Ignas Stanevičius

Šioje konklavoje suveikė netikėtumo faktorius – buvo išrinktas popiežius, kurio dauguma komentatorių, žurnalistų ir net Bažnyčios sekėjų tikėjosi mažiausiai. Tai atskleidžia, kaip stipriai mūsų nuomonę formuoja medijos, kurios konklavą pateikia kaip įprastus politinius rinkimus: su favoritais, intrigomis, nutekinta informacija ir prognozėmis. Visuomenė buvo pasidalinusi į stovyklas: vieni kalbėjo apie griežtus konservatorius (Erdo, Pizzaballa, Sarah), kiti – apie nuosaikesnius (Tagle, Parolin). Tačiau šiuo atveju nei viena, nei kita stovykla nesulaukė pergalės – išrinktas kompromisinis kandidatas, kuris daugelio nebuvo įtrauktas į pirmųjų eilių diskusijas.

Pasaulyje Leono XIV išrinkimas sukėlė tikrą staigmeną – daugelis nesitikėjo, kad popiežiumi taps amerikietis. Nors jis kai kuriuose sąrašuose figūravo kaip kompromisinis kandidatas, žiniasklaida, kartu su įvairiomis popiežiaus Pranciškaus pontifikato analizėmis, atliko tokį stiprų formavimo vaidmenį, kad atrodė – visuomenė tarsi prarado tikėjimą pačiu Šventosios Dvasios veikimu konklavoje. Vietoje maldos ir pasitikėjimo dažnai atsirasdavo politinė strategija, taktinės prognozės, ideologiniai lūkesčiai.

Ši tendencija tiek filme, tiek tikrovėje tampa įspėjimu. Kaip rodo „Konklavos“ siužetas, kardinolas išrenkamas būtent po to, kai Romą sudrebina sprogimai – sukrėtimas išorėje tampa vidinio apsisprendimo katalizatoriumi. Tačiau realioje konklavoje, kardinolai, nors ir išlydimi į Siksto koplyčią veikiami žiniasklaidos komentarų bei „favoritų“ sąrašų, galiausiai priima sprendimą, kuris išeina už bet kokių išankstinių schemų. Tai ne švytuoklė tarp konservatorių ir reformatorių, o ganytojas, kurį išmeldė Bažnyčia – daugiau nei amerikietis, daugiau nei misionierius, daugiau nei diplomatas. Tai popiežius, kurio vardas dar prieš kelias dienas atrodė neįmanomas, bet kuris dabar tampa atsaku į šiuolaikinio pasaulio dvasinius poreikius – be politinių klišių, be ideologinių rėmų, kaip gyvas priminimas, kad tikra konklava visada yra slėpinys.

Filmas „Konklava“ subtiliai komentuoja šią situaciją. Kaip ir realiame gyvenime po Pranciškaus mirties, taip ir juostoje, rinkimų kulminacijoje triumfuoja ne tas, kurio vizija buvo garsiausiai girdima, o tas, kuris geba įkūnyti tilto metaforą – sujungti skirtingas stovyklas, įnešti pusiausvyrą. Kardinolo Lawrence’o žodžiai – „Užtikrintumas yra mirtinas tolerancijos priešas” (angl. „Certainty is the deadly enemy of tolerance“) – tampa ne tik konklavos, bet ir visos Bažnyčios refleksijos ašimi. Šis išrinktas popiežius, Leonas XIV, nėra aiškiai įrėminamas nei vienos ideologijos, nei nacionalinės tapatybės – ir būtent dėl to gali įsiklausyti bei tarpininkauti.

Visuomenė ir toliau reaguoja į naujojo popiežiaus išrinkimą kaip į geopolitinį įvykį: daug diskusijų kilo dėl jo tariamo „amerikietiškumo“. Tačiau tai – klaidinantis mąstymo rėmelis. Nors Leonas XIV gimė JAV, jo biografijoje dominuoja tarptautinė misija – JAV, Peru, vadovavimas viso pasaulio augustinijonams. Tad tai ne tiek „amerikietiškas popiežius“, kiek pasaulio popiežius. Ši reakcija atskleidžia gilesnę problemą: mes vis dar vertiname Bažnyčios vadovus per tautinės tapatybės prizmę, o ne per jų globalų pašaukimą ir dvasinę patirtį. Tačiau Bažnyčia nėra tautinė institucija – jos prigimtis yra universali, o vadovybė turėtų tai atspindėti.

