kurie nėra tiesiogiai dalyvavę politikoje. Tačiau jau dabar šioje taisyklėje yra išimtis, kai konstitucinio teismo nariu buvo paskirtas S. Šedbaras tiesiai iš pareigų LR Seime. Ta distancijos nuo politikos taisykle gerokai privertė suabejoti ir buvusio šio teismo pirmininko D. Žalimo staigus posūkis į prezidento rinkimus ir vėliau į Europos parlamentą be ilgesnio „atšalimo“ laikotarpio.
Kita su konstituciniu teismu susijusi problema yra tai, jog pagal nutylėjimą jame turėtų būti pirmiausia konstitucinės teisės ekspertai. Bet realybė yra tokia, kad konstitucionalistų tarp teisininkų nėra daug. Jų suolelis, kaip populiariausioje Lietuvos sporto šakoje sakoma, yra trumpas. O tokiu atveju galima ne viena abejonė dėl KT teisėjų kompetencijos konstituciniais klausimais, nes juos interpretuoja nebūtinai konstitucionalistai. Ypač, jei atidžiai peržvelgtume į ne vieną KT sprendimą, kuris iššaukė prieštaringas reakcijas visuomenėje.
Jei KT realybė yra tokia, kad jis neišvengiamai ir toliau veiks tarp politikos ir teisės, tai yra prasminga nekišti galvą kaip stručiams į smėlį, teigiant, kad jo nariai toliau turi atstovauti išimtinai teisininkų cechą ir a la būti politiškai nešališkais. Blogiau, jog faktiškai yra kuriamas siauros profesinės grupės monopolis nustatyti visuomenės gyvenimo taisykles. Juolab, kad kol kas KT sprendimai nėra revizuojami net atsiradus naujoms aplinkybėms ar naujam teisiniam reguliavimui. Jie yra galutinė ir neskundžiama norma. Taip neturėtų būti. Keičiasi konstitucinės normos, tai ir KT sprendimai turi būti peržiūrimi.
Norom nenorom, bet reikia persvarstyti esamą KT modelį ir jį keisti atviresniu nei turime dabar. Pirmiausia jo sudėties požiūriu. Čia verta pastebėti, jog konstitucinio teismo sudėtis, kai jame išimtinai yra teisininkai ir dažniausiai be formalios politinės patirties sutinkama pirmiausia pokomunistinėse Europos demokratijose. Kodėl taip yra atsitikę, tai kitas klausimas. Bet Lietuvai jau laikas išeiti iš šios konstitucinių teismų stovyklos ir keliauti prie kiek kitokių Vakarų Europos praktikų.
Ten konstituciniuose teismuose dažnai yra tiek teisininkai, tiek ir politikai. Antai, Belgijoje 6 iš 12 KT teisėjų net privalo turėti parlamentinio darbo patirties. Vokietijos Federalinio konstitucinio teismo pirmininkas yra Stephan Harbarth, kuris iki paskyrimo į šį teismą 2018 m., buvo renkamas Bundestago nariu nuo 2009 m.
Prancūzijos Konstitucinę tarybą sudaro daugmaž per pusę buvę politikai ir teisininkai. Vadinamais „neposėdžiaujančiais“ šios tarybos nariais tampa ir buvę šalies prezidentai. Tokiais šiuo metu Nicolas Sarkozy ir François Hollande, nors pastarasis atsisakė dalyvauti šio teismo posėdžiuose. Konstitucinės tarybos pirmininkais paprastai yra buvę politikai. Šias pareigas yra anksčiau užėmę Laurent Fabius, ėjęs premjero pareigas, Jean-Louis Debré, buvęs Nacionalinės asamblėjos pirmininkas, Roland Dumas, buvęs užsienio reikalų ministras. Dabar Konstitucinei tarybai vadovauja Richard Ferrand iš E. Makrono „Pirmyn“ judėjimo.
Konstitucinę priežiūrą vykdo parlamentas. Ir jo užtenka
Yra dar vienas vadinamasis „amerikietiškas“ scenarijus, kai konstitucinio teismo apskritai nėra, o jo funkcijas įgyvendina aukščiausieji teismai. Tokia teisminės valdžios sąranga yra Nyderlanduose, visose Skandinavijos šalyse. O Suomijoje konstitucinę priežiūrą vykdo parlamento Konstitucinės teisės komitetas. Ir jo užtenka.
Bet pereiti Lietuvoje prie „amerikietiško“ modelio gal būtų pernelyg radikalus pasirinkimas šiandien. Nors po visiško vos beprasidedančios viešos diskusijos apie KT Lietuvoje fiasko, kai bet kokie alternatyvūs šio instituto raidos scenarijai kategoriškai atmetami viešojoje erdvėje, tai amerikietiškas variantas nebeatrodo radikalus. Gal net perspektyvus, nes, panašu, turime institutą, kuris vietoje konstitucinės priežiūros naują konstituciją rašo. Dauguma politikų prieštarauti KT elementariai bijo, nes jo rankose yra apkaltų vėzdas, o jo gynėjais pirmiausia yra buvę nariai ir net kandidatai į juos, nors šiems susilaikymas nuo viešo nuomonės reiškimo turėtų būti dorybė.
