Jis pakilo į nacionalinį lygį ir tokiu būdu suteikė mums, Lietuvos PILIEČIAMS, galimybę pakovoti už TEISINGUMĄ kaip bendrąjį, nacionalinį gėrį.
Tai- ne tik Krušinskų šeimos drama. Tai- visos PILIES bendro gyvenimo klausimas.
Jei mes, neabejingi bendriems pilies reikalams piliečiai, solidariai veikdami, laimėtume kovą šiuo konkrečiu atveju, padidėtų VISŲ šalies vaikų, VISŲ šeimų saugumas.
Padėdami tiems vaikams, mes padėtume ir SAVO vaikams bei anūkams. Ir savo PILĮ, kuri vadinasi „Lietuva”, padarytume gyvybingesnę, stipresnę, laimingesnę.
Sistemą valdantys, taip pat ir didžioji žiniasklaida su R.Miliute, N. Pumprickaite, I.Makaraityte priešaky, bando mus nuteikti, kad tai – dalinis, nereikšmingas atvejis.
Tačiau įvairiais duomenimis (susidaro įspūdis, kad statistika yra manipuliuojama) per keletą mėnesių iš šeimų buvo paimta nuo 600 iki 1500 vaikų.
Nedidelei Lietuvai šie skaičiai yra kraupiai dideli. Jie liudija apie galimą SOCIALINĘ KATASTROFĄ.
Bet nomenklatūra elgiasi taip lyg nieko ypatingo nebūtų įvykę. Mūsų pirminis uždavinys- priversti nomenklatūrą PRIPAŽINTI reiškinio mastus. Po pripažinimo turi sekti kiti įtakingiausių veiksmai.