Kino juostoje konklava perteikiama kaip gili dvasinė įtampa, tačiau viešumoje ji neretai suvokiama kaip švytuoklė: jeigu vienas popiežius buvo reformatorius, kitas turėtų būti konservatyvesnis. Šis politinės logikos perkėlimas į dvasinę sritį iškreipia pačią konklavos esmę. Filme, kaip ir realybėje, popiežiumi tampa tas, kurio kompetencijas puikiai pažįsta kardinolai, bet kuris lieka nuošalyje viešajame diskurse – ne dėl silpnumo, o dėl gebėjimo būti centru, o ne kraštutinumu. Tai primena Pranciškaus istoriją – jėzuitas iš Pietų Amerikos, pasirinkęs netikėtą vardą ir netikėtą stilistiką, bet tapęs naujo Bažnyčios laikotarpio simboliu.

Galiausiai, Leonas XIV žengia į pontifikatą globalių permainų fone – karo, klimato krizės, migracijos iššūkių, tikėjimo prasmės paieškų. Tai metas, kai Bažnyčiai reikia ne tik aiškaus mokymo, bet ir gebėjimo išgirsti, atsakyti, atjausti. Naujasis popiežius, tarsi Leonas XIII prieš daugiau nei šimtmetį, kalba apie „naujus dalykus“, bet neatsisako Bažnyčios ištakų – jis bando tęsti Pranciškaus pradėtą kelią, tačiau iš naujo ieško kalbos, kuri pasiektų šiandienos žmogų.

ateitis.lt

Kai pagalvoji, tikriausiai iš dalies teisus buvo ir anas poetas, kuris kažkiek sutirštindamas spalvas andai skelbė, kad šiose lygumuose išgyventi galėtų nebent tik hermafroditai, turėdamas galvoje, kaip atrodo, palyginti retą krašto apgyvendinimą ir išdidėjusias iki begalybės moralines distancijas tarp čionykščių žmonių.

Kad ir kaip žiūrėtume, šio krašto gyventojai nuo seno kultivavo uždarą gyvenimo būdą ir mėgo saugoti savo paslaptis.

Tačiau būna, kad gyvenimas ir čia staiga atgyja, virte užverda, skatina išsijudinti net didžiausią paliegėlį, priverčia atsimerkti net pašarvotą numirėlį karste. Kaip galima spėti, taip atsitinka rečiau nei to norėtųsi, tik kartas nuo karto, priešokiais, po ilgiau ar trumpiau užsitęsusios pauzės, kai susiklosto palankios aplinkybės ir susikaupia kritinė masė naujam atpirkimo ožio paieškos ir jo sumedžiojimo entuziazmo prasiveržimui.

Tačiau būtų pernelyg lengvabūdiška sakyti, kad atpirkimo ožio užvaikymo malonumai čia yra tik terapiniais sumetimais toleruojamas dalykas kaip, tarkime, liaudiškos prigimties sportas, leidžiantis masiškai atsikratyti pasąmonės kompleksų. Iš tiesų, atpirkimo ožio medžioklė su varovais yra šios šalies nacionalinė idėja, puoselėjama kaip kultūrinis paveldas ir ideokratinis mobilizacinių tikslų užtaisas, yra kažkas panašaus į sausą paraką, kurį reikia deramai užlaikyti ir saugiai perduoti ateinančioms kartoms.

– Pagal kokius pirminius požymius galima atpažinti atpirkimo ožį, – klausia kažkas iš salės, dar nesuspėjęs įsisąmoninti visos atpažinimo kebeknės.

Iš tiesų, pradžioje išplinta užburiantis vaizduotę gandas, kad kažkas kažkur užtiko paslaptingus atpirkimo ožio pėdsakus. Tačiau, kaip sako filosofas, mūsų laikais net ir velnias nedėvi ragų, o kvailys iš anksto neperspėja apie savo pasirodymą publikai, nepasirišdamas skambančio varpelio po kaklu. Taigi ir atpirkimo ožys gali būti įvaizdinamas vienaip ar kitaip, ne tai svarbiausia… Daug svarbiau yra tai, kad medžioklė prasideda iškart, kai tik susirenka nekantraujančių varovų minia su styrančiais virš galvų šūkiais „Paksą – į istorijos šiukšlyną“, „Išgelbėkime mergaitę“ arba, tarkime, „Kalčiausias yra Vytautas Lansbergis“, „Apginkime Europą nuo Gražulio“ ir t. t. Taigi ne atpirkimo ožys čia yra svarbiausiasis personažas, o tokių akcijų varovas, paprastai tai – apsėstas vidinių demonų žmogus, kuris bando sau ir kitiems įrodyti, kad grynai teoriniu požiūriu pasaulyje, kur viskas įmanoma, gali būti net ir didesnių nei jis pats atmatų.