Giliausia pasitikėjimo krizė
O Lietuvos KT paversti atviresniu institutu bent jo sudėties atžvilgiu tikrai yra ne tik dėmesio vertas, bet ir minimalus scenarijus. Jam nereikia revoliucijos, nes tai galima padaryti evoliuciniu keliu. Tik tam reikia paprasto sutarimo, jog nauji KT nariai būtų dažniau pasirenkami iš patyrusių politikų tarpo. Jei jie turėtų ir teisinį išsilavinimą, tai būtų privalumas. Buvę prezidentai irgi galėtų kaip Prancūzijoje turėti patariamąjį balsą jame. Konstitucinio teismo pirmininkai galėtų būti rotuojami, t. y., vieną kadenciją juo būtų buvęs politikas, o kitą – teisininkas. Kodėl politikai KT yra gerai? Jie bent jau prieš rinkimus įgyja įprotį išgirsti visuomenę. Ta klausa ne tik teisinėms normoms, bet ir piliečiams politikų tarpe yra jautresnė, nei tarp teisininkų.
Galiausiai yra dar vienas dėmuo svarstymuose apie KT Lietuvoje. Tai yra jo reputacija arba piliečių pasitikėjimas juo. Pirmiausia ne vieną kartą visuomenėje kilo abejonės dėl konkrečių šio teismo sprendimų. Antai šiais metais priimtą KT sprendimą, kad partnerystė Lietuvoje turi būti registruojama ir tarp skirtingos, ir tarp tos pačios lyties porų Vilmorus apklausoje nepalankiai vertino 54 proc. apklaustųjų, kai palankiai į jį žiūrėjo tik 26,6 proc. O Baltijos tyrimų apklausoje net 71 proc. nepritarė Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima. Ir pritarė jam vos 18 proc. apklaustųjų.
Nuo 2003 iki 2020 m. Vilmorus kompanija nuolat matavo pasitikėjimą konstituciniu teismu. Bendra tendencija, jog pasitikėjimas juo gerokai svyravo. Prieš 20 ir kiek daugiau metų juo pasitikėjo apie 50 proc. apklaustųjų. Bene giliausia pasitikėjimo krizė KT ištiko 2009–2011 m., kai palankiai vertino tik apie trečdalis apklaustųjų. 2018–2020 m. pasitikėjimas svyravo dažniausiai tarp 45–48 proc., bet į šio šimtmečio pradžios reitingus pasitikėjimas negrįžo.
Algis Krupavičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, socialinių mokslų (politologijos) daktaras, politologas.
būti taip. KT teisėjais gali būti tik tie, kurie išlaiko 10-čiai balų Konstitucinių žinių egzaminą licenzijai gauti būti KT teisėju. Licenzija pratęsiama kas pusę-vienerius metus kartojant egzaminą. Žinias egzamino metu vertina Konstitucijos kūrėjų grupė, parengdama konstitucinių žinių klausimyną, kiekvieną kartą atnaujintą pagal pakitusią gyvenimo medžiagą. Ši egzaminuojanti Konstitucijos kūrėjų grupė vertina KT teisėjų veiklą tarp egzaminų. KT teisėjui gavus nors vieną minusinį balą tarplicenziniame laikotarpyje, jis bematant atšaukiamas iš KT teisėjų.
Šios sistemos trūkumas tame – kuo pakeisti Konstitucijos KŪRĖJUS, KADA JŲ NEBELIKS?
„Licenzija pratęsiama“
Rusicizmas. Lietuviškai „licencija“.
„sprendimą, kuris iššaukė prieštaringas reakcijas“
Rusicizmas „vyzval“. Lietuviškai būtų „sukėlė“. Jeigu tai vyko seniai ir nuo tada aplinkybės jau pasikeitusios, tada „buvo sukėlęs“.
„tai, jog, kaip taisyklė“
Kak pravilo. Nors tikslumo dėlei galima pridurti, kad angliškai būtų „as a rule“.
„pagal nutylėjimą jame turėtų būti“
Po umolčaniju. Aiškaus lietuviško atitikmens nematyti. Kalbainiai siūlo „pagal numatytuosius nustatymus“; gal ir neblogai.
„būti politiškai nešališkais“
Rusiška sintaksė. Lietuviškai būtų „būti politiškai nešališki“.
„sutinkama pirmiausia pokomunistinėse Europos demokratijose“
Vstrečajetsa. Lietuviškai būtų „esti“, „pasitaiko“, „būna“, „yra“ ir pan.
„viešojoje erdvėje“
V obščestvennom prostranstve. Lietuviškai tikriausiai būtų „viešumoje“.
„o jo gynėjais pirmiausia yra buvę nariai“
Rusiška sintaksė (a jevo zaščitnikami javliajutsa). Lietuviškai būtų „o jo gynėjai yra“.
