Savaitgalį nieko nerašiau apie Zitos Šličytės kalbą Seime, nutaręs, kad tai laidos verta tema. Skandalingo dėmesio verta ne pati kalba, kuri buvo argumentuota ir dalykiška, o pasibaisėjusios reakcijos.
Skandalingi yra konservatoriai, kuriems Zita Šličytė dar prieš 7 metus puikiai tiko kaip jų atstovė Klaipėdos miesto taryboje, o dabar jau verta tik išėjimo iš salės. Skandalingi yra prof. Landsbergio žodžiai, kad bliovikų atstovės ten, Kovo 11-osios salėje, neturėjo būti. Skandalingas yra prikaišiojimas, kad Šličytė ne signatarė, kai ji yra daug daugiau – mūsų Konstitucijos viena autorių.
Pagaliau skandalingi yra Raskevičiaus išvedžiojimai, kad Šličytė galėjo įžeisti salėje sėdėjusį homoseksualų JAV ambasadorių ir tai gali atsiliepti JAV sprendimams ginant Lietuvą. Todėl neva Šličytės kalba yra grėsmė nacionaliniam saugumui :). Kaip tik tokie pasvarstymai yra didžiausias įžeidimas ir paniekinimas pačiai JAV.
Kas tokio skandalingo nuskambėjo kalboje, ar nebuvo ji pagrįsta, kaip vertinti jos kritikos ir – svarbiausia – ką visa pasipiktinimo Šličytės kalba istorija išduoda apie demokratijos būklę Lietuvoje?