Tačiau – ką daryti, kai toks atpirkimo ožys dingsta iš akiračio arba praranda mobilizacinę išvaizdą, tarkime, Paksas išstumiamas į užribį ir paliekamas kapanotis šiukšlyne, mergaitė išvyksta į užsienį, V. Landsbergis patampa sunkiai istorinį herojų primenančiu seneliuku (nors ir toliau vadinamas ožiu), Gražulis, užsimovęs šarvuotas kelnes, su trenksmu grįžta iš užsienio, o Vytautas Radžvilas, kaltinamas kraštutinės politinės dešinės užkrato Lietuvoje užveisimu, traukiasi iš politikos, nusprendęs neprasidėti su durniais?

Kaip pernešti tokį štilį, kraupų nacionalinės idėjos ištuštėjimą, užstojusios tylos spengimą?

Jeigu būtų mano valia, atpirkimo ožio naštą dabar, pasaulyje be nuotykių, užkraučiau homoseksualams, kurie nususino moralinį krašto peizažą ir dėl to bent man jų negaila, tačiau suprantu ir tuos apdairesnius bendrapiliečius, kurie mano, kad saugiau bus neprasidėti su rujojančia minia.

Tačiau yra dar viena galimybė įveikti pasaulio be nuotykio monotonijos naštą, pabandžius į reikalo esmę pasižiūrėti iš priešingos pusės, t. y. pačiam apsiskelbiant atpirkimo ožiu ir sprunkant į kalnus.

 ***

 ten

 nuskustas

 mėlynai

 stalinas

 augina

 jau

 rožes –

 ožiu

 ožiu

 vėl

 kvepia

 kalnai

2025 m. gegužės 11 dieną internetinė svetainė pozicija.org gavo pranešimą iš „Google“, kad jų 2022 metais publikuota straipsnio autorės Audronės Simanonytės publikacija „Homoseksualizacijos schema: ką turėtume žinoti“ sulaukė skundo dėl tariamo politikos pažeidimo. Netrukus po to „Google“ ėmėsi žaibiškų veiksmų – pašalino Google Ads reklaminius skelbimus svetainėje, teigdami, kad publikacijoje esama „neapykantą skatinančio turinio“. Tokie veiksmai kelia rimtų klausimų apie tarptautinių korporacijų įtaką demokratinei diskusijai ir žmogaus teisių, ypač žodžio laisvės, ribojimą.

Publikacijos turinys: kritika ar neapykanta?

Audronės Simanonytės straipsnis, pasirodęs dar 2022 metais, yra išsamus ir kryptingai poleminis tekstas, kuriame nagrinėjami vadinamosios „homoseksualizacijos“ procesai Vakarų visuomenėse – ypač švietimo, kultūros ir žiniasklaidos srityse. Autorė teigia, kad šie procesai nėra vien natūralios žmogaus teisių plėtros išraiška, bet labiau primena ideologinę kampaniją, kuria siekiama perauklėti visuomenę ir primesti naują vertybinę paradigmą.

Tekste pateikiami pavyzdžiai iš tarptautinės praktikos – mokyklų programos, kuriose vaikai mokomi apie „lytinį spektrą“, kultūrinės kampanijos, kuriose propaguojamas „queer“ identitetas kaip norma, bei atvejai, kai dėl kritikos LGBT ideologijai žmonės netenka darbo ar tampa socialinės atskirties aukomis.

Autorei itin kritiškai vertinant šiuos reiškinius, pasitelkiamos gana ryškios, o kartais – ir provokuojančios formuluotės. Visgi straipsnyje nepropaguojama nei smurtas, nei diskriminacija LGBT asmenų atžvilgiu – veikiau tai kvietimas į diskusiją apie demokratinių vertybių balansą: kur baigiasi teisė būti apsaugotam nuo diskriminacijos ir prasideda grėsmė žodžio laisvei?