„Galiausiai yra dar vienas dėmuo svarstymuose“
O už šitą turiu pagirti, kad neparašyta „dedamoji“ (sostavliajuščaja). Labai gerai.
Pačioms straipsnio mintims iš esmės pritariu.
Trys esminiai dalykai.
Pirmas
Straipsnis geras, bet tai tik eilinis straipsnis, kokių kasdiena pasirodo dešimtimis, todėl po 2-3 dienų bus pamirštas.
Antra.
Tokių straipsnių, kur raktinis žodis yra „reikia“, tiražuojama tūkstančiais, tačiau jie neturi svarbiausio – plano, projekto ar paaiškinimo, kas ir kaip visą darys ir įgyvendinis tai, ką, autorių manymų, „reikia“ daryti. Vaizdžiai tariant, visi tie straipsniai yra tik pilstymas iš tuščio į kiaurą. Geriausiu ateju, tik asmeninė autoriaus nuomonė, kuri tolesnio vystimosi ir kokių nors perspektyvų neturės.
Trečia
Viešoji erdvė yra užgrūsta informacija, kuri nieko nebedomina, nes rašo ir kalba kas tik netingi, visi respondentai tapo viskam abejingi, nes nieko naujo nebegirdi ir nieko nebesitiki (apie antra ir trečia punktus esu nekarta rašęs).
Detalės
Ar yra kokia nors prasmė analizuoti KT veiklą, jei atsiranda drąsuolių, nebebijančių pripažinti jog tai, ką vadiname „Lietuvos Respublika“, nėra Valstybė. Net asmenys su laipsniais ir titulais išdrįsta prabilti apie „Neįvykusią valstybę“. Tiesa, diskusijos apie tai, kodėl tos valstybės Teritorijoje prie Baltijos jūros taip ir neatsirado, nevyksta. Pakako „pasistumdymo“ dėl autorystės, kas pirmas ištarė tą frazę.
Ar būtų galima šį straipsnį priskirti serijai apie „Neįvykusią valstybę“? Be abejonės — taip! Deja, autoriaus išvadose tokios užuominos nėra.
O juk neturime ne tik KT, bet ir Parlamento. Seimo narius turime. Ir ne bet kokius, nemaža jų dalis iš savivaldos atėję „čekistai“, kurie atmetė prezidento „veto“ ir įteisino vogimą. Tai tik dar vienas žingsnis į „Zekų zonos“ teritorinį valdymą arba, taip vadinamą, „Gyvenimą pagal vagių įstatymą“ (Vor v zakonie).
Per Seimo rinkimus už valdančiąją daugumą suformavusią partiją balsavo 19,32 % rinkėjų, iš tų 52,06 % iš viso atėjusių prie balsadėžių, t. y. mažiau nei dešimtadalis Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių balsavimo teisę.
Kodėl?
Rinkimus laimėjusi partija ne tik, kad neturėjo Šešėlinės vyriausybės visus keturis opozizijoje buvimo metus, t. y. svarbiausio politinio darinio, reikalingo valstybės valdymui, nekalbant apie partijos programos įgyvendinimą, bet ji neturėjo ir neturi partijos narių, galinčių užimti ir eiti ministrų pareigas.
Ir tai dar vienas įrodymas, kad šioje Teritorijoje nėra politinės sistemos, nes nėra nei vienos tikros politinės partijos, galinčios imtis valdymo. Valstybinio valdymo!
Ir apie J. Sabatauską, paskirtą KT teisėju.
Jis nėra teisininkas, 1981 m. baigė KPI ir tapo inžinieriumi. 2000 m. tapęs Seimo nariu, per 3 m. susiorganizavo teisininko diplomą. Tokiu būdu „teisininkais“ galėtų tapti bet kuris Seimo narys.
Po Parašymo
Išdrįskime daiktus vadinti tikraisiais vardais!
Kiekvienas žmogus nešiojasi savyje šališkumo ir subjektyvumo atspindį.Teisė ir įstatymai keičiasi,objektyvi tiesa ne.Bet problema iškyla,kas yra objektyvi tiesa,čia teisėjai ir ne tik suklumpa.Teisėjai taip pat turi politines ir moralines,nemoralines nuostatas.Vieni ima kyši ,kiti ne.Nors išorėje visi tokie patys,bet viduje daro sprendima pagal savo subjektyvumo laipsnį.Jei tarkime teisėjas yra gėjus,ar jis nepritars gėjų „santuokoms”,ar teisėja pasidariusi kelis abortus,taip pat gali atiduoti balsą,kad abortų „legalumas”,”teisė” supjaustyti vaisių būtų ištestas iki paskutinės nėštumo dienos.Taip vyksta beveik visame vakarų teisiniame pasaulyje kur iš esmės teisėjai turi stiprias kairiasias pažiūras.Nes teisėjai irgi buvo vaikai,mokėsi atitinkamoje įstsigoje,atėjo iš visuomenės ir persigėrė vienos ar kitos idėjos,ideologijos,pasaulio matymo vaizdiniu,pagal kurį ir sprendžia kas teisu ar ne.