Plieniniai kupolai

Pagaliau ir ukrainiečiams užnugaryje atsirado naudinga, taip pat ir užvedanti bei puiki misija ilgame kare – savo fb sienoje birželio 14 d. vakare parašė Evgenas Dykyj, politikos ir karinis analitikas, ATO veteranas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius, visuomenės veikėjas, LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys.

Na, mano katytės ir zuikučiai, pajudėsim? 🙂

Pagaliau ir mums užnugaryje atsirado naudinga (ir tuo pačiu užvedanti ir puiki) misija mūsų ilgame kare.

Mes jau buvome dalimi to „purvo“, kuriame, anot Trumpo, įstrigo nenugalimi putino tankai 🙂, o dabar mums reikia tapti mūsų Ukrainos Geležiniu Kupolu 🙂

Jeigu rimtai, tai mūsų kare dėl išlikimo iki išsekimo masinių dronų atakų priešo užnugaryje kampanijų vaidmuo kuo toliau tuo labiau vis svarbesnis.

Abi pusės tai laiko kone pagrindiniu savo statymu, betgi giluminių smūgių strategijos pasirinktos diametraliai priešingos – nors abi buvo sukurtos ir išbandytos dar Antrojo pasaulinio karo metais (taip, po saule nieko naujo, nepaisant visų technologinių naujovių 🙂)

Ukraina remiasi požiūriu, kurį Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos taikė 1942–1943 m.: atidžiai ištirti priešo karinį-pramoninį kompleksą, sutelkiant dėmesį ne į galutines surinkimo gamyklas, o į gamybos grandinių grandis, kurios yra unikalios arba bent jau mažai dubliuojamos, gaminančios kritiškai svarbius komponentus, ir  kurių išvedimas iš rikiuotės sustabdytų visą tiekimo grandinę vieno ar kito tipo ginkluotei.

Sąlyginai tokį požiūrį vadinu „guolių požiūriu“, nes kažkada vienos (!) vokiečių guolių gamyklos subombardavimas iš karto trečdaliu sumažino visos Reicho karinės technikos (nuo automobilių iki lėktuvų) gamybą – ėgi „staiga paaiškėjo“, kad guoliai naudojami visoje technikoje. 🙂 Mums nacių guolių gamyklos analogu galėtų būti, pavyzdžiui, neseniai atakuota vienintelė visame rusijosreiche gamintoja navigacijos sistemų „Kometa“,  naudojamų visose ikigarsinėse tolimojo nuotolio poveikio sistemose – nuo sparnuotųjų raketų iki „Šachedų“.

Tuo tarpu rusai entuziastingai imituoja nacius, įgyvendindami savo strategiją „užterorizuoti priešo miestus“. Dabartiniai „Šachedų“ reidai į Kyjivą niekuo nesiskiria nuo Londono apšaudymo Fau-1 raketomis, visiškai vienodi tiek atakų masiškumu, tiek smūgių „tikslumu“.

Toks pats ir galutinis tikslas – ne palaužti priešo kariuomenę, o įbauginti civilius gyventojus, kad demokratijos sąlygomis jie taptų silpnąja grandimi ir reikalautų „taikos bet kokiomis sąlygomis“.

Šiek tiek stebina, kad rašistams, taip mėgstantiems istorines rekonstrukcijas ir Antrojo pasaulinio karo kultą, nėra akivaizdu, kuri iš dviejų giluminių smūgių strategijų veda į pergalę, o kuri – į Niurnbergą.

Bet tai jų problema, tegul vėliau psichiatrai paaiškins, mums reikia daryti savo reikalus – būtent atremti „Šachedų“ antplūdį mūsų padangėje.

„Šachedų“ antskrydžių masiškumas reikalauja tokio oro gynybos padidinimo, kokio vien tik Ukrainos ginkluotųjų pajėgų jėgomis neįmanoma fiziškai įgyvendinti. Tačiau, bendrai paėmus, dar ir tai užduočiai naudoti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas išties nėra racionalu.

