Prof. Alfonsas Vaišvila. Sovietinis recidyvas abitūros egzaminuose

2025 m. mokslo metų pabaigą nustebino neįprastas įvykis: daug mokinių neišlaikė brandos atestato valstybinių egzaminų. Kad tokie egzaminai būtų išlaikyti, abiturientas turėjo surinkti ne mažiau 35 proc. nuo maksimaliai galimų balų.

Tai gerokai aukštesnė „kartelė“ negu anksčiau buvusi: 16 proc. arba 30 proc. Dėl šių paaukštintų reikalavimų tūkstančiai abiturientų nesurinko šio minimalaus balo (iš jų vien matematikos A ir B lygiais neišlaikė 4 503 abiturientai).

Situacijai švelninti Vertinimo komisija administraciniu sprendimu pridėjo prie kiekvieno egzamino (išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros) rezultatų 10 balų ir šitaip padidino ne tik egzaminus išlaikiusiųjų, bet ir šimtukininkų skaičių. Tuo nustebino ne tik pačius abiturientus, bet ir visuomenę. Apie tai kritiškai jau rašyta spaudoje. Bet ši situacija, manau, verta ir platesnio pasvarstyno, ypač teisinio.

Reikalavimų „kartelės“ paaukštinimas teisintas orientacija į kitų šalių praktiką, „Europos kontekstą“, „tarptautinius standartus“ ltks.lt+6. Tačiau didelis egzaminų neišlaikiusiųjų skaičius sukėlė įtarimą, kad 35 proc. riba, matyt, buvo daugeliui per aukšta. Tai pastaruoju metu pripažįsta ir patys švietimo vadovai. Bet jei tokie reikalavimai pripažinti kaip per aukšti, tai ta savo dalimi jie turėtų būti pripažinti ir kaip neteisėti, nes tebegalioja teisės principas Impossibium nulla obligatio est (draudžiama nustatyti pareigas, kurių asmuo objektyviai nepajėgia įvykdyti“). O iš neteisėto reikalavimo turėjo išplaukti ir kitas neteisėtas sprendimas – 10 balų priedas situacijai taisyti.

Šį priedą būtų galima priimti kaip naujos partinės sudėties ministerijos pasimaloninimą tam tikrai abiturientų daliai, mažiau uoliai dirbusiai, mažiau gabumų parodžiusiai, jei už to neslypėtų dalykai, žymiai toliau siekiantys.

1. Šiuo prirašymu daliai egzaminų neišlaikiusiųjų buvo neteisėtai suteikta teisė į brandos atestatą, o kitiems – tokia pat neteisėta teisė į šimtukininkų statusą, o iš jo – ir neteisėtai kylanti teisė į premiją, į neteisėtą konkurenciją su realiais šimtukininkais stojant į aukštąsias mokyklas.

2. Svarbiausia – priedas iškreipė abiturientų teisių priklausomybę nuo jų pareigų vykdymo (mokymosi intensyvumo ir parodytų gabumų), kuria remiasi kiekvienos veiklos teisingumas ir teisėtumas.

3. Atskirai reikia pabrėžti jau minėtą faktą, kad Priedas pakėlė į šimtukininkų statusą ir tuos, kurie tokį statusą įgijo ne iš tinkamo pareigų vykdymo (pažangaus mokymosi), o iš voliuntaristinio Vertinimo komisijos sprendimo. Vadinasi, neteisėtai įgijo ir teisę į savivaldybių skiriamas pinigines premijas. Dauguma savivaldybių už kiekvieną 100 balų lygiu išlaikytą brandos egzaminą skiria abiturientams premijas nuo 100 iki 400, o kai kurios, kaip pvz; Lazdijų r. savivaldybė, net po 1000 eurų. Abiturientui, išlaikiusiam kelių dalykų egzaminus šimtukais, tiek kartu padidėja ir jam skiriama premija.

Tačiau minėtas Priedas iškreipė ir šią pažangią turtingesnių savivaldybių iniciatyvą darbštiems ir gabiems moksleiviams skatinti. Padidinęs netikrų šimtukininkų skaičių, ta jų dalimi jis sukūrė pagrindą neteisėtam valstybės lėšų švaistymui, nepagrįstam praturtėjimui, kartu metė ir iššūkį teisingumu ir morale grindžiamai tvarkai.