Google reakcija – algoritminė cenzūra?

Reakcija iš „Google“ buvo akivaizdžiai neproporcinga: viena nuoroda, vienas paspaudimas „Report“ mygtuko – ir per mažiau nei 24 valandas įvykdomas sprendimas, kuris faktiškai finansiškai blokuoja visą svetainę. „Policy violation“ perspėjimas dėl „neapykantos kalbos“ nebuvo pagrįstas jokiu konkrečiu teisiniu vertinimu ar vieša ekspertize. Tokia praktika kelia pagrįstų abejonių dėl skaidrumo ir teisingumo.

Dar labiau neramina tai, kad visa procedūra vyko be galimybės iš anksto pateikti paaiškinimus, be viešumo, be aiškaus turinio cenzūros kriterijų. Svetainės administratoriams pateikta tik bendra formuluotė apie „hate speech“, nesuteikiant jokios konkrečios citatos ar argumento, kur būtų galima identifikuoti realų pažeidimą.

Google politika prieš žodžio laisvę

„Google“ – kaip viena didžiausių pasaulio technologinių korporacijų – faktiškai veikia kaip vartininkas tarp informacijos kūrėjų ir vartotojų. Kai tokios platformos ima remtis ideologiniais ar politiniais kriterijais vertindamos turinį, jos ne tik riboja informacijos sklaidą, bet ir formuoja viešąją nuomonę pagal savo vertybių sistemą.

Problema ta, kad ši vertybių sistema nėra nei demokratiškai patvirtinta, nei universali. Ji atspindi tam tikrų vakarietiškų ideologinių sluoksnių požiūrį, kuris vis dažniau yra primetamas globaliu mastu – nepaisant regioninių, kultūrinių ar konstitucinių skirtumų.

Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis aiškiai nurodo, kad „žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“. Tai – viena esminių demokratinės valstybės laisvių. Akivaizdu, kad pozicija.org publikuota straipsnio medžiaga, nors ir kritiška, patenka būtent į šios laisvės taikymo ribas.

Kai užsienio platformos, tokios kaip „Google“, ima bausti svetaines už turinį, kuris nėra neteisėtas nacionaliniu lygmeniu, mes susiduriame su de facto cenzūros mechanizmu, kuriam demokratinėje valstybėje neturėtų būti vietos.

Dvigubi standartai

Dar viena problema – dvigubi standartai. Viešojoje erdvėje egzistuoja daugybė provokuojančių, net šmeižikiškų publikacijų, nukreiptų prieš religines bendruomenes, tradicinę šeimos sampratą ar konservatyvias pažiūras. Tačiau šios publikacijos dažniausiai išvengia „Google“ sankcijų, nes jos dera su ideologine „mainstream“ kryptimi. Tuo tarpu bet kokia sisteminė kritika LGBT ideologijai, net jei išreikšta teisinėmis ar filosofinėmis kategorijomis, neretai prilyginama neapykantai.

Tai kelia rimtą pavojų demokratinės diskusijos įvairovei. Jei kritika vienai socialinei grupei yra leidžiama, o kitai – ne, tai reiškia, kad turime nebe laisvą viešąją erdvę, o redaguotą ideologinį burbulą.

Išvada: laikas ginti žodžio laisvę

pozicija.org atvejis parodo, kaip technologiniai milžinai gali vienu paspaudimu nutildyti alternatyvią nuomonę, nepriklausomai nuo to, ar ji atitinka nacionalinės teisės normas. Tai turėtų kelti aliarmą visiems, kurie vertina demokratiją, nuomonių įvairovę ir žodžio laisvę.

Nesvarbu, ar sutinkame su straipsnio autorės pozicija – ginčytini tekstai yra būtina demokratinės visuomenės dalis. Cenzūros mechanizmai, ypač kai jie taikomi tyliai, greitai ir be atsakomybės, turi būti viešai aptariami ir teisiškai reguliuojami.

Laisvė reiškia teisę ir pasakyti tai, kas nepatogu – kitaip tai nebe laisvė, o tik prižiūrimas diskursas. Ir tai – jau ne informacinė visuomenė, o informacijos kontrolės režimas.

Redakcija