Švelniai išsireiškiant, mūsų gynėjams yra ką veikti tiek naikinant priešo kariuomenę fronte, tiek paveikiant priešo užnugarį. Mes gi, [„civiliokai“,] Ukrainos užnugaryje esame visiškai pajėgūs sumažinti krūvį Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms ir savarankiškai organizuoti savo gynybą nuo visokio „šlamšto“.

Masinių rašistų oro atakų pagrindas dabar yra būtent „Šached“ /„Geran“ ir „Gerber“ tipų dronai – dideli ir gana lėtai skraidantys įrenginiai, kuriuos gana lengva numušti jiems skrendant nedideliame aukštyje. Atitinkamai, gynybą nuo jų mūsuose vykdo daugiausia mobilios džipų ir sunkvežimių grupės su įmontuota zenitine įranga – didelio kalibro (net ir įprastais 7,62 mm) kulkosvaidžiais ir 20–30 mm automatinėmis patrankomis.

Tai paprasta, efektyvu ir pigu. Vienintelis trūkumas – tam reikia gana daug kareivių, be to tolygiai „išstatytų“ po visą mūsų gana didelės šalies teritoriją. O pagal dabartinį (ir tikėtiną visus šiuos metus) atakų intensyvumo augimą išeitų, kad efektyviam jų atrėmimui reikėtų mobiliųjų oro gynybos grupių sudėtį padidinti beveik iki pėstininkų skaičiaus fronte – kai jau ir taip pėstininkams fronte katastrofiškai trūksta žmonių.

Tačiau išeitis yra. Šių eilučių autorius ją pasiūlė dar praėjusią vasarą. Nežinau, ar idėja taip ilgai „noko“ ir „dygo“, ar Gynybos ministerija naujomis aplinkybėmis lygiagrečiai ir savarankiškai priėjo prie tokio paties sprendimo – svarbiausia, kad pagaliau tai įvyko.

Šią savaitę Ministrų kabinetas priėmė Gynybos ministerijos inicijuotą nutarimą, kuriuo pagaliau mums, civiliams užfrontininkams, leidžiama prisijungti prie dangaus virš mūsų apsaugos.

Nutarimas leidžia tapti „Geležiniu Kupolu“ visiems norintiems, be jokių apribojimų dėl mobilizacijos ir (arba) sutarčių su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis.

Medžioti „šahedus“ dabar turi vienodą teisę tiek vyrai, tiek moterys, o pagal amžių – tiek tie, kurie dar nėra pakankamai priaugę tarnybai, tiek tie, kurie jau ją peraugę.

Leidžiama dalyvauti netinkamiems tarnybai Ukrainos ginkluotosiose pajėgose dėl sveikatos (valio, sulaukiau! 🙂), užrezervuotiems dėl atitinkamo darbo, ir tiems, kuriems dėl kokių nors priežasčių tarnyba atidėta.

Leidžiama naudoti savo transportą (o kaip gi kitaip, akivaizdu, kad valstybė fiziškai neturi reikiamo automobilių kiekio, teks mums, kaip visada, susimesti ir „kalėdoti“, kaip esame įpratę 🙂)

Įdomu, kaip bus su ginklais – panašu, kad kažkiek bus išduodama iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų atsargų, bet taip pat leidžiama įsigyti ir patiems. Ko jau ko, bet zenitinių patrankų ar priešlėktuvinių raketų sistemų dar pirkti neteko. Pažiūrėsim, kaip atrodys 🙂, bet pati idėja labai šauni.

Savanoriškų oro gynybos grupių teisiniam registravimui buvo panaudotas 2022-aisiais sėkmingai išbandytas visokios naudingos „partizaninės veiklos“ legalizavimo mechanizmas – savanoriški [ginkluoti] teritorinių bendrijų vienetai (STBV). Išmintingas sprendimas, nereikia išradinėti dviračio, kai yra jau pravažinėtas ir rieda 🙂

Apskritai idėja turi ir milžinišką potencialą, ir yra labai rizikinga.