Pareigų vykdymui neproporcingos teisės, kaip žinia, yra privilegijos, kurias draudžia ne tik teisingumas, bet ir Konstitucija (29 str. II d.). Be to, toks Priedas keitė padėtį visų abiturientų, išskyrus realiųjų šimtukininkų, nes jiems 100 plius 10 yra tas pats 100.

Priedas yra diskriminacinis

Priedas, kuris nieko neprideda vieniems, bet prideda kitiems, yra diskriminacinis. Šiuo priedu realieji šimtukininkai liko dar ir savotiškai pažeminti, nes tapo sulyginti su Priedo „sukurtais“ šimtukininkais, savo rezultatais pasirodžiusiais mažiau uoliais ir gabiais. Negi tokios tvarkos nustatymu norėta mokyti jaunus žmones, išeinančius į savarankišką gyvenimą, gyventi ne iš to, ką pasiekei pareigų vykdymu, o ką įgijai šalia šio vykdymo, kitaip sakant, – pratinti juos prie neteisingumo?

Tokių išvadų, matyt, sugluminti ministerijos vadovai pastarosiomis dienomis šokosi iš dalies taisyti padėtį – pripažinti 10 balų priedą ir tikriesiems šimtukininkams, kurdami „superšimtukininkus“ su 110 balų kraičiu. Stojant į aukštąsias mokyklas jie turėsią 10 balų pranašumą prieš Priedu „sukurtus“ šimtukininkus. Vadinasi, tuo verčiamos aukštosios mokyklos keisti studentų priėmimo, o savivaldybės – šimtukininkų premijavimo taisykles, nes pagal logiką „superšimtukininkams“ savivaldybės turėtų skirti didesnes premijas, negu iki šiol skyrė šimtukininkams.

Teisiniu požiūriu Priedo idėja galiausiai asocijuojasi su neteisėta veika – dokumentų klastojimu, t. y. melagingų žinių įrašymu į oficialiai išduodamą ir naudojamą dokumentą – atestatą, t. y. pripažįsta asmeniui išsilavinimo lygį, tikrovėje nesantį, suteikia asmeniui ambicijų, nepelnytų konkrečiu darbu ir gabumais.

Smarkiai keisdamiesi liekame iš esmės tie patys

Išeitų, kad Lietuvos švietimo sistema ir po 35 m. laisvo gyvenimo, skelbiasi ir toliau pasyviai pamėgdžiosianti „užsienio patirtį“, „tarptautinius standartus“, nesikreipiant į Lietuvos socialinį kontekstą. Bet kitiems pavedus spręsti mūsų problemas, abitūros egzaminų rezultatus tenka pritempti prie „tarptautinių standartų“, juos falsifikuojant 10 balų priedu, t. y. oficialiu melagėnų kūrimu ir toleravimu…

Ši padėtis nevalingai primena kažką neseniai primiršta – o gi sovietinę valstybinių planų vykdymo praktiką, kai valstybinių įmonių vadovams tekdavo lygiai tokiu pat neatliktų darbų prirašinėjimu „įvykdyti“ valstybinius planus, nesiskaitančius su vykdytojų realiomis galimybėmis, t. y. apgaudinėti save ir to norinčią valstybę.

Vienas voliuntaristinis sprendimas reikalauja kito tokio pat, toliau gilinančio realybės ir jos kontrolės praradimą. Skirtumas nuo mūsų atvejo tik tas, kad sovietmečiu tai daryta neoficialiai, su tyliu valdžios pritarimu.

Šį kartą tai viešai daro jau Nepriklausomos Lietuvos valstybės institucija, valstybės vardu, vadinasi, tarsi teisėtai. Taigi, smarkiai keisdamiesi liekame iš esmės tie patys.

Prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila yra vienas žymiausių Lietuvos teisės filosofų, teoretikas ir pedagogas. Jo mokslinė veikla formuoja teisės sampratos ir moralės supratimą nacionalinėje teisės mintyje. Jis nagrinėja teisinės valstybės raidą Lietuvoje ir aktyviai formuoja diskursą apie žmogaus teisę ir atsakomybe paremtą teisės sistemą.