Pavyzdžiui, kai prieš metus man buvo atsakyta, jog šita idėja nėra perspektyvi, kaip pagrindinis tikrai svariausias argumentas buvo pateiktas . draugiškos ugnies pavojus.

Gerai prisimenu pirmąsias invazijos savaites ir beprotiškai daug draugiškos ugnies incidentų, kuriuose dalyvavo neapmokyti, bet ginkluoti Teritorinės gynybos kovotojai. Tačiau tada ginkluotų civilių rankose tebuvo „kalašnikovai“, o dabar kalbama apie „sunkesnius ginklus“ 🙂

Todėl problema, kad savanoriškos oro gynybos neatsargios ugnies padaryta žala neviršytų „šahedų“ žalos, jokiu būdu ne išsigalvojimas. Ir jau pačioje teisingos idėjos įgyvendinimo pradžioje tam vertėtų skirti bene didžiausią dėmesį.

Šią problemą galima (ir reikia) išspręsti naujai sukurtų mobiliųjų grupių mokymo etape. Ne dievai puodus lipdo, „šahedų“ medžioklėje nėra nieko antgamtiško, svarbiausia, kad tarp STBV oro gynybos grupės suformavimo ir pirmosios jos kovinės misijos būtinai atsirastų šiek tiek laiko poligone su kompetentingais instruktoriais.

Daug svarbiau gerai praeiti patį pirmąjį etapą – būtent formavimą didžiulės grupės savanorių, kurie dalyvaus „liaudies oro gynyboje“.

Išimtinai tik nuo mūsų, mano katytės ir zuikučiai, priklauso, ar „liaudies oro gynybos“ istorija pakartos mūsų dvi ankstesnes sėkmės istorijas – 2014-ųjų. savanorių batalionų ir 2022-ųjų Teritorinės gynybos STBV istoriją. Ar, priešingai,  papildys nesėkmių kolekciją įkandin rekrūtavimo centrų ir kontraktų su 18-24-mečiais.

Prielaidų yra tiek vienam, tiek kitam variantui.

Valstybė savo nauju nutarimu atriša mums rankas ir leidžia į tas rankas paimti gana sunkius ginklus. Betgi jokios prievartos šioje schemoje nenumatoma, ir jei mes vis dar būsime pasyvūs ir tingūs, ir tų ginklų nesiimsime – „šahedai“ kuo toliau tuo dažniau praskridinės pro kiekvieną iš mūsų, ir vis dažniau skaitysime apie eilines aukas tarp civilių ir matysime šalia rūkstančius sugriautus pastatus.

Jei išties masiškai atsilieptume į mums suteiktą galimybe patiems nukalti partizaninį Geležinį Kupolą virš mūsų miestų, tai per vasarą praeitume visas tas biurokratines nesąmones, kurios neišvengiamai lydės pirmuosius naujos, precedento neturinčios veiklos žingsnius.

Žinoma, paaiškės, kad nutarimas ne viską ir ne iki galo reglamentuoja, išlįs krūva „velnių detalėse“ ir „povandeninių akmenų“.

Viskas, ypač tai, kas susiję su valstybe ir kariuomene, iš pradžių bus daroma rektališkai ir idiotiškai – bet būtent taip prasidėjo ir savanorių batalionai ir Teritorinės gynybos STBV.

Šį etapą galima ir reikia praeiti, o tada rudeniop, kada, atsižvelgdamas į dronų gamybos plėtros tempus raškoje, prognozuočiau pagrindinę oro antskrydžių į mūsų miestus kampaniją, jau turėtume gerai veikiančią „liaudies oro gynybos“ sistemą.

Dar vasarą galėtume normaliai prisikariauti jau naujose grupėse, užauginti jų materialinę bazę, tai yra tapti tikru masiniu judėjimu, visiškai pajėgiu užtikrinti žymios dalies priešo dronų numušimą.

Tai taptų mūsų garantija nuo didelių civilių nuostolių oro antskrydžių metu, nuo mūsų gynybos gamyklų veiklos sutrikimų ir nuo elektros energijos tiekimo sutrikimų – juk visa tai gana realiai galima būtų uždengti mūsų pačių gamybos Geležiniu Kupolu, jei tai vyktų masiškai.

Mūsų stiprioji pusė visada buvo gebėjimas savarankiškai organizuotis, o valstybė laimėdavo iš to, jog paprasčiausiai nustodavo trukdyti ir atrišdavo mums rankas. Dabar valstybė savo žingsnį žengė, viskas priklauso nuo mūsų.

Norime šiltos ir ramios žiemos – vadinasi vasarą turime formuoti mobilias grupes ir kuo greičiau treniruotis, įgyti naujų reikalingų įgūdžių.

Mokantys vairuoti gali pradėti įsisavinti pikapų su mechanine pavara valdymą 🙂 Anksčiau iš kažko šaudę – pirmieji kandidatai įsisavinti zenitinę įrangą ir kulkosvaidžius 🙂 Kompiuterinių žaidimų fanai – pirmyn, įsisavinti zenitinių dronų valdymą 🙂 Sėkmingieji versle – kartu pasirūpinkime tinkamu materialiniu liaudies oro gynybos aprūpinimu 🙂

Darbo pakaks visiems, kad tik mūsų pakaktų tinkamam susiorganizavimui.

Vienas iš pagrindinių naujojo modelio privalumų – galimybė „kariauti ne visą darbo dieną“, lanksčiu grafiku. Kai kam tai taptų kone pagrindiniu darbu ateinančius kelerius metus (o „kovinpinigiai“, kurių apmokėjimas numatytas nutarime – pagrindinėmis pajamomis), o kažkas budės pagal schemą „para – trys laisvos“ ar net kartą per savaitę.

STBV oro gynybos modelis leidžia tuos visus variantus, todėl potencialiai turime labai plačią personalo bazę – nuo rezervuotų specialistų, dieną užsiėmusių gynybinėje gamyboje, tačiau porą naktų per savaitę pasiryžusių pabudėti savo miesto ir savo gamyklos gynyboje, iki studentų ar pensininkų, kurie tai veiklai galėtų skirti daug daugiau laiko.

Taigi, mano katytės ir zuikučiai, niekas nenukals virš mūsų Geležinio Kupolo, tik mes patys 🙂 Vietoj to, mums patiems suteikiama tokia galimybė, ir būtų nuodėmė ją praleisti 🙂

Perskaitę šį tekstą ir juo pasidalinę, iškart susirašykime, susiskambinkime su draugais, sudarykime norinčiųjų sąrašus, aiškinkimės, kas, kada ir kokiu reguliarumu galėtų skirti laiko mūsų dangaus apsaugai.

Taip pat įsivertinkime, kas kokių naudingų materialinių išteklių turi, ypač transporto priemonių, ir kas galėtų kiek paaukoti pats (arba paskatinti draugus ir pažįstamus) kurui, išlaidoms šaudmenims ir pan.

Tiems, kurie tebeturi STBV registracijas nuo 2022-ųjų – pats laikas jas prisiminti. Kas jų neturi – formuokime dokumentų paketus jų įforminimui.

Mes visada pranokdavome rašką būtent masiniu liaudies pasipriešinimu. Esame prie to pripratę, tik dabar šis pasipriešinimas turi paplisti į dangų 🙂

Tik čiūr, mano katytės ir zuikučiai, pavadinimas STBV „Plieninis kupolas“ yra mano pasižymėtas, susigalvokite sau kokių nors kitų 🙂

Šlovė Ukrainai ir iki pasimatymo medžioklėje!

kariuomeneskurejai.